Pasaulis lieka nestabilus,bet kažkiek nuspėjamas.

Net teoriškai neįmanoma numatyti pagrindinių tarptautinio gyvenimo įvykių 2026 metais. Tačiau galima spręsti, koks yra tų procesų ar reiškinių, kuriuos jau dabar stebime pasaulio arenoje, potencialas.

O jis jau lemia, jei ne tikimybę, tai konkrečių įvykių mastą. Ir suteikia mums galimybę psichologiškai pasiruošti jiems arba imtis priemonių, kad tokie įvykiai neįvyktų. Na, arba sušvelninti, kiek įmanoma, galimas didelių bėdų pasekmes.

Taip pat galime tvirtai pasakyti, kurie pasaulio regionai bus, o kurie nebus grėsmė tarptautiniam saugumui. Taigi, 2026 metais Europa išliks pats karščiausias,sprogstamiausias planetos regionas, o bendra užduotis bus neleisti, kad Europos lyderių sprendimai ir nekompetentingumas neprivestų prie naujų siaubingų tragedijų. Mums teks matyti daug diplominių pastangų iš Rusijos, JAV, Kinijos ir kitų, kurių tikslas bus sulaikyti europiečius nuo katastrofiškų poelgių, kaip kariniai konfliktai.

Labiausiai nuspėjama savo nestabilumu liks Vidurio Rytai. Tai dabar – vienintelis pasaulio regionas, dėl kurio galima palyginti tvirtai prognozuoti tarptautinę politiką ateinančiais metais. Nėra jokių abejonių, kad Izraelis ir jo kaimynai vykdys tą pačią politiką ir savo santykius taip pat, kaip ir visus pastaruosius metus.

Priežastis, kodėl ten viskas bus stabilu – Izraelio buvimas, prieš kurį aiškiai ar netiesiogiai veikia visi kiti. Bet negali tuo pat metu net teoriškai daryt prielaidas apie tai, kad jį sunaikintų. Be to, jau seniai įtraukė šį marginalų regioninio gyvenimo dalyvį (Izraelį) į savo ilgalaikį planavimą.

Izraelis gali ateinančiais metais sukelti naujus karinius konfliktus su savo kaimynais. Ar net įvykdyti naujus Irano puolimus, kurie, beje, 2025 metais parodė Irano atsparumą tokiems smūgiams.

Tačiau šie konfliktai nebus esminės grėsmės visos žmonijos likimui. Spekuliatyvinė Izraelio ir Turkijos konfrontacija galima, tačiau ne 2026 metais, o šiek tiek vėliau.

JAV užsienio politika išliks vis tiek orientuota į kompromisų ir „sandorių“ paieškas, kalbant apie jų santykius ne tik su pagrindinėmis pasaulio valstybėmis, bet ir su silpnesniais partneriais. Žinoma, negalima atmesti ir atskirų agresyvumo apraiškų. Tačiau maštabiškų grėsmių visam pasauliui ar atskiriems jo regionams iš amerikiečių jų dabartinėje būsenoje tikėtis nereikėtų.

Priešingai, 2026 metais JAV užsienio politika taps net šiek tiek konstruktyvesnė: per praėjusius metus valdanti grupė sugebėjo stabilizuoti savo padėtį ir rimtai pakirsti konkurentų materialinę bazę. Nors tai nereiškia, kad amerikiečių veiksmai taps visai „bedantiai“, net susilpnėję jie neketina leisti tikėtis kitiems ramybės.

Rusija ir Kinija neturėtų tikėtis, kad JAV paliks ramybėje jų kaimynus – Vidurinės ar Pietryčių Azijos šalis. Tačiau bet kokia priešiška veikla Rusijos ar Kinijos interesų atžvilgiu ten tilps į įprastą jėgos diplomato praktiką.

Tuo labiau, kad ekonominė ir vidaus politinė padėtis kai kurių tų šalių viduje gali sukelti nerimą. Galima prisiminti , kaip išoriškai stabilus Kazachstanas tiesiog per kelias savaites prieš pat Naujus Metus 2022 metais sausio skęndo nestabilumo įvykių sūkuryje..

Tačiau nėra rimtų pagrindų galvoti apie plataus masto konfliktų tikimybę Eurazijos perimetre. Karo dėl Taivano 2026 metais nebus: Kinija neketina spręsti problemos jėga, o JAV nereikia naudoti tokios galingos kortos,kaip karinė pagalba Taivanui, prieš Pekiną.

