JAV Poezijos Pavasaris 2026 nuskambėjo eilėmis ir muzika Teksaso valstijoje.

JAV lietuvių Poezijos pavasariai plečia savo geografiją. Po 2018 metais  vykusio Poezijos pavasario, Kolorado lietuvių bendruomenės  atstovas Romas Zableckas, bardas, poetas, dainų kūrėjas ir  jų atlikėjas, pakvietė Čikagos poetus atvykti į Denver, CO ir susitikti su vietos lietuviais. Kaip sakė Romas, kai kurie  lietuviai, gyvenantys kalnuose, specialiai laiką suplanavo, kad susitiktų pabendrautų, pasiklausytų, padainuotų kartu.

Tad Poezijos pavasaris  keliauja per valstijas. Paskutiniaisiais metais  poezija ir muzika   skambėjo   Kalifornijoje (Los Angeles), Mičigano valstijoje (Detroit), ir štai – 2026 metų Poezijos pavasaris atkeliavo ir į kaubojų valstiją –Teksasą.

Grupė dalyvių ir svečių paliekame ankstyvą penktadienio rytą Čikagą, jau sėdime O’Hare oro uoste ir laukiame savo skrydžio  į Dallas. Kas mūsų laukia, ko tikimės Dallas??? Ar pavyks pakartoti Gajaus Julijaus Cezario žodžius „Veni, Vidi, Vici (liet.: atėjau, pamačiau, nugalėjau), pasiekti Teksaso lietuvių širdis muzikos, meno ir žodžio pagalba?

Su mumis kartu keliauja Alvydas Pakarklis. Alvydas yra  vienintelis ir nepakartojamas visų Poezijos pavasarių apdovanojimų mecenatas, menininkas, keramikas, gebantis  kartais „driokstelėti“ sava proza, su originalia interpretacija, atskiesta lengvos ironijos ir sveiko sarkazmo mišiniu.

„Tai kaip viskas bus Dallase?“ – klausiu Alvydo. Mąsto ilgai, tyli. Aš jau nekantrauju: „Negirdi ar  apsimeta, kad negirdėjo klausimo?“ Va, dabar tuoj pasakys, vis tikiuosi. Na? Pagaliau išspaudžia: „Nežinau... Daug kartų pro  Dallas važiavau, bet niekada su vietos lietuviais nekalbėjau. Nežinau...“ – dar kartą pakartoja.

 „Hhmm, na tokiu atveju – pagyvensime, pamatysime“, –  pagalvoju.

Pagaliau po poros su puse valandos lėktuvas leidžiasi Dallas oro uoste. Sušokame visi į „Shuttle“ autobusą. Važiuojame pasiimti rezervuoto automobilio. Buvo užsisakytas visureigis Toyota, mes visi 5 turėtume sutilpti. Atvažiavome. Užsiregistruoju, kad atvykau ir pasiruošęs keliauti automobiliu. Čia tau ne Joniškis ar Pakruojis, pėsčias po Dallas per dieną nepakeliausi, kitokie  miesto masteliai.

Sėdžiu, laukiu. Šalia sėdi, matyt irgi laukia savo užsakyto automobilio jaunas musulmonas. Jo žmona sutelkusi visą savo dėmesį į telefoną - ir arabams nesvetimas „Youtube“. Mano nuostabai nėra ribų... Jis taip pat išsitraukia iš kišenės telefoną, bet atsiverčia ne „Youtube“. Matau kad tai arabiškas abdžadas, todėl spėju kad tai Koranas,  nes jis tyliai skaito (bet aš girdžiu) ir  pradeda melstis. Štai, dabar viskas aišku – jei jau arabas meldžiasi, kad Poezijos pavasaris 2026 į Dallas atvyko, šventai patikiu, kad viskas bus čia gerai.

Taip ir įvyksta. Mane pakviečia, sako, kad jau  atvežė  paruoštą automobilį. Einu priimti užsakymo. Kaip tikras lietuvis netikiu vaizdu ką matau, patrinu dar kartą akis, bet  vaizdas nepasikeičia, todėl po poros sekundžių pauzės skubu perklausti, ar jau Nissan perpirko Toyotą, nes čia visureigis Nissan Rogua, o aš lyg ir Toyota užsisakiau (?). African-american tarnautojas, pasižiūri į mane, po to į automobilį ir klausia: „Kiek jūsų?“ Sakau, kad esame penkiese bei šioks toks bagažas.

Supratęs, kad  penkių lietuvių jokiu būdu neįtikins, kad Nissan tai Toyota, tuo labiau, kad nemoka lietuviškai, o ir tie lietuviai tyli, stovi  ir šypsosi. Jis priima patį protingiausią sprendimą savo gyvenime – irgi nusišypso.

 Tad dar kartelį vėl nusišypso (juk tai nieko nekainuoja) ir sako: „Palauk minutę.“ Ir tikrai, po minutės privažiuoja su septynviečiu visureigiu Hyundai Palisade. „Ar tas geriau? – klausia, taip labai  įtartinai ir gudriai šypsodamasis. Sakau, kad tai idealiai tinka, spaudžiu ranką jam ir mintyse dėkoju tam arabui, kad jo maldos  eina į dangų. Gal tas musulmonas  visai ne musulmonas buvo  praeitame gyvenime, gal  jis irgi buvo lietuvis?

Skambiname Sandrai Avižienytei ir patvirtiname, kad jei katinas buvo batuotas, tai mes jau ratuoti. Sulaukiame komandos, kaip šachmatų turnyre: rašote adresą navigacijai ir važiuojate čia. Čia – tai XO Marriage, 1021 Grace Ln, Southlake, TX 76092.

 Būtent čia ir vyks JAV lietuvių Poezijos pavasaris 2026 „Zenitas“. Jei Kolumbas ieškojo Amerikos žemės, mes ieškome  savos „žemės“ ir kaip tu, išmanusis skaitytojau, supratai, greit viską suradome. Nespėjome oriai, neskubėdami išlipti iš savo „laivo“, kaip buvome iškart sutikti ir visi paeiliui apkabinti, kaip kokie patys didžiausi  prieteliai: pasitiko ir visų šonus (šonkaulius) patikrino Dalaso Lietuvių Bendruomenės pirmininkė Erika Ulinskaitė, kiti organizatoriai: Greta Bryant, Jolanta Navickas, Jolanta Blanco. Kaip be pyragų? Tuoj pat testavome Jolantos keptą bananų pyragą (Jolanta nepyk, jei ne taip pavadinau tą pyragą, bet patvirtinu – buvo skanus).

Rimas Pažemeckas iškart įvertino salę, pareiškęs, kad  akustika yra gera ir kad garsas bus  įtaigiai malonus, tikras, geras garsas.(Kuo mes vėliau ir įsitikinome).

Žvalgausi aplink – modernus,švarus, daug stiklo. Praėjęs vestibiulį, gali patekti į už pastato esančią pievelę su panoraminiu vaizdeliu, puikiai tinkantį bet kokiai  fotosesijai.

Klausiu  tautiečio, kaip jam viskas atrodo, koks įspūdis? Atsako, kad viskas gražu, ir tualetas gražus. Vos nepritūpiau iš suglumimo, bet supratęs kad „Tupinyko skaitynių“ rankose neturiu, nepritūpiau. Bet vis tiek pritariau, kad  jis turi gerą skonį ir supratimą, iškart supranta, koks geriausias  statinio akcentas.

Viską apžiūrėjus, susipažinus, patenkinti paliekame organizatorius toliau darbuotis, o patys jau turime gautą kitą komandą. Važiuojame į tašką A, čia praleisime  dvi naktis, reikia suspėti išsimaudyti, pasikeisti  rūbus į labiau tinkamus Teksasui – šortus ir marškinėlius. Tuomet  turime atvykti į tašką B, kur už poros valandų visi turi susirinkti generalinei repeticijai. Skamba intriguojančiai, bet  aiškumo dėlei  informuoti esame kad  taškas B, tai Bendruomenės pirmininkės Erikos mamos Dalios namai. Kaip sakė klasikas – susitikimo vietos pakeisti negalima o ir to noro keisti niekas neturėjo.

Atvažiavome. Stovi gražus, didelis namas. Baugu eit, o jei ne tas namas (?) Su kaubojais  juokai menki, vienas du ir pyškina iš  savo „pištalieto“. Kol tarėmės, ką siųsti į žvalgybą, atvažiavo Greta Bryant, su ja iš mašinos išlipo Čikagos lietuvių prietelius, buvęs 4 metus Lietuvos  generalino konsulato Čikagoje atašė ryšiams su diaspora  Julijonas Matukas.

Pralinksmėjome, leidome jiems eiti pirmiems, jei nupils – tai ne mus pirmus. Greta, kuri jau   ilgai gyvena  Teksase, matyt įgijusi kaubojų narsos, nors ir ne su kaubojiškais batais, bet drąsiai pravėrė duris. Mes, kaip tikri mustangai prerijoje, prunkšdami sekėme iš paskos.

Žvalgausi aplinkui ir nesuprantu, ar tai vestuvės, ar tai krikštynos  čia vyksta? O gal laidotuvės? Bet kadangi nematau nabašniko, ir  su juoda apranga ir skarom nieko nėra, tai nusiraminu. Jaunikio ir nuotakos taip pat nesimato, tad nusprendžiu kad tai JAV lietuvių Poezijos pavasario 2026 Teksase krikštynos. Iškart pasijaučiau  laisviau.

Prieina ponia Dalia, suglaudžiu ausis ir galvoju ką sakyti, ar Tėve mūsų ar garbė Jėzui Kristui, nes iki galo vis dar nesu tikras, kas vis tik čia vyksta. Bet ponia  Dalia sugriebia į  glėbį ir klausia, kokių noriu šašlykų – vištienos ar kiaulienos? Matyt mes iš Čikagos atrodome nupiepę be kaubojiškų batų ir skrybėlių. Pastebėjęs, kad  daugelis jau sinchroniškai judina žiaunas, nusprendžiu neišsiskirti iš minios, nes suprantu,  kad pyškinimas iš „pištalietų“ nukeltas kitam kartui.

Girdžiu, kad vyksta kažkoks sujudimas. Kaip tornado įsiveržia Sandra Avižienytė. Galutinai nusiraminu. Dabar net jeigu žemės drebėjimas Teksase  būtų, vis tiek Sandra tuoj darys generalinę repeticiją. Visi susirinkę tokie laimingi, nuojauta sako, kad  tokių generalinių su skruzdėlynais, kumpais, šašlykais ir visais kitais įmanomais skanėstais  norėtųsi kiekvienąkart.

Žalias vynas ne vanduo, kol nepradėjo dainuot kiekvienas sau ar atskirai, repetuojame. Minutei visi surimtėjame, suderiname eiliškumą ir.... toliau repetuojame. Mintyse pagalvoju, kad duok, Dieve, visiems tokias repeticijas, tada ir karai nebe baisūs. Na, nieko sau „parepetavome“, beveik vidurnaktis, renginys būna trumpesnis.

Kažkas pasakojo, kad vienas lietuvis  keliaudamas po Afriką sustojo kažkokioje gentyje, tai po savaitės vietiniai šoko (išmoko) lietuvių liaudies šokį. Štai  ir dabar, Greta organizuoja parepetavusius važiuoti  į kaubojiškus šokius, supratau, kad kaubojai mokysis šokt lietuviškus šokius ir dainuot „Ant kalnų mūrai, joja lietuviai.“ ...Atsisakau tos  minties, nes aš jau ir tas dainas ir šokius esu  repetavęs  iki begalybės ir galiu dainuot be akcento, tad važiuoti nusprendžiu į tašką A (nakvynę).

Kadangi, jaučiausi pavargęs, (prieš kelionę į Dallas, buvau beveik nemiegojęs) taške A (nakvynės vieta), užmiegu iškart, vos padėjęs galvą. Manau net jeigu kas šaudytų  patranka, vargiai, ar tai mane suerzintų. Rytoj  renginys, o visa kita – visai nesvarbu.

Kvapai, kvapai, lyg miegočiau virtuvėje. Kas per monai? Pramerkiu akį, paskui kitą. Vis dar ankstyvas rytas, bet jau kažkas gamina pusryčius virtuvėje, ir dabar tampa  aišku, iš kur tie kvapai. Atsimeni, Tomas Kruzas irgi ryte gėrė kavą mąstydamas apie savo „misija neįmanoma“, o man visai įmanoma  misija – ryte atsigerti kavos. Vakar lyg ir nereikėjo, o šiandien jau reikia. Gaunu  vietinės reikšmės telegramą, perduotą verbaliniu būdu, per  sumažintą atstumą, kad turiu  su kitais važiuoti į mokyklą, į lietuvišką šeštadienio mokyklėlę „Baltija“. Nusprendžiu ,kad kalbos padargai labiau nukentės artikuliuojant   bergzdžią  pasipriešimo kalbą nevažiuot, imu ir, kaip Petras Gražulis netikėtai išvažiavęs į Europarlamentą, išvažiuoju ir aš.

Atvažiavome. Vilmantija McCarthy mokinukams pažeria  skirtingų lapų ir papasakoja nuo kokių skirtingų medžių tuos lapus nuraškė kaip obuolius. Edukacija  tampa netikėtai idomi, kai vaikučiai supažindinami su varpomis, rugiais, kviečiais ir kad be kita ko iš tokių grūdų galima ir ruginukę ar kvietinukę neskubant pasidaryti. Atsakydama į mano  nebylų  klausimą, pabaigia, kad tai  mokytojams skirtas ale-limonado tipo gėrimas  stresui  sumažinti.

Gaunu ir aš žodį. Vaikams sakau, kad jie visad bus gudresni bei turės pranašumą, nes žinos dvi kalbas, ir kaip svarbu mokytis ir žinoti lietuvių kalbą. Bandau paaiškinti, kad jie bus protingi, bet matau, kad jiems tai ir taip aišku, tad labiau  jie sureaguoja į tai, kaip jie taps gudrūs. Akivaizdu, šitie tikrai jau  lietuviai, jau dabar gudrūs, klausosi, kas patinka  ir ignoruoja, kas neįdomu.

Dar spėju  pakalbinti  mokyklos direktorę ir  mokytoją, užduodu keletą klausimų ir susidarau  nuomonę, kad lietuvybę jos palaiko savo  valingu geru noru ir atiduoda savo laisvą laiką vaikams. Net  knygutes perka savo sąskaita Lietuvoje ir nors jau ne 1864 metai kai egzistavo knygnešiai, dabar  jos „velka“ tas knygutes vaikams, nes jokios pagalbos negauna iš Lietuvos, bet kokiu pavidalu.

 Ei, jūs populistai, seimūnai, tokie ultra patriotai, kur  jūsų   pagalba? Gal nors knygutėmis vaikams mokytis lietuvių kalbą padėtumėte, o tai garsiai trypiate kojomis, lyg pūslė nelaikytų  turinio  ir „rūpinatės“ pasaulio problemomis, nors  vertėtų bent kartą kažką padaryti, kas būtų naudingiau vaikams, jei norite kad  jie būtų žmonės, kalbantys lietuviškai. Atsisveikiname, kviečiame visus atvykti į vakarinį Poezijos pavasario renginį ir  su dvejopa  nuotaika išvažiuojame.

Ruošiuosi. Nusprendžiu, kad su šortais vakare ant scenos atrodysiu kaip musė išmesta iš barščių, tad  keičiu savo aprangą. Susidėlioju lapus su tekstais. Jų daugiau, nei man reikia, bet jau geriau taip, nei kad  „skęstančių gelbėjimas –  pačių skęstančiųjų reikalas.“

Atvykstu  kaip ir pridera – nei prasidėjus, nei pasibaigus renginiui. Renkasi   publika, man smagu juos stebėti. Visi tokie gražūs, pasipuošę nors šiandien nei Vasario 16-oji, nei Kovo 11-oji , o tik JAV lietuvių Poezijos pavasaris 2026. Pats sau tyliai į  kumštį krizenu  prilyginęs mintyse renginį  valstybinei Lietuvos  šventei.  

Kaip ką tik nuo laukinio mustango nulipęs, kaubojiška eisena pasirodo mano prietelius  Julijonas Matukas. Jis jau visai  kaip koks  chameleonas, susiliejęs su aplinka – su kaubojiška plačia skrybėle  užriestais kraštais, kaubojiškais marškiniais, tik trūksta pentinų ant batų ir lasso prie  šono.

Julijonai, ačiū už padovanotą knygutę „Maestro legendiniai“ iš Vilniaus knygų  mugės. Tik atsiverčiau pažiūrėti ir iškart skyrelyje „apie lietuvių kalbą“ radau šitą: „Kokia kalbos dalis  yra žodis „silikonas“? – Papildinys, nes papus papildo.“ (😊) Žvengt vos nepradėjau, bet pabijojau prisišaukti laukinių Teksaso mustangų, tad tik prunkščiau. Teks vėliau paskaityti, nuosekliau. Ačiū, Julijonai.

Renginį atidaro Teksaso Lietuvių Bendruomenės pirmininkė Erika Ulinskaitė ir  kviečia mane bei Sandrą Avižienytę tarti pasisveikinimo žodžius. Užlipu ant scenos, bandydamas imituoti, kad jau moku vaikščioti kaubojiškai, kaip Julijonas Matukas, pasisveikinu su publika, pasidžiaugiu, kad visi supranta lietuviškai ir perduodu tęsti sveikinimus Sandrai.

Pradžia įspūdinga. Visi atsistoja, kanklėmis  atliekami JAV ir Lietuvos himnai. Taip ne visi gali, oi kaip ne visi gali. Lietuvos  himną kanklėmis atliko kanklininkė iš Lietuvos Liepa Jankauskaitė, JAV himną – Brandon Carson (kompozitorius, atradęs  kankles), kuris buvo išvykęs į Lietuvą mokytis lietuvių kalbos ir grojimo kanklėmis meno. Jis tikriausiai vienintelis amerikietis JAV, sugrojęs JAV himną kanklėmis. Labai nustebino prabilęs lietuviškai, sakė, kad mokytojai buvo iš tiesų su teigiama ir teisinga metodika.

Mičigano, Džordžijos, Ilinojaus, Teksaso, Kolorado lietuvių eilės skamba, skamba... Na ir kaip gi be muzikos? Žodis ir muzika  – sesės dvynės – visad kartu. Rimantas Pažemeckas ir Žaneta Ježerytė buvo ta poezijos pusė, kuri išreikšta per muzikos meną. Rimai, Žaneta jūs – nepakartojami.

Be jokių pertraukų, nepastebimai, gražiai, subtiliai, įtaigiai renginys atskubėjo į pabaigą.  Bet lyg pabaiga, lyg ir ne pabaiga. Šokiai, šokiai, šokiai vainikavo renginio  zenitą.

 Iki naujų susitikimų, iki naujų Poezijos pavasarių. Nesakome: „Sudie“, sakome: „IKI NAUJŲ  SUSITIKIMŲ.“

Nuoširdi padėka  prisidėjusiems  prie JAV lietuvių Poezijos pavasario 2026 rengimo: Daliai Ulinskienei, Emilijai Vindžigelskei, Jolantai Navickas, Virgai Heft, Erikai Ulinskaitei, Gretai Bryant, Jolantai Blanco, Brandon Carson, Rimantui Pažemeckui, Liepai Jankauskaitei, Žanetai Ježerytei, Gabrielei Dambauskaitei, Editai Radvilavičienei, Alytaus miesto  savivaldybei.

Taip pat padėka visiems svečiams ir dalyviams. Būkite visad sveiki ir laimingi.