Po ilgo kelio – kryžkelė: ar toleruosime politikų korupciją?

Pradėjęs nuo generalinio policijos komisaro pozicijos, kuri jam suteikė žinomumą, S. Skvernelis natūraliai save ir visą partiją pozicionavo kaip principingą kovotoją su korupcija, ir net partijos pavadinimas „Vardan Lietuvos“ turi sąskambį su Lietuvos policijos pareigūnų šūkiu. Dar visai neseniai, praėjusių metų vasarą, S. Skvernelis, tuomet būdamas valdančiajai koalicijai priklausančios partijos vadovu ir Seimo pirmininku, principingai kaip niekas kitas reikalavo ministro pirmininko Gintauto Palucko, dėl kurio veiklos kilo įtarimų, atsistatydinimo. Koalicijos partneriams socialdemokratams jis paskelbė ultimatumą: G. Paluckas turi atsistatydinti arba „Vardan Lietuvos“ pasitrauks iš koalicijos. Tai galų gale jam kainavo Seimo pirmininko postą, nes socialdemokratus suerzino S. Skvernelio principingumas ir „Vardan Lietuvos“ nebuvo pakviesta formuojant naują valdančiąją koaliciją. Šiai nuolat braškant dėl nuolatinių „Nemuno aušros“ lyderio Remigijaus Žemaitaičio „išdaigų“ S. Skvernelis skeptiškai vertino galimybę valdančiojoje koalicijoje pakeisti „Nemuno aušrą“, duodamas suprasti, kad principingai partijai „Vardan Lietuvos“ vis dar ne pakeliui su prastos reputacijos socialdemokratais.

Tai, kad generalinė prokurorė Nida Grunskienė pateikė duomenis apie galimą S. Skvernelio nusikalstamą veiklą ir kreipėsi į Seimą prašydama panaikinti jo teisinę neliečiamybę, buvo nemalonus netikėtumas ne tik S. Skverneliui. Tai skaudi akimirka kiekvienam piliečiui, priverčianti susimąstyti, kokioje šalyje gyvename. Juk S. Skvernelis buvo vienas ryškiausių Lietuvos politikų ir turėjo tokiu išlikti dar ilgus metus. Ši istorija gali tapti dar įsimintinesnė nei Eligijaus Masiulio, nes E. Masiulis savo laiku buvo susisiekimo ministru ir tai buvo aukščiausias jo, parlamentinės partijos pirmininko, užimtas postas. Taigi S. Skvernelio pėdsakas Lietuvos politikoje yra kur kas ryškesnis.

Generalinė prokurorė Nida Grunskienė prašo panaikinti Sauliaus Skvernelio teisinę neliečiamybę | E. Blažio / LRT nuotr.

Korupcijos lygis yra vienas iš svarbiausių veiksnių, apibūdinančių visuomenę. Korupcija gali tapti pavojinga liga – vėžiu, naikinančiu sveiką organizmą. Dėl išvešėjusios korupcijos daugiausia nukenčia skurdžiausi gyventojai, o galingieji įgyja dar daugiau pajamų ir galių. Gyventojai netenka vienodų galimybių pasinaudoti viešosiomis paslaugomis, įskaitant švietimą, sveikatos ir socialinę apsaugą. Korupcija iškraipo verslo konkurenciją, atbaido užsienio investuotojus. Dėl korupcijos gyventojai pradeda nepasitikėti politikais, teisėsaugos struktūromis, o galų gale nusivilia ir pačia valstybe. Dėl šių priežasčių antikorupcinė kova yra viena svarbiausių demokratijos ir ekonominio vystymosi sąlygų.

Korupcija yra būdinga autokratinių ar į autoritarizmą linkusių valstybių palydovė. Nėra atsitiktinumas, kad Vengrija, tarptautinės organizacijos „Transparency International“ duomenimis, ketverius pastaruosius metus buvo labiausiai korumpuota ES valstybė. Dėl šios priežasties iššūkį Vengrijos ministrui pirmininkui Viktorui Orbanui metęs Peteris Magyaras skelbė, kad jis visų pirma yra kovotojas su korupcija, ir tai sulaukė didžiulio atgarsio visuomenėje. Tačiau, žinoma, korupcija gerą dirvą gali rasti ir demokratinėje valstybėje, grauždama ją iš vidaus.

Kalbant apie korupciją, yra svarbu žinoti, kad nėra vieno vaisto, kuris išgydytų nuo korupcijos, vienos institucijos, kuri ją įveiktų. Korupcija ypač priklauso nuo to, kaip visuomenė vertina šį reiškinį. Jei korupciją visuomenė toleruos, policija ir prokurorai bus bejėgiai ir galų gale patys bus įtraukti į korupcijos liūną. Beje, žodžiais korupciją smerkia visi, tačiau veiksmai dažnai rodo visai kitokį požiūrį. Rinkėjai itin vertina politikus, kurie skelbia kovos su korupcija šūkius, ir politikai nuolat panaudoja šią kortą. Tačiau neretai galima pastebėti paradoksalų reiškinį: nors kovos su korupcija šūkiai būna populiarūs per rinkimų kampaniją, atsitinka, kad rinkėjai nenubaudžia į korupcijos skandalus įsipainiojusių politikų.

Jei korupciją visuomenė toleruos, policija ir prokurorai bus bejėgiai ir galų gale patys bus įtraukti į korupcijos liūną.

Bene ryškiausias čia Darbo partijos pavyzdys. Šios 2003 m. įkurtos partijos pirmininkas Viktoras Uspaskichas nuolat buvo siejamas su korupcijos skandalais, kuriuos plačiai nušviesdavo žiniasklaida. Nuo 2006 m. buvo pradėta tirti skambi partijos „juodosios buhalterijos“ byla, kurioje nuosprendis buvo paskelbtas 2016 m., tačiau nepaisant skandalų šleifo Darbo partija ilgą laiką buvo viena iš sėkmingiausių Lietuvos politinių partijų. Po pasitraukimo iš politikos V. Uspaskichui sugrįžus į partijos pirmininko postą 2020 m. Darbo partija vėl gerai pasirodė Seimo rinkimuose ir laimėjo 10 Seimo nario mandatų.

Jeigu panaši tendencija tęstųsi, kova su korupcija taptų beveik neįmanoma, todėl rinkėjų atsakomybė čia – išskirtinė.

Galima pasidžiaugti, kad Lietuva kovoje su korupcija turi nemenkų pasiekimų. Apie korupcijos problemas savo laiku turėjau galimybę diskutuoti su buvusiu Specialiųjų tyrimų tarnybos vadovu, itin pasižymėjusiu kovoje su korupcija, Valentinu Junoku. Jis atkreipė dėmesį į faktą, kad Sovietų Sąjungoje korupcija buvo vertinama visai kitaip nei šių dienų Lietuvoje: dabar korupcija laikoma daugelis dalykų, kurie anuo metu buvo įprasti ir mažai kam kėlė abejonių, juo labiau įtarimų. Dėl šios priežasties Lietuva, siekdama demokratinei valstybei būtino skaidrumo, turėjo nueiti ilgą kelią.

Saulius Spurga

Aukščiausių valstybės institucijos pareigūnų sąsajos su kriminalinėmis struktūromis, neteisėto mokesčio rinkimas, turto prievartavimas, pinigų dalijimasis su aukštesnes pareigas einančiais pareigūnais – informacija apie įtariamą korupciją, išaiškėjusi tiriant Valstybinės augalininkystės tarnybos (VAT) veiklą, sukrėtė visuomenę. Dažnam kilo klausimas – kaip tokie dalykai įmanomi šalyje, tiek metų žengiančioje didesnio skaidrumo ir netolerancijos korupcijai keliu? Beje, vienas dalykas krinta į akis: VAT byloje yra tų pačių veikėjų kaip ir Darbo partijos „juodosios buhalterijos“ byloje, tai yra tos partijos, kuriai rinkėjai ilgą laiką rodė didžiulį pasitikėjimą, net žinodami apie jos ir jos pirmininko neteisėtas veiklas. Tai bent iš dalies paaiškina, kokiu būdu tokie reiškiniai įgyja tęsinį.

Taigi šiandien, einant jau trisdešimt septintiems Lietuvos nepriklausomybės metams, kartais apima jausmas, tarsi dėl požiūrio į korupciją stovėtume kryžkelėje ir turėtume apsispręsti, kur yra pakantumo korupcijai ir neskaidriai veiklai ribos. Didelę opą atvėrė „čekiukų“ skandalas, kuris atskleidė ir senų įpročių galią, ir tai, kaip lengvai politikai gali nuslopinti savo sąžinę, taip pat teisinio reguliavimo ir tokių atvejų įvertinimo teisme problemas.

Labai sunku būtų atsakyti į klausimą, kokie šiandien yra politikų etikos standartai, nes atrodo, kad per nepriklausomybės metus jie nesusiformavo, o jeigu buvo susiformavę, tai jų nebepaisoma. Vyriausioji tarnybinės etikos komisija praėjusiais metais pripažino, kad Jonavos meras Mindaugas Sinkevičius pažeidė įstatymą, teikdamas savivaldybei išlaidas už sutuoktinės telefoną, už asmeninėms reikmės įsigytus du televizorius, tačiau tai M. Sinkevičiui netrukdo laikinai vadovauti partijai ir pretenduoti į jos pirmininko postą. Rodos, to niekas net neprisimena, tarsi reputacijos kriterijus būtų tapęs nereikalinga atgyvena.

Didelę opą atvėrė „čekiukų“ skandalas, kuris atskleidė ir senų įpročių galią, ir tai, kaip lengvai politikai gali nuslopinti savo sąžinę, taip pat teisinio reguliavimo ir tokių atvejų įvertinimo teisme problemas.

S. Skvernelis čia yra paskutinis pavyzdys – principingai reikalavo įvairiais nusižengimais įtarinėjamo ministro pirmininko G. Palucko atsistatydinimo, jis netgi po kabinete Seime ir namuose įvykdytų kratų ir aiškėjančių įtarimų delsė trauktis iš partijos pirmininko pareigų ar bent laikinai nusišalinti, jautė nuoskaudą išeidamas iš Seimo frakcijos, savo kalboje kartojo nesąs nuteistas, nesąs ir įtariamasis. Tai yra tipiškas atvejis: kilus didesniam ar mažesniam skandalui dėl politikų veiklos jie prabyla apie teisinį procesą ir ginasi primindami, kad nėra nuteisti. Girdint šiuos argumentus galima klausti – koks vaidmuo tokiu atveju tenka politikų etikai, kuri, beje, yra apibrėžta dar 2006 m. Seimo priimtame Valstybės politikų etikos kodekse? Juk jeigu tokiais atvejais galioja vien teisiniai argumentai, tuomet vietos politikų etikai ir reputacijai nebelieka.

Mindaugas Sinkevičius

Pasirinkimo čia nedaug. Teisinis procesas užtrunka ilgai – jau minėta Darbo partijos „juodosios buhalterijos“ byla buvo tiriama 10 metų. Jei kiekvieną kartą būtų laukiama teismo sprendimo, politikoje taptų neįmanoma kelti politikų etikos, reputacijos, skaidrumo klausimų, o tai – kelias į niekur. Žinoma, griežtas politikų etikos kriterijų taikymas turi antrąją pusę: ne visi teisėsaugos institucijų pareikšti įtarimai pasitvirtina. Tokių atvejų taip pat yra ir jie, deja, ne tokie reti. Čia verta pažymėti, kad ir S. Skvernelio kaltė kol kas nėra nei aiški, nei, juo labiau, įrodyta. Elgiantis principingai yra tikimybė, kad vienas ar kitas politikas bus priverstas atsistatydinti ir nukentės nepagrįstai.

Tačiau tokia yra politinio gyvenimo specifika. Politiko pozicija yra išskirtinė – jis įgyja kur kas daugiau galių, nei galėtų pasiekti per profesinę karjerą, sulaukia daugiau dėmesio, nei galėtų užsitarnauti veikloje ne politikos sferoje. Tačiau tai turi savo kainą. Kilus skandalui iškyla dilema: ant vienos svarstyklių lėkštelės – asmens, politiko interesas išlaikyti savo poziciją, o ant kitos – viešasis interesas valstybėje įtvirtinti aukštos politikų reputacijos standartus bei formuoti skaidrios politikos tradiciją. Viešasis interesas čia turi nugalėti, nors gali atsitikti, kad vienas ar kitas politikas nukentės nepagrįstai.