wrapper

Kitas krantas

Literatu svetaine

Jeigu mėginate tapti Jungtinių Valstijų prezidentu ir norite pasigirti, kaip greitai galite paskatinti ekonominį augimą, saugokitės mokslo – neseniai rašėme, kaip smarkiai Bernie Sandersas nukentėjo nuo demokratų ekonomistų kritikos jo ekonominiams ketinimams.

 

Be to, jis toks ne vienintelis – anksčiau Jebas Bushas taip pat susilaukė panašios kritikos, kai pareiškė, kad jo politika paskatins „4 procentų augimą visos šalies mastu“. Pats Sandersas nieko kategoriškai netvirtino, bet jo kampanija mielai priėmė ekonomisto Geraldo Friedmano atlikto tyrimo išvadas, parodžiusias, kad jo politika neva paskatintų kasmetinį ekonominį augimą nuo 2,1 iki 5,3 proc. per ateinantį dešimtmetį. Daugumai išorinių analitikų tai pasirodė dar nerealiau nei Busho žadėti 4 proc.

Primename, kad prezidento Obamos 2017-ųjų biudžetas numato metinį 2,3 proc. augimą jo ekonominės politiko rėmuose. Politikas Mario Cuomo kartą pastebėjo: „Prezidento kampanija yra poezija. Jo valdymas yra proza.“ Vietoje to, kad ginčytumėmės apie kandidatų poezijos licencijų atšaukimą, verčiau apžvelkime, su kokiais realiais ekonominiais iššūkiais susidurs būsimasis Jungtinių Valstijų prezidentas, ir kodėl tikrosios ekonominio augimo perspektyvos yra kiek niūresnės nei žada dauguma kandidatų.

Visų pirma, kai ką patikslinkime. Kai kalbame apie bendrąjį vidaus produktą (BVP), iš tiesų kalbame apie dvi jo dalis – dabartinę prekių ir paslaugų paklausą, arba tikrąjį BVP, bei prekes ir paslaugas, kurias ekonomika pajėgtų sukurti esant pakankamai paklausai ir tokiu būdu pilnai panaudotų šalies įrangą, fabrikus ir parduotuves bei užpildytų laisvas darbo vietas – tai taip vadinamas potencialus BVP.

Esant recesijai, tikrasis BVP nukrenta žemiau potencialaus BVP, o kilus bumui, tikrasis BVP gali laikinai viršyti potencialųjį. Laikotarpyje nuo ekonominio atsigavimo iki kitos recesijos ekonomika privalo augti greičiau negu potencialus BVP, kad užtikrintų pilną gyventojų įdarbinimo lygį, tačiau negali to daryti ilgą laiką nepaskatinant nepriimtinai aukštos infliacijos. Respublikonų ir demokratų kandidatai labai skirtingai žiūri į ekonominio augimo skatinimą, tačiau turėtume bet kokius jų ekonominius planus vertinti realistiškai, atsižvelgdami į dabartines kliūtis augimui, ir tai, kaip jų pasiūlymai tas kliūtis išspręstų. 2008-ųjų Didžioji recesija turėjo kur kas didesnės neigiamos įtakos ekonomikai negu bet kuri kita recesija.

Atotrūkis tarp tikrojo ir potencialaus BVP, apskaičiuotas Kongreso biudžeto biuro, buvo didesnis ir truko ilgiau negu ankstesnių recesijų metu. Nors biuras prognozuoja, kad per ateinančius kelis metus šis produkcijos atotrūkis pagaliau visiškai išnyks, tačiau šeimos ir verslai niekada neatgaus to pelno, kurį prarado kilus krizei. Dar daugiau, neadekvati paklausa ir aukštas nedarbo lygis Didžiosios recesijos metu bei po jos represavo investicijas ir sumažino gyventojų dalyvavimą darbo rinkoje, kas privertė Kongreso biudžeto biurą sumažinti savo prognozes potencialiam BVP, kuris yra nustatomas pagal darbo rinkos ir akcinio kapitalo dydį bei produktyvumą.

Prieš Didžiąją recesiją potencialus BVP buvo kur kas aukštesnio augimo kelyje. Ir nors mes galime tiksliai išmatuoti tikrąjį BVP, tačiau potencialų BVP galime tik nuspėti. Kongreso biudžeto biuras gali klysti jį prognozuodamas, bet yra teisus nustatinėdamas jo potencialaus augimo kelią. Paprastais žodžiais tariant, mes paprasčiausiai neturime pakankamai erdvės smarkiai didinti ekonominį augimą per ateinantį dešimtmetį. Šalies populiacija sensta, o, nesikeičiant imigracijos lygiui, potenciali darbo jėga augs lėčiau nei per taip vadinamą ekonominio augimo „Aukso amžių“, patirtą po II-ojo pasaulinio karo ar per 10-ojo dešimtmečio pabaigos bumą.

Darbo produktyvumas (per valandą sukurtas išdirbis) taip pat tais pačiais laikotarpiais augo kur kas greičiau negu dabar, ir taip pat lėtai augs ir ateinančiais metais. Galiausiai, per greitas Vašingtono ekonomikos skatinimo programos sustabdymas po 2010-ųjų dar labiau užvilkino visišką ekonominį atsigavimą, užgniaužė investicijas ir sumažino dalyvavimą darbo rinkoje. Ar galima tai pakeisti? Galbūt, bet vien tik priartinti potencialų produktyvumą arčiau jo ikirecesinio lygio bus pakankamai sudėtinga užduotis.

Tam reikės protingų pokyčių tiekimo grandinėje, kurie paskatintų dalyvavimą darbo rinkoje ir padidintų produktyvumą, kartu su tokiais pat protingais pokyčiais kuriant paklausą, kas užtikrintų, jog ekonomika pasiektų savo maksimalų potencialą. Federalinis Rezervas čia gali prisidėti ir toliau išlaikydamas palūkanų normas žemas bei tokiu būdu maksimaliai skatindamas ekonominį augimą ir nedarbo mažinimą, kokį tik ekonomika gali pasiekti be infliacijos augimo.

Respublikonų ir demokratų kandidatai labai skirtingai žiūri į ekonominio augimo skatinimą, tačiau turėtume bet kokius jų ekonominius planus vertinti realistiškai, atsižvelgdami į dabartines kliūtis augimui, ir tai, kaip jų pasiūlymai tas kliūtis išspręstų.