Kalbama, kad D. trump nepasiekia geriausios rekomendacijos apie Iraną. Kas kaltas?

Ši publikacija yra „Radio Free Europe / Radio Liberty“ (RFE / RL) originalus kūrinys.

Interviu su „Radio Free Europe / Radio Liberty“ (RFE / RL) J. Hoodas, pirmosios prezidento Donaldo Trumpo kadencijos metu ėjęs valstybės sekretoriaus vyriausiojo pavaduotojo Artimųjų Rytų reikalams pareigas, o dar anksčiau buvęs misijos vadovo Irake ir Kuveite pavaduotoju, teigė, kad Teheranas suprato, jog JAV gali savo nuožiūra pašalinti aukščiausius lyderius, ir šis suvokimas turės įtakos sprendimų priėmimui Irane.

Tuo pat metu, pasak jo, Vašingtonas suprato, kad Iranas – ar netgi nevalstybiniai subjektai – vietoje įprastinių karinių jūrų pajėgų naudodami nebrangias priemones, pavyzdžiui, dronus, minas, ar tiesiog įtikinamai grasindami, gali sėkmingai sutrikdyti eismą Hormuzo sąsiauryje.

Joey R. Hood

Pasak J. Hoodo, jei pranešimai apie Irano derybų pozicijas yra teisingi, šalių nuomonės vis dar labai skiriasi. Jei neįvyks to, ką jis pavadino „politiniu žemės drebėjimu“, naujos eskalacijos rizika išliks didelė, nes abi pusės tebėra įsitikinusios, kad gali kitai pusei padaryti didelės žalos.

– Norėčiau pradėti nuo pamokų, kurias tiek JAV, tiek Iranas išmoko iš pastarojo etapo konflikte, kuris tęsiasi nuo 1979-ųjų. Kokios, jūsų nuomone, yra tos pamokos ir kaip jos turėtų paveikti JAV strategiją tiek trumpalaikiu, tiek ilgalaikiu laikotarpiu?

– Manau, esate teisus sakydamas, jog tai tėra naujas jau 47 metus besitęsiančio konflikto puslapis, nes ši ilga istorija prasidėjo 1979–1980 m., kai Teherano režimas 444 dienas laikė įkaitais mūsų diplomatus. Būta ir kitų paūmėjimų, įskaitant tanklaivių karą 9-ojo dešimtmečio pabaigoje ir, žinoma, daugybę Irano remiamų sukarintų organizacijų išpuolių prieš JAV pajėgas ir diplomatus Irake, Sirijoje ir Libane.

Kalbant apie išmoktas pamokas, manau, Teheranas suprato, kad Jungtinės Valstijos gali pašalinti beveik bet kurį lyderį bet kuriuo metu, kai tik to panorės. Tai turės įtakos bet kurio Irano lyderio, einančio vadovaujamas pareigas, mąstymui ir jo derybinei pozicijai – jis žinos, kad, peržengęs Amerikos nustatytas ribas, gali tapti kitu taikiniu.

Antra, manau, Jungtinės Valstijos suprato, kad Iranas, o ir kiti veikėjai, gali kontroliuoti Hormuzo sąsiaurį tiesiog panaudodami keletą pigių dronų ar minų arba netgi tik pagrasindami juos panaudoti. Sąsiauriui užblokuoti nebūtinas nei didžiulis laivynas, nei minų laukai. Pakanka tik išgąsdinti draudimo bendroves, kad laivai nebeplauktų, nes draudimas tampa per brangus, tiesiog nebeįperkamas, arba pačios laivybos bendrovės nusprendžia, kad nenori prisiimti tokios rizikos.

Šio dalyko negali visiškai sukontroliuoti nei Vašingtonas, nei Teheranas. Abi pusės gali pasakyti: „Gerai, paskelbiame laikiną ugnies nutraukimą, kad laivai galėtų plaukti.“ Tačiau jei draudimo ir laivybos bendrovės nesutiks, laivai neplauks. Kol kas labai nedaug laivų pasiekė pozicijas, iš kurių galėtų kirsti sąsiaurį.

– Jūs dirbote keliose JAV prezidentų administracijose, pradedant nuo George`o W. Busho kadencijos. Atsižvelgiant į tai, kad Irano vadovybės struktūra laikui bėgant išliko gana pastovi, ir turint omenyje tai, ką JAV sužinojo apie Irano sprendimų priėmimo procesą bei rizikos toleranciją, įskaitant JAV gebėjimą pašalinti aukščiausius vadus, kaip, jūsų nuomone, tai veikia šiandieninių Irano sprendimų priėmėjų mąstyseną, ypač jiems pradedant derybas arba svarstant eskalavimo galimybę?

– Na, jie turi suprasti – ir esu įsitikinęs, kad supranta, – kad tuo atveju, jei derybų būdu nepavyks pasiekti priimtino sprendimo, ginkluoto konflikto eskalavimas ar atsinaujinimas jiems asmeniškai gali reikšti gyvenimo pabaigą.

Todėl manau, kad tai juos skatina elgtis rimčiau, galbūt veikti sparčiau, nei jie būtų veikę kitu atveju, nes iš patirties žinome, kad, norint pasiekti su jais susitarimą, prireikia mėnesių, o kartais ir metų. Grįžtu į 1979–1980 m., kai alžyriečiai padėjo mums išlaisvinti įkaitais tapusius diplomatus – bet tai užtruko daug daug mėnesių. Derybos dėl Bendro visapusiško veiksmų plano, vadinamojo 2015 m. branduolinio susitarimo, truko metus.

Manau, būtent tai ir paskatino prezidentą D. Trumpą pradėti karinius veiksmus – jis nebuvo įsitikinęs, kad Irano derybininkai kalba rimtai. Jis sakė, kad jie tik išsisukinėjo, kalbėjo užuolankomis, tarsi bandydami „vedžioti už nosies“.

Man regis, dabar jau jie supranta, jog turės veikti greičiau, nei būtų veikę įprastomis aplinkybėmis.

– Kalbant apie žiniasklaidoje minimas derybų gaires: jei žiniasklaidoje minėti Irano pasiūlymai yra tikslūs, jūs užsiminėte, kad abiejų šalių pozicijos vis dar labai skiriasi. Kokie yra didžiausi esminiai nesutarimai ir kaip sunku bus juos įveikti, jei neįvyks tai, ką jūs pavadinote „politiniu žemės drebėjimu“?

– Grįžtant prie jūsų ankstesnio klausimo, manau, kad JAV turės pakeisti savo mąstyseną ir planus, siekdamos užtikrinti komercinės laivybos laisvę Hormuzo sąsiauryje. Tai pareikalaus naujų technologijų, naujų sąjungų su kai kuriomis Persijos įlankos šalimis ir, deja, greičiausiai tolesnių konfliktų, kol Teherano režimas iš esmės nepakeis savo požiūrio ir strategijos kitų pasaulio šalių atžvilgiu.

Taigi, ko nori abi pusės? Abi pusės nori tapti dominuojančia jėga Artimuosiuose Rytuose, tačiau abi kartu to pasiekti negali.

Taigi, jei vienoje ar kitoje pusėje neįvyks politinis žemės drebėjimas, jiems nepavyks suderėti dėl sprendimo, kuris patenkintų daugumą – jei ne visus – jų strateginius tikslus. Deja, nebūčiau labai optimistiškai nusiteikęs dėl neseniai paskelbto laikino ugnies nutraukimo ar dėl jau 47 metus trunkančio konflikto pabaigos.

Teherano režimas negali sutikti su JAV dominavimu regione, nes jam tektų pakeisti savo ideologiją, kuri grindžiama pasipriešinimu Jungtinėms Valstijoms ir Vakarams. Mes jau matėme, ką toks požiūris atnešė tokioms šalims, kaip Libanas, Sirija, Irakas ir Jemenas.

Iranas neturi nė vieno stipraus ir stabilaus draugo, partnerio ar sąjungininko. Jis remiasi sukarintomis grupuotėmis, veikiančiomis kitose šalyse ir siekiančiomis pasipriešinti tokiam ekonominiam vystymuisi bei stabilumui, kokį matome Persijos įlankos arabų šalių bendradarbiavimo tarybos valstybėse, esančiose po JAV saugumo skėčiu.

– Atsižvelgiant į šį vertinimą – ir į neseniai paskelbtus JAV pareigūnų komentarus, kuriuose Irano vadovybė vadinama „naujuoju režimu“, – kiek iš tikrųjų gerai suprantame vidaus jėgų pusiausvyrą Teherane? Ir kiek šis skirtumas turi realios reikšmės?

– Manau, mes visi gerai suprantame, kaip veikia Irano sistema. Tačiau šis bendras supratimas nebūtinai pasiekia prezidentą D. Trumpą.

Jam pataria vos keletas žmonių, o daugelis patyrusių darbuotojų iš civilinių, karinių ir diplomatinių institucijų buvo atleisti, priversti išeiti į pensiją arba dėl kitų priežasčių pasitraukė. Todėl nemanau, kad geriausios analizės ir rekomendacijos pasiekia svarbiausią asmenį.

Kalbant apie tai, ką jis sako apie režimą, – techniškai jis teisus, kad režimas pasikeitė, nes Jungtinės Valstijos ir Izraelis pašalino didžiąją dalį aukščiausiosios vadovybės, kuri dar prieš kelis mėnesius buvo valdžioje. Taigi pasikeitė asmenybės.

Tačiau ar pasikeitė ideologija? Ar pasikeitė tikslai? Aš nematau jokių to požymių.

Režimo tikslas tebėra pasipriešinti Jungtinėms Valstijoms ir Vakarams bei eksportuoti savo revoliuciją – tai režimo atstovų žodžiai, ne mano. Tai nepadeda užtikrinti taikos regione.

Taigi, ne, nematau esminių režimo pokyčių. Matau naujus lyderius, ir jų pažeidžiamumas gali priversti juos elgtis atsargiau derybose – bet tai dar paaiškės ateityje.

– Taip pat atrodo, kad kyla neaiškumų dėl ugnies nutraukimo aprėpties, ypač turint omenyje toliau vykstančius Izraelio smūgius ir veiksmus tokiose vietose, kaip Beirutas. Kiek reikšmingas yra šis neaiškumas ir kokią grėsmę jis kelia ugnies nutraukimo tęstinumui?

– Manau, tai yra svarbu, nes tokie dalykai suteikia bet kuriai konflikto šaliai galimybę pasakyti: „Kita pusė pažeidė ugnies nutraukimo sąlygas, todėl aš tęsiu puolimą.“

Gali būti, kad būtent taip ir pasielgs Iranas – arba bent jau kai kurie veikėjai Irano valdymo sistemoje. Juk kaip galime būti tikri, kad sistema yra visiškai vieninga? Kaip, pavyzdžiui, galime žinoti, kad Islamo revoliucinės gvardijos korpusas vykdys naujosios vadovybės įsakymus? Tokie dalykai paaiškės tik laikui bėgant.

Net ir paskelbus ugnies nutraukimą, matėme išpuolius prieš Persijos įlankos šalis. Be to, Izraelis pareiškė, kad Libanas į susitarimą dėl ugnies nutraukimo nėra įtrauktas.

Turime nepamiršti, kad Izraelis, nors ir glaudžiai bendradarbiauja su Jungtinėmis Valstijomis, yra suvereni valstybė ir gali priimti savarankiškus sprendimus. Jeigu prezidentas D. Trumpas viešai pareikalautų, kad Izraelis nutrauktų operacijas Libane, ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu atsidurtų labai sudėtingoje padėtyje. O kol to nebus, Izraelis toliau sieks savo tikslų.

– Jūs teigiate, kad abi pusės tiki galinčios padaryti viena kitai didelės žalos. Praktiniu požiūriu kokie veiksniai gali išprovokuoti naują eskalaciją ir į kokius signalus politikos formuotojai turėtų atkreipti dėmesį, kad galėtų atskirti įprastą pozicijų demonstravimą nuo realaus grįžimo prie konflikto?

– Akivaizdu, kad pagrindinis rodiklis bus Irano išpuolių prieš Persijos įlankos šalis intensyvumas ir jų pasekmės. Jei jie nesiliaus, nebus jokio ugnies nutraukimo.

Taip pat bus svarbu stebėti situaciją, jei Iranui susilaikius nuo grasinimų laivybai Hormuzo sąsiauryje, laivai vis tiek neplauks. Sunku nuspėti, kaip tai įvertins prezidentas D. Trumpas.

Taip pat turime stebėti padėtį pačiame Irane. Gali būti, kad nė vienas lyderis neturi visiškos valdžios ir kontrolės. Jei frakcijos pradės nesutarti, gali atsirasti sabotuotojų – veikėjų, kurie atsisakys derėtis ir savarankiškai surengs išpuolius.

Kaip šiuos veiksmus vertins Jungtinės Valstijos? Tai bus vienas sunkiausių klausimų, į kuriuos teks atsakyti.