Visur už tiesioginio konflikto ribų nereikėtų tikėtis didelio konstruktyvumo iš JAV ir jų sąjungininkų – net bendradarbiavimas su Rusija ar Kinija jiems atrodo patrauklesnis esant maksimaliam partnerių susilpnėjimui.

2026 metais tvirčiausia strategine partneryste pasaulinėje politikoje išliks Rusijos ir Kinijos santykiai. Šios valstybės dabar vienintelės didelės tarptautinės politikos dalyvės pasaulyje, kurios suinteresuotos sustiprinti, o ne susilpninti viena kitą. Ir visiškai supranta savo tarpusavio ryšius tarp jų ,kaip gerų dvipusių ryšių sistemą,viena vertus, ir vystymosi tikslų, kuriuos kelia sau Maskva ir Pekinas, kita vertus.

Tolesnis Rusijos–Kinijos santykių stiprinimas visose srityse taps svarbiu 2026 metų procesu.

Pasaulio reikalų sistemoje ir toliau dominuos geopolitika – valstybių istorinio likimo priklausomybė nuo jų geografinės padėties. Būtent todėl ta taika Ukrainoje, kuri gali atsirasti dėl labai tikėtino susitarimo, bus sunku pavadinti tvirtu susitarimu ar taika.

Bet net jei ukrainiečių tauta būtų pajėgi kūrybingai siekti ir stengtis, šansų jai, pripažinkime, nėra labai daug. Esmė ta, kad vienintelė Ukrainos egzistavimo prasmė Vakarams – tai diplomatinė ar karinė kova prieš Rusiją. Ir aš visiškai neįsivaizduoju, kas net teoriškai gali pakeisti tokią strategiją.

Iš esmės, kova dėl nuolatinio abipusio išsekinimo yra istoriškai įprasta didelių valstybių ar jų junginių sąveikos forma. Išimtys, pavyzdžiui, unikalūs Rusijos ir Kinijos santykiai, čia būna itin retai.

Klausimas, kiek aiškios yra ribos tarp politinių civilizacijų. Tai, tiesą sakant, ir yra tvaraus Maskvos ir Pekinio partnerystės paslaptis – tai vienintelė kryptis, kur mes dabar turime tokią aiškią ribų aiškumą. Tuo pat metu nė viena iš valstybių nepretenduoja visiškai nulemti bendrųjų kaimynų likimą: Rusija ir Kinija vienodai nesidomi tuo, kad kontroliuotų Vidurinės Azijos šalis. Bet gali įsikišti, jei reikalai ten, dėl grynai vidinių priežasčių, nueis per toli.

Rusijos ir Vakarų atveju susiduriame su plačia erdve, kurios civilizacinė priklausomybė negali būti nustatyta.

Ir mažai abejonių, kad Vakarų Europos valstybėms ar JAV buvusios Baltijos respublikos ar Lenkija taip pat yra konflikto su Rusija teritorijos, o ne vakarietiško pasaulio dalis visa šio žodžio prasme.

Tai formuoja pagrindinį 2026 metų pavojų Vakarų kryptimi – šalys Europoje nėra pasirengusios deryboms dėl tarptautinės tvarkos. O tai reiškia, kad ta pati Ukraina Britanijai, Prancūzijai ar Vokietijai yra svarbi ne savaime, o kaip įrankis santykiuose su Rusija.

Ir lygiai tokia pat kokybe Paryžius, Berlynas ar Londonas vertina baltarusius, lenkus, Baltijos respublikas ir kitus rytų europiečius. Kaip patys jie pasirengę paversti save kovos lauku, parodys artėjantys metai.

Ir paskutinis dalykas. 2026 metai, kaip ir keli prieš tai buvę, liks pasaulio politikoje valstybių lyderių, o ne diplomatų laiku. Esmė ta, kad pasaulyje kol kas nesimato jokios teisėtos tarptautinės tvarkos, tai yra visuotinai priimtų taisyklių, pagal kurias valstybės nustato sau leistinas ribas.

O tai reiškia, kad nebelieka klasikinės diplomatijos tikslų – ieškoti kompromisų, remiantis visiems žinomais ir pripažįstamais santykių rėmais. Ir jei 2025 metai, beveik jau bendra nuomone, tapo Vakarų supratimo momentu, kad neįmanoma atkurti senosios tvarkos, tai 2026 metai bus laikas tik pradėti formuoti naujas žaidimo taisykles.