Rimas Kurtinaitis: noriu, kad Lietuvos rinktinė mus suvienytų

Papildė trofėjų kolekciją

Per trenerio ir žaidėjo karjerą R. Kurtinaitis sukaupė įspūdingą trofėjų kolekciją – tapo olimpiniu čempionu, iškovojo skambių pergalių atstovaudamas Kauno „Žalgiriui“, Vilniaus „Rytui“, net tris kartus su savo treniruojamomis komandomis laimėjo Europos taurę.

Tačiau arčiausiai širdies treneriui visuomet yra laimėjimai su Lietuvos rinktine. 1992-ųjų Barselonos ir 1996-ųjų Atlantos olimpinių žaidynių bronzos medalio laimėtojas dabar jau kaip treneris siekia atvesti mūsų šalies krepšininkus į finalinį 2027 m. Pasaulio taurės turnyrą Katare.

Krepšinio specialistas, vadovavęs Baku „Sabah“ klubui, trečią kartą iš eilės tapo Azerbaidžano čempionu, o savo sportinių laimėjimų kolekcijoje turi iš viso septynis šios šalies aukso medalius (anksčiau – su Baku „Gala“ ekipa).

Atokvėpis bus trumpas

Artimiausiuose trenerio planuose tėvynėje buvo gimtadienis su artimiausiais žmonėmis bei bičiuliais ir aktyvus vasariškas poilsis.

Vėliau, po trumpo atokvėpio, R. Kurtinaičio laukia dar vienas iššūkis – į darnią ir laiminčią komandą suburti po pasaulį išsibarsčiusius Lietuvos krepšininkus.

Šią vasarą mūsų šalies rinktinės laukia du ypač svarbūs atrankos į pasaulio čempionatą mačai: liepos 2-ąją namų arenoje – su Didžiosios Britanijos komanda, liepos 5-ąją – svečiuose su italais.

Mūsiškiai D grupėje – antri (2 pergalės ir 2 pralaimėjimai). Pirmauja Italijos ekipa (3 ir 1), treti – islandai (2 ir 2), ketvirti – britai (1 ir 3). Į antrą atrankos etapą pateks 1–3 vietas grupėje užėmusios komandos ir naują J grupę sudarys su C grupės atstovais – tikriausiai Turkijos, Serbijos bei Bosnijos ir Hercegovinos krepšininkais. Į pasaulio čempionato finalo turnyrą pateks trys stipriausios rinktinės.

Su asociacija „Lietuvos krepšinis“ bendravęs R. Kurtinaitis pasidalijo mintimis apie vasarėjančią gimtinę, krepšinį, įspūdingą Lietuvos klubų sezoną Europoje, laukiančius vasaros darbus.

Karjera: R. Kurtinaičio sportinių trofėjų kolekcijoje – septyni Azerbaidžano čempiono titulai. / sabahpsc.az ir „Instragram“ nuotr.

Smagūs ūkio reikalai

– Treneri, į Lietuvą sugrįžote labai gražiu metu – sodai žydi, gamta ruošiasi vasarai...

– Taip, gamta labai graži ir lietuviška. Paprastai tokiu metu gegužę būna šilčiau, viskas žydi dar labiau. Azerbaidžane pasiilgau daugelio lietuviškų dalykų, nes ten trūksta žalumos, o pas mus galima rasti visko.

– Kokiomis mintimis pasitinkate savo 66-ąjį gimtadienį?

– Nėra jokių minčių (juokiasi – red. past.). Gimtadienis, kaip visada, ateina ir praeina, į tai per daug nesikoncentruoju. Pasikviečiau kažkiek svečių, truputį pasėdėsime ir paminėsime.

– Mėgstate filosofinius pamąstymus. Sakoma, kad nesvarbu, ką turi ir kas esi, svarbu, kaip jautiesi. Kaip šiandien, turėdamas visko tiek daug, jaučiatės Jūs?

– Džiaugiuosi, kad žaidžiau krepšinį ir turiu ką prisiminti. Esu sveikas ir kol kas laikausi. Išvengiau rimtų operacijų, tokių kaip klubų ar kelio sąnarių keitimo, ką patyrė nemažai buvusių sportininkų. Beveik kiekvieną dieną mankštinuosi su svoriais, važiuoju 10 km dviračiu, plaukioju savo 12 m baseine – iš viso apie 600 m, tad susidaro savotiškas triatlonas. Kai būna „baliukai“, neatsisakau alaus, stipriųjų gėrimų nevartoju. Gyvenu visavertį gyvenimą ir jaučiuosi puikiai, gal netgi geriau nei 50-mečiai ar 40-mečiai. Liūdna, kad dabar jaunus žmones visokios ligos anksti užpuola. Esu senosios kartos atstovas, į šalutinius skausmus nekreipiantis dėmesio. Matau priekyje horizontą ir bandau jį pasiekti.

Gyvenu visavertį gyvenimą, jaučiuosi puikiai, gal netgi geriau nei 50-mečiai ar 40-mečiai.

– Kaip laikosi Jūsų mylimi šunys?

– Yra du nauji, kuriuos atsivedė kalytė. Vienas, deja, išbėgo į gatvę ir buvo mirtinai partrenktas keturračio. Vieni gimsta, kiti miršta, kaip ir visur gamtoje. Ratas čia sukasi, kaip ir pas žmones – vieni ateina, kiti išeina. Šunys pasiilgo manęs, o aš – jų. Taip pat turiu dvi katytes, todėl namų ūkyje – viskas savo keliais.

– Turbūt po intensyvaus sezono pailsėti padės ir artėjantis pasaulio futbolo čempionatas?

– O, tikrai žiūrėsiu. Mano tėtis labai mėgo futbolą, vesdavosi mane į futbolo rungtynes. Futbolą pradėjau žaisti netgi vienais metais anksčiau nei krepšinį, todėl ir dabar visada žiūriu pasaulio ir Europos čempionatus. Pamenu legendinius Argentinos futbolininkus – Diego Maradona, Jorge Valdano... Nesvarbu, kas su kuo žaidžia, bet man futbolo čempionatai visada įdomūs.

– Artėjančią vasarą sukaks 30 metų, kai legendinė Jūsų krepšininkų karta iškovojo Atlantos olimpinių žaidynių bronzą. Galbūt turite planų pažymėti jubiliejų?

– Kol kas taip toli neplanavau. Ta pergalė, kai pagalvoji, tikrai buvo svarbi. Manau, asociacija „Lietuvos krepšinis“ suorganizuos gražų renginį, o mes susirinksime ir švęsime.

– Kokią vietą Jūsų atmintyje užims šis krepšinio sezonas?

– Savo pirmą sezoną į Baku klubą atvykau po Naujųjų. Tuo metu komanda šalies čempionate žengė ketvirtoje vietoje. Pavyko per sąlyginai trumpą laiką stabilizuoti situaciją ir laimėti čempionatą. Antras sezonas buvo labai sudėtingas. Mums bet kuri kelionė į Europą trunka dvi paras, dar dvi paros – grįžti ir iškart žaisti Azerbaidžano lygoje, todėl turėjome ne tiek daug laiko atsigauti, treniruotis. Trečią sezoną komandos branduolys jau buvo tas pats, žaidėjai geriau suprato vienas kitą ir savo vaidmenis aikštėje, todėl ir man buvo lengviau. Europos čempionų lygoje norėjosi pasirodyti geriau, buvo ir labai skaudus pralaimėjimas šalies taurės turnyre, bet viską vainikavo šalies čempionų titulas. Per debiutinį sezoną Čempionų lygoje įveikėme Nymburko ekipą, kuri pateko į ketvirtfinalį. Buvome netoli pergalės prieš Berlyno ALBA, Šalono „Elan“. Atsižvelgus į mūsų padėtį ir mažą žaidėjų rotaciją, tai nėra blogi pasiekimai. Gal kam nors atrodo, kad Azerbaidžano lyga neįdomi, bet ji kasmet auga, kiekvienas klubas investuoja vis daugiau ir čempionatas yra gana aukšto lygio, jį laimėti nelengva.

– Lietuvoje puikiais tarptautiniais rezultatais džiugino Jūsų buvusios komandos – Kauno „Žalgiris“ ir Vilniaus „Rytas“.

– Manau, kad „Žalgiris“ buvo vertas žaisti Eurolygos finalo ketverte. Galbūt net vertesnis už kitas komandas, kurios ten žais. Tiesiog nepasisekė dėl varžovų ketvirtfinalyje. „Rytas“ laimėjo europinį titulą, tai – didžiulis pasiekimas visam mūsų krepšiniui. Siūlyčiau pasidžiaugti visomis Lietuvos komandomis, nes vasarą tie patys klubų sirgaliai palaiko rinktinę, o jos pasiekimai sutelkia šalį. Labai noriu, kad Lietuvos rinktinė būtų tas faktorius, kuris mus suvienytų.

– 2009 m. būtent Jūs su „Rytu“ laimėjote Europos taurę, nors finale po trijų kėlinių atsilikote nuo nepalyginamai turtingesnio Maskvos srities „Chimki“ žvaigždyno. Panašiu kovingu stiliumi buvo laimėtas ir šių metų Čempionų lygos finalas.

– Šių finalų scenarijai iš esmės labai panašūs, nors su skirtingais didvyriais. Mes turėjome Chucką Eidsoną, Milko Bjelicą ir stiprų lietuvišką branduