Lietuva negali augti be imigracijos. Tiesa ar mitas?

Vis dėlto Ch. Lagarde kalba iš tiesų buvo subalansuota, o tiksli citata skambėjo kitaip: „iš principo migracija galėtų turėti didelį vaidmenį mažinant darbo jėgos trūkumą tam tikruose regionuose. Bet visais atvejais, net darant prielaidą, jog imigracija bus sparti, darbingo amžiaus žmonių skaičius eurozonoje toliau trauksis.“

Mažės ir vietinių gyventojų, ir imigrantų

Migracija nėra gimstamumo krizės sprendimas. 2023 m. visame pasaulyje įvyko lūžis – žmonijos gimstamumas visos planetos mastu nukrito žemiau minimumo, reikalingo bent jau stabiliam gyventojų skaičiui palaikyti. Jau 50 metų jis drastiškai krenta net Afrikoje į pietus nuo Sacharos. Jei tendencija išliks tokia pat, po 30-ies metų „žmonijos lopšys“ atsidurs žemiau pakeitimo normos. Taigi, gyventojų mažės visur, o kartu ir migruojančių darbingo amžiaus žmonių.

Žinoma, klimatas, konfliktai ir geresnio gyvenimo paieška stums skurdesniųjų šalių gyventojus į turtingesnes šalis, tačiau konkurencija dėl jų augs. Ir dėl drastiškai krisiančios imigrantų pasiūlos, ir dėl išaugusios jų paklausos tarp išsivysčiusių, tačiau nykstančių šalių rato.

Tad net jei imigracija būtų esminis Europos ekonominis variklis, jį greitai „užkals“, nes pigių imigrantų tiesiog nebebus iš kur prisikviesti.

Už Vakarų Europos ribų ryškėja nauji lyderiai, kurie stoja į „kovą“ dėl darbo jėgos. Lietuva irgi šios tendencijos pavyzdys – maždaug 2018-aisiais, kai pajamų lygis šalyje tapo dvigubai aukštesnis nei pasaulio vidurkis, Lietuva virto užsieniečius traukiančia valstybe. Tas pats vyksta Rumunijoje, Lenkijoje, kurios ilgai laikytos Europos darbo jėgos šaltiniais. Šalių, kurios traukia imigrantus, tik daugės. Dėl šios konkurencijos užsieninė darbo jėga brangs. Tad net jei imigracija būtų esminis Europos ekonominis variklis, jį greitai „užkals“, nes pigių imigrantų tiesiog nebebus iš kur prisikviesti.

Ne variklis, o papildas

Pastaruosius 70 metų Vakarų šalių ekonomiką į priekį vedė du pagrindiniai varikliai – struktūrinė modernizacija (darbuotojų ir investicijų persikėlimas iš tradicinių sektorių į vis pažangesnes pramonės ir paslaugų sritis) ir technologinis progresas, kuris leido turimus resursus (darbo rankas, investicijas) vis efektyviau įdarbinti (kompiuterizacija, automatizacija).

Išnagrinėjus daugybę empirinių studijų tyrimų Europos mastu aiškėja, jog per struktūrinę modernizaciją imigracija išties padeda kurti darbo vietas ir prisideda prie biudžeto įplaukų. Tai veikia tol, kol į šalį atvyksta „svečiai“ darbuotojai – darbingo amžiaus žmonės. Jie perima mažiausiai apmokamus darbus ir leidžia vietiniams persikelti į aukštesnės pridėtinės vertės sferas.

Išnagrinėjus daugybę empirinių studijų tyrimų Europos mastu aiškėja, jog per struktūrinę modernizaciją imigracija išties padeda kurti darbo vietas ir prisideda prie biudžeto įplaukų.

Vis dėlto prasidėjus nedarbingo amžiaus asmenų judėjimui, šeimų susijungimo ar pabėgėlių srautams, šis efektas pranyksta, fiskalinis migracijos balansas tampa neigiamas. Ateityje teigiamą balansą išlaikyti bus vis sunkiau, nes ir patys migrantai atvyks su vis kuklesniu atžalų būriu. Tad migracijos ekonominį „papildą“ reikia „vartoti“ atsakingai, atlikus ilgalaikes srautų prognozes.

Kiek svarbi imigracija Lietuvos verslui?

Lietuvos verslo konfederacija ir Lietuvos darbdavių konfederacija reiškia susirūpinimą dėl miglotos Lietuvos imigracijos politikos. Kai kurie žymūs verslininkai teigia, kad Lietuvai žūtbūt reikia darbuotojų iš užsienio.

Visgi absoliuti dauguma (apie 70%) užsieniečių, neskaitant pabėgėlių iš Ukrainos, dirba transporto ir statybos sektoriuose, kurie 2024 m. sukūrė 18% visos pridėtinės vertės Lietuvoje. Taigi, kviestinė darbo jėga neproporcingai svarbi dviem sektoriams, kurie auga žemų darbo kaštų dėka. Didžiajai daliai Lietuvos ekonomikos, tarp jų ir inovatyviausiems sektoriams, užsieninė darbo jėga aktuali tik tiek, kiek leidžia atlaisvinti darbo jėgą nuo anksčiau minėtų sektorių.

„Continental“ gamykla Kaune | E. Blažio nuotr.

Kita vertus, lietuviams turtėjant, jų pajamoms augant, vidutiniai darbo kaštai Lietuvoje kyla. Tai jau ne vienąsyk privedė prie skambių atvejų, kai užsienio investuotojai pasitraukia iš Lietuvos. 2018 m. technologijų centrą Lietuvoje uždarė „Barclays“. Šiemet su trenksmu apie gamybos linijos išsikėlimą į pigesnės darbo jėgos kraštus pranešė „Continental“. Imigracija kurį laiką galėtų palaikyti pigios darbo jėgos pasiūlą Lietuvoje, bet ar tikrai dabartinės tendencijos tokios neigiamos?

Atvirkščiai. Lietuva per 30 metų padarė didžiulę pažangą ir priartėjo prie ES pajamų lygio vidurkio. Tokiame lygmenyje gebėti investuotojams pasiūlyti tik pigią darbo jėgą būtų menkas pasiekimas. Kažkada „Barclays“ ir „Danske bank“ savo paslaugų centrus iškėlė iš brangių šalių į pigesnę Lietuvą. Ar tos šalys sužlugo? Ne, šių įmonių kapitalą pakeitė aukštesnės pridėtinės vertės investicijos.

Kažkada „Barclays“ ir „Danske bank“ savo paslaugų centrus iškėlė iš brangių šalių į pigesnę Lietuvą. Ar tos šalys sužlugo? Ne, šių įmonių kapitalą pakeitė aukštesnės pridėtinės vertės investicijos.

Svarbu, kad bendras investicijų lygis valstybėje nekristų. Jei „Continental“ išeinant savo gamybą plės „Brolis“, biurą atvers daugiau fintech startuolių, užsienio kapitalas pasieks inovatyvius gynybos, optikos, biotechnologijų, kosmoso technologijų sektorius, o atlaisvinta darbo jėga pereis į tas sritis, kur jos trūksta, tai nuo to mums tik geriau.

Christine Lagarde | J. Stacevičiaus noutr.

Aukšti darbo jėgos kaštai gali netgi tapti privalumu. XIX-XX a. tai išjudino dvi pirmąsias pramonės-technologijų revoliucijas, kai didelė darbuotojo kaina skatino ieškoti mechanizacijos sprendimų. Šiandien esame ant ketvirtosios technologijų revoliucijos slenksčio. Kaip ir seniau, tikėtina, jog sparčiausiai ir plačiausiai inovacijas įveiklins tos šalys, kuriose tai labiausiai apsimoka. Tai pastebėjo ir pati Ch. Lagarde, kuri savo kalbos pabaigoje pabrėžė automatizacijos ir DI potencialą „pakelti produktyvumą ir investicijų lygį, prie ko galėtų prisidėti ir besitraukiantis gyventojų skaičius.“

Ką daryti Lietuvai?

Depopuliacijos neišvengsime, migrantų poreikis atskiruose sektoriuose išlieka, migrantų pasiūla mažės, o technologijos vystosi žaibiškai. Kaip manevruoti šiame labirinte, jei norime toliau auginti gyventojų pajamas ir būti patrauklūs investuotojams?

Pirmas žingsnis – migracijos-integracijos strategija. Apie tai ūžia visa Lietuva ir, nors ant vyriausybės stalo guli „Kurk Lietuvai“ ekspertų parengtos gairės, ministerijos atsakomybės kratosi. Subalansuotos strategijos reikia ir tam, kad vietiniai spėtų struktūriškai „peršokti“ į aukštesnės kvalifikacijos pozicijas, ir tam, kad investuotojai matytų prognozuojamas darbo rinkos tendencijas. Kapitalas nemėgsta neaiškumo, ypač, kai investicijų grąža Lietuvoje jau nebe tokia, kaip 2000-aisiais.

Antras žingsnis – verslo įtraukimas į integracijos mechanizmą. Danijos patirtis rodo, jog jei didelę ne Europoje gyvenančių žmonių integracijos kainą prisiima valstybė, imigracija biudžetui nebeapsimoka. Vis dėlto jei verslas, kuriam reikia darbuotojų iš užsienio, būtų pats atsakingas už darbuotojo integraciją, tai būtų keturgubą naudą teikiantis postūmis. Pirma, pats darbdavys taptų suinteresuotas darbuotojo integracija, antra, valstybei integracija gerokai mažiau kainuotų, trečia, pigi užsieniečių darbo jėga nebebūtų tokia pigi ir tai veiktų kaip savaiminis imigraciją ribojantis veiksnys (kas galimai veiktų geriau nei kvotos), ketvirta, idealiu atveju ir kalbų kursai galėtų būti siūlomi rinkos, už kuriuos verslas verslui sumokėtų tiesiogiai, kas nekeltų biurokratizmo lygio šalyje.

Vis dėlto jei verslas, kuriam reikia darbuotojų iš užsienio, būtų pats atsakingas už darbuotojo integraciją, tai būtų keturgubą naudą teikiantis postūmis.

Trečias dėmuo – darbo jėgos judėjimo atlaisvinimas nuo pernelyg stiprios darbuotojų apsaugos. Pasak ECB vadovės, dabartinė visos Europos darbo rinka yra nelanksti, kas leidžia tikėtis „išvengti ankstesnių ciklų sukelto nedarbo, tačiau to kaina bus produktyvumo kritimas“. Darbo rinkos liberalizavimas reikalingas tam, kad imigracija pastūmėtų vietinius efektyviai pereiti į aukštesnės pridėtinės vertės sferas. Visgi šis lankstumas yra dar svarbesnis technologijų revoliucijos papėdėje. Plečiantis automatizacijai mažės poreikis darbo jėgai, todėl verslas turi turėti galimybes nesunkiai atleisti darbuotojus, leidžiant jiems judėti į sektorius, kur labiau reikalinga darbo jėga.

Šių trijų dėmenų įgyvendinimas užtikrintų visuomeninę harmoniją imigracijos kontekste, kurtų prognozuojamą aplinką investuotojams, skatintų įmonių atsakomybę už šalies darbo rinkos tvarumą, nekeltų įtampos biudžete, leistų naudotis imigracijos įgalinama struktūrine modernizacija ir paruoštų valstybę įšokti į technologinės revoliucijos traukinį.

Tai tiesa ar mitas?

Tiesa ta, kad turime išmokti augti su ribotu imigracijos kiekiu, nes imigrantų kiekis bus vis labiau ribotas. Geriau išlaikyti prognozuojamą ir optimizuotą imigracijos lygį, atsižvelgiantį į globalias demografines ir technologines tendencijas, nei staigiai atsukti srovę, o tuomet užtrokšti, kai kranelis užsisuks.

Lietuva gyventojų skaičiumi nebeaugs, su migracija ar be jos. Bet, jei imsimės subalansuoto darbo rinkos ir migracijos strategijos formavimo, tikėtina, jog ekonomiškai Lietuva toliau kils. Tik tai lems technologijos, ne imigracija.