Ar tikrai Lietuvos šeimos savo vaikus, o mokyklos mokinius patikės politinėms partijoms?

Net 80 Seimo narių neseniai pirmu balsavimu pritarė socialdemokratų inicijuotai Konstitucijos pataisai, kuri leis 16 metų vaikams dalyvauti savivaldybių tarybų ir merų rinkimuose. Kitaip tariant – pavers Lietuvos mokinius, sykiu mokyklas bei mokytojus, dar vienu partijų propagandos taikiniu, jų kovos lauku.

Taip, būtent partinės propagandos taikiniu. Nes pagarba jaunimui šiuo atveju tik imituojama. Jei Seimo partijos tikrai gerbtų Lietuvos jaunimą, visų pirma pasirūpintų, kad mokykloje jis įgytų tikrai gerą išsilavinimą ir pilietinę brandą.

 

 Deja, deja, būtent politinės partijos ir nesugeba to padaryti. Būtent jos paliko nemažą dalį vyresnių klasių mokinių be istorijos pamokų, didžiąją daugumą – be filosofijos. Būtent jų paskirtų ministrų patvirtintoje pilietiškumo pagrindų programoje šiandien nerasime „respublikos“ sąvokos, istorijos programoje – „tiesos“ ir „tautos“, lituanistinėje programoje – iškiliausių XX amžiaus lietuvių intelektualų.

 

Keisčiausia, kad Konstituciją taisyti ėmęsi Seimo nariai nepasigedo nei rimtesnių tyrimų, nei apklausų, nei platesnių diskusijų, nei mokytojų, mokyklų balso. Kiek Lietuvos mokinių šiandien priklauso jaunimo pilietinėms organizacijoms, sąmoningai ir aktyviai jose dalyvauja? Ar tos organizacijos gyvos, veiklios? Ar esama pakankamos pasaulėžiūrinės, idėjinės jaunimo organizacijų įvairovės? Ar jos sulaukia reikiamos valstybės ir savivaldybių paramos? Kada šie klausimai rimčiau svarstyti Seime, ministerijose?

 

Pagaliau, ar pačios mokinių globos siekiančios partijos turi užtektinai intelektinių, kultūrinių, pedagoginių galių? Ar mūsų partijoms pakanka visuomenės pasitikėjimo ir kompetencijos, kad tiesioginio darbo su vaikais galėtų imtis?

Pirmaisiais nepriklausomybės metais Meilė Lukšienė vis primindavo filosofo Stasio Šalkauskio perspėjimą: turime saugoti savo jaunimą nuo per ankstyvo partizavimo ir politizavimo, negalime neparuoštų žmonių įstumti į politinį veikimą. Kodėl? Nes įtraukti į partines kovas vaikai įgyja supaprastintą juodai balto pasaulio vaizdą, netenka draugystės ir solidarumo ryšių, neįgyja intelektinio savarankiškumo, stipresnio moralinio stuburo, nuo mažens pradeda skirstyti krašto visuomenės narius į savus ir priešus.

 

Pasak Šalkauskio, mokykla turi rinktis ne „partyvumo dvasią“, bet „tikrąjį humanizmą, kuris moka kiekviename individe pagerbti žmogų“, kuris geba tiesti jungtis tarp visų visuomenės narių ir visų organizacijų. „Partyvumo dvasia“ veda prie „tautos suskilimo“. Reikiamos kultūrinės brandos neįgijęs jaunimas tampa primityviu ir grėsmingu „pusinteligenčių luomu“.

 

Įsidėmėtinas ir mūsų Seimo pirmininko atvirumas: pritardamas Konstitucijos pataisai, jis šią pataisą visų pirma iškelia kaip „dar vieną stimulą“, kaip „vieną iš instrumentų“, padėsiantį „užsiauginti tą jaunąją rinkėjų kartą“.

O ar pagalvojama, kad šį „instrumentą“ pakeista Konstitucija įduos į rankas ne tik Ingai Ruginienei, Eugenijui Gentvilui, Ingridai Šimonytei, bet ir Remigijui Žemaitaičiui, Waldemarui Tomaszewskiui, Valdui Tutkui, Eduardui Vaitkui ir daugeliui kitų?

 

Ir baigsiu netolimos praeities prisiminimu. Vadovavau Pilietinės visuomenės institutui, kai antrą kadenciją Respublikai tarnavęs prezidentas Valdas Adamkus pasiteiravo: kaip jam elgtis, kokios pozicijos laikytis artėjant Seimo rinkimams? Patariau jokiu būdu nerodyti palankumo vienai ar kitai partijai. Bet pasiūliau kreiptis ir paraginti į rinkimus ateiti Lietuvos jaunimą, ypač pirmąsyk tokią teisę įgijusius aštuoniolikmečius – tai būtų gražus prezidento žingsnis.

Valdas Adamkus taip ir padarė. Po Seimo rinkimų peržiūrėjau statistinius duomenis: didžiausia jaunimo dalis balsavo už Viktoro Uspaskicho Darbo partiją. Taigi...