Lietuvos miesteliai.Kiek gyvybės pulsuoja mestelyje, kuriame gyveno Grotusas

Prieš įsikuriant miesteliui, šioje vietoje ilgai gyvavo žiemgalių gyvenvietė. Didelėje dabartinio miestelio centrinėje dalyje, atliekant archeologinius tyrimus, buvo rastas 6–13 amžių kapinynas. Centrinė miesto dalis išliko mažai pakitusi nuo praeito šimtmečio pradžios, sovietmečiu čia neįvyko didelių perstatymų ar tipinių pastatų statybų.

Po Pirmojo pasaulinio karo, nustatinėjant Lietuvos ir Latvijos sienas, dėl Žeimelio kilo daug ginčų. Latviai, kadangi miestelis kurį laiką priklausė Kuršo gubernijai, laikė jį latvišku, o lietuviai, kadangi čia gyveno daug lietuvių, manė, kad tai lietuviškas miestelis. Ginčams išspręsti buvo pasitelktas tarptautinis arbitras – škotų mokslininkas, rašytojas ir diplomatas Jamesas Youngas Simpsonas, kuris Žeimelį paliko Lietuvai, o latviams atiteko miestelio apylinkių žemės ir kaimai.

Pastatai Žeimelio aikštėje | A. Štaudės nuotr.

Siena buvo nubrėžta neatsižvelgiant į gyventojams priklausantį turtą – dalis ūkininkų, norėdami patekti į šalia namų esančius ūkinius pastatus, daržus ar ganyklas, turėdavo kirsti valstybės sieną, o tam reikėjo specialių leidimų. Dalis Žeimelio apylinkėse esančių kaimų buvo panaudoti mainams su latviais, siekiant gauti pajūrio ruožą prie Palangos.

Dalis ūkininkų, norėdami patekti į šalia namų esančius ūkinius pastatus, daržus ar ganyklas, turėdavo kirsti valstybės sieną, o tam reikėjo specialių leidimų.

Daugiatautis ir daugiakultūris miestelis

Iki Antrojo pasaulio karo Žeimelyje gyveno skirtingų tautybių, skirtingas religijas išpažįstančių žmonių: katalikai lietuviai, liuteronai latviai ir vokiečiai, žydai, o šalia esančiuose Vileišių ir Akmenėlių kaimuose gyveno gausi sentikių pomorų (bepopininkų) bendruomenė. Visi jie turėjo savo šventyklas, o šiandien išlikusios tik mūrinės liuteronų ir katalikų bažnyčios.

Pastatas Žeimelio aikštėje | A. Štaudės nuotr.

Iš 1862 metais pastatytos sinagogos likę tik pamatai, ji nugriauta dar 1952 metais. Šalia sinagogos veikusioje žydų mokykloje sovietmečiu buvo įrengta viešoji pirtis, po Nepriklausomybės atgavimo pastatas liko be šeimininko, o jo likučiai pasmerkti sunykti.

Sugriuvęs buvusios žydų mokyklos pastatas | A. Štaudės nuotr.

Sentikiai turėjo kuklius maldos namus, tačiau jie taip pat neišliko. Dabartinę klasicizmo stiliaus mūrinę bažnyčią katalikai pastatė kiek vėliau nei liuteronai. 1786 metais pastatyta liuteronų bažnyčia šiuo metu restauruojama, o buvusiame klebonijos pastate, kuriame tarpukariu veikė latvių mokykla, šiuo metu įsikūręs senos technikos ir įrankių muziejus. Eksponatus surinko vietinis gyventojas Juozas Grigaliūnas. Tikriausiai tai didžiausia tokia kolekcija Lietuvoje.

Ekspozicija kiek kitokia nei įprastame muziejuje: patekęs pasijunti kaip didelėje senoje dirbtuvėje su estetiškai eksponuojama įvairia technika, mechaniniais įrenginiais, kurie buvo naudojami dar iki elektros gamybos atsiradimo, bei aibe senų įrankių. Dalis technikos veikianti, muziejaus savininkas mielai pasakoja apie jos veikimo principus, paskirtį.

Buvusiame liuteronų bažnyčios klebonijos pastate, kuriame tarpukariu veikė latvių mokykla, šiuo metu įsikūręs senos technikos ir įrankių muziejus | N. Štaudės nuotr.

Centrinė miestelio aikštė pastatyta pagal radialinį planą, kuris nesikeitė šimtmečius. Anksčiau kelis šimtmečius miestelis garsėjo savo dideliais turgumis, kurie vykdavo šioje aikštėje. Jos viduryje auga 1923 metais pasodintas „Vienybės ąžuolas“ – po Nepriklausomybės paskelbimo miestelyje buvo svarbus vienybės tarp skirtingų religinių konfesijų ir tautybių gyventojų klausimas.

Unikali kolekcija, surinkta vieno žmogaus

Aikštėje įsikūrusios dvi senos karčemos – didžioji ir mažoji. Jos pastatytos taip, kad būtų panaudojamos gynybai miestelio užpuolimo atveju. Mažojoje karčemoje įsikūręs Žiemgalos muziejus ir parodų salė. Muziejaus ekspozicijos pagrindas – buvusio Žeimelio mokytojo, etnografo Juozo Šliavo surinkta kolekcija. Jis muziejų įkūrė 1959 metais Žeimelio vidurinėje mokykloje. Po jo mirties, 1993 metais, eksponatai perkelti į restauruotą mažosios karčemos pastatą.

Didžioji ir mažoji Žeimelio karčemos | A. Štaudės nuotr.

Turint omenyje, kad muziejaus ekspozicija surinkta vieno gyventojo su mokinių pagalba, ji labai įspūdinga ir unikali.

Dalis šio muziejaus eksponatų yra iškeliavę į didžiuosius Lietuvos muziejus, bet tai, kas liko, yra gana įspūdinga. Ekspozicija labai įdomi ir atspindi krašto autentišką istoriją per objektus ir, matyt, už tai reiktų dėkoti kraštotyrininkui, buvusiam mokytojui. Turint omenyje, kad muziejaus ekspozicija surinkta vieno gyventojo su mokinių pagalba, ji labai įspūdinga ir unikali.

Didžioji karčema | A. Štaudės nuotr.

Lankantis mažų miestelių muziejuose, didelis privalumas yra tai, kad juose esi laukiamas. Dažniausiai ekspozicijos lankytojus lydi muziejaus darbuotojai, galima išgirsti daug istorijų ir atsakoma į kilusius klausimus. Vidiniame muziejaus kieme yra septyni dubenėtieji akmenys.

Dubenėtasis akmuo „Žiemgalos“ muziejaus kieme | A. Štaudės nuotr.

Anksčiau didžiosios karčiamos dalyje veikė teatras. Šiuo metu pusė didžiosios karčemos priklauso privačiam asmeniui, joje kartais vyksta miesto renginiai. Kitoje pusėje veikia maisto parduotuvė, o prie jos nuo sovietmečio likusi vietinių neblaivininkų rymojimo vieta. Kiek kartų buvau Žeimelyje – tiek kartų jie ten meditavo.

Anksčiau šiame daugiakalbiame ir daugiakultūriame miestelyje gyveno daug žymių ir reikšmingus darbus nuveikusių asmenybių.

Gyveno daug žymių ir reikšmingus darbus nuveikusių asmenybių

Anksčiau šiame daugiakalbiame ir daugiakultūriame miestelyje gyveno daug žymių ir reikšmingus darbus nuveikusių asmenybių. Garsiausias iš jų yra pasauliniu mastu žinomas chemikas ir fizikas, vienas iš elektrochemijos, fotochemijos pradininkų Teodoras Grotusas. Šis 19 amžiaus pradžios mokslininkas, intelektualas gyveno, kūrė ir mirė Genučių dvare šalia Žeimelio.

Teodorui Grotusui skirtos ekspozicijos „Žiemgalos“ muziejuje fragmentas | A. Štaudės nuotr.

is sukūrė elektrolizės teoriją, suformulavo pirmuosius du fotochemijos dėsnius, išrado prietaisą šviesos intensyvumui matuoti, tyrinėjo dujų degimą ir sprogimą, sukonstravo eudiometrą, prietaisą dujų tūriui ir sudėčiai tirti, tyrė liepsnos savybes. Mokslininkas buvo įsirengęs modernią laboratoriją dvare, jo moksliniai atradimai aktualūs ir šiandien – elektrolizės teorija yra visų šiuolaikinių galvaninių elementų pagrindas, fotochemijos dėsniai tapo pamatu nuotraukų ryškinimo procesams.

18 amžiuje Žeimelyje gyveno ir kūrė latvis liuteronų kunigas, Apšvietos epochos šviesuolis, rašytojas, kalbininkas, folkloristas ir išradėjas Gothardas Frydrichas Stenderis. Jam latviai dėkingi už latvių kalbos gramatiką. Taip pat G. F. Stenderis parašė pirmąją latvišką enciklopediją „Didelės gudrybės apie pasaulį ir gamtą knyga“, platesnei auditorijai skirtų religinių tekstų, didaktinio pobūdžio ir daug kitų kūrinių.

Pirmojoje latvių kalba išleistoje enciklopedijoje daug rašoma apie visatos struktūrą, Žemę, jos formą ir paviršių, Saulės dydį ir šilumą, Žemės sukimąsi aplink savo ašį ir aplink Saulę, pasaulio žemynus ir tautas, gyvūnus ir augalus, fizikos reiškinius, taip pat apie elektrą. Enciklopedija išleista 1774 metais, vėliau kelis kartus perspausdinta Jelgavos ir Aizputės spaustuvėse.

G. F. Stenderis iš vokiečių kalbos išvertė ir išleido pirmąją grožinės literatūros knygą latvių kalba. Latviams jis toks brangus, kaip mums Kristijonas Donelaitis, ir yra laikomas viena svarbiausių latvių kultūros asmenybių. G. F. Stenderis taip pat domėjosi fizika ir techninėmis idėjomis, bandė supaprastinti ir palengvinti žmonių buitį, yra išradęs ir patentavęs rankinę skalbimo mašiną. Jos patento kopiją ir atkurtą prototipą galima apžiūrėti miestelio muziejuje.

Nepaisant to, kad miestelyje nemažai negyvenamų pastatų, jis sparčiai tvarkosi, veikia pora maitinimo įstaigų. Šalia Žeimelio yra Latvijos lankytinų vietų – Rundalės rūmai, Bauskės pilis ir miestas. Važiuojant į juos verta apsilankyti ir šiame nedideliame, bet jaukiame miestelyje.