Gegužės 3-iosios Konstitucija – Lietuvą skaldys ar jungs?

Lietuvos piliečių su Gegužės 3-iosios Konstitucija nepasveikino nei Respublikos prezidentas, nei Seimo pirmininkas.

LRT portalas šįryt paskelbė tik Konstitucijai skirtą Mariuszo Antonowicziaus komentarą, kuriame pakiliai teigiama:

„... Gegužės 3-iosios šventė tampa lygiai tokia pat svarbi kaip Vasario 16-oji ar Kovo 11-oji, nes primena, kad mums kartą jau pavyko iš esmės performuluoti valstybės veikimo principus ir pritaikyti juos naujoms sąlygoms. Tad metas pradėti ją deramai švęsti ir kurti tiek visuomeninius, tiek asmeninius šventinius ritualus.“

Pritarčiau komentaro autoriaus kvietimui „deramai švęsti“. Bet negaliu pritarti išsakytiems argumentams, kodėl tai turėtume daryti.

Gegužės 3-ioji niekada nebus Lietuvai ir jos piliečiams „tokia pat svarbi kaip Vasario 16-oji ar Kovo 11-oji“. Nebus tokia svarbi ir kaip 1588-ųjų Sausio 28-oji – Lietuvos Trečiojo Statuto patvirtinimo diena.

Kodėl? Nes ji neprimena ir negali priminti, „kad mums kartą jau pavyko iš esmės performuluoti valstybės veikimo principus ir pritaikyti juos naujoms sąlygoms“.

 

Taip, XVIII amžiaus pabaigoje mes siekėme pertvarkyti savo valstybę ir visuomenę, bet mums to padaryti – nepavyko. Jau 1792-aisiais prieš Konstituciją kartu su Rusijos kariuomene stojo dalis Lietuvos ir Lenkijos kilmingųjų, jos išsižadėjo pats Abiejų Tautų Respublikos valdovas... O netrukus žlugo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Lenkijos Karalystė.

Taigi, skirtingai nei Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios nepriklausomybės aktai, skirtingai nei Lietuvos Statutas, Gegužės 3-iosios įstatymas liko neapgintas ir neįgyvendintas.

 

Lietuvos Statutas, Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios aktai įtvirtino ir gynė Lietuvos tautos savarankiškumą. Gegužės 3-iosios Konstituciją Lietuvos tautos atstovai Seime vis dėlto sutiko kaip iššūkį LDK savarankiškumui ir privertė ją papildyti Abiejų Tautų tarpusavio įžadu, Lietuvos savarankiškumą atkūrusiu.

 

Ir vis dėlto Gegužės 3-ioji Lietuvoje galėtų būti ne tik minima, bet ir švenčiama. Kodėl? Nes Konstitucijos idėjos, kad ir neįgyvendintos, dėjo pamatus ne tik šiuolaikinei Lenkijai, bet ir šiuolaikinei Lietuvai – neluominėms, laisvų ir lygių piliečių visuomenėms. Taigi – ir Vasario 16-ajai, ir Kovo 11-ajai.

 

Dar posėdžiaujant Ketverių metų seimui Konstitucija ir keli kiti įstatymai buvo išversti į lietuvių kalbą.

„Visa Žmonių Draugystos [Visuomenės] valdžia kilo iš Tautos valios“, – skelbė Konstitucija, išgąsdinusi Rusijos imperatorę Kotryną II.

„Šlovinga Lenkijos ir Lietuvos Konstitucija vėl suteikė Lietuvai būsimos didybės viltį; nuo 1791 metų prasideda reikšmingiausia Lietuvos Epocha“, – rašė Paparčių dvare gyvenęs lietuvių bajoras „Medžiagoje lietuvių istorijai“.

Įsidėmėkime: Konstitucija, kuriai LDK seimeliai gana vieningai pritarė, amžininkų suvokta kaip „Lietuvos būsimos didybės vilties“ dokumentas, jos priėmimas – kaip „reikšmingiausios Lietuvos Epochos“ pradžia!

„[Iki Konstitucijos] visur viešpatavo magnatų intrigos ir pinklės, o neturtingųjų padorumas buvo niekinamas. <...> Šia Konstitucija, jos teisingai laikantis, bus sugėdintas mūsų priešas, visas kraštas bus apsaugotas, silpnasis apgintas, galingasis pažabotas. <...> Laikykitės įstatymų, garbingi piliečiai; saugokite pagrindinį valstybės įstatymą kaip savo gyvenimą, turtą ir kraują; pagarba šiam įstatymui grįskite savo laimę, garbę ir orumą; šią meilę įstatymui įskiepykite savo palikuonims",

– kalbėjo Vilniaus universiteto profesorius Mykolas Pranciškus Karpavičius 1792-aisiais Prienų bažnyčioje, aiškindamas Gegužės 3-iosios Konstitucijos esmę.

Už Konstituciją, jos suteiktas laisves kvietė lietuvių bajorus, miestiečius ir artojus kautis prieš Maskvą 1794-aisiais Lietuvos Tautos Aukščiausioji Taryba. Vilniuje išleistame lietuviškame „Aciszaukime" ji skelbė sugrąžinusi kraštui Gegužės 3-iosios Konstituciją:

„... mums jau wartus pyrmos walnastys atwiery yr Konstytucya trecios dienos Moja, kuria jums swabada yr walnasty ustanawyia, sugrąžynty pastanawija...".

 

Beje, Lietuvos Tautos Aukščiausioji Taryba buvo ištikimesnė Gegužės 3-iajai nei Lenkijos sukilimo vadovybė. Vilniuje 1794-ųjų balandžio 24-ąją jos išleistas „Lietuvių Tautos Sukilimo Aktas“ („Akt Powstania Narodu Litewskiego“), skirtingai nei Lenkijos sukilėlių paskelbtas Krokuvos Aktas, teigė, kad sukilimo tikslas – ne tik nepriklausomybės, laisvės, bet ir „pilietinės lygybės atgavimas“.

Už Gegužės 3-iosios Konstituciją ginklu kovėsi Simono Daukanto tėvai. Jų kova Daukantas didžiavosi, lietuvių laisvės ir lygybės idėją savo darbuose nuosekliai gynė. Daukanto pėdomis ėjo Maironis, aušrininkai ir varpininkai...

Tad su Gegužės 3-iąja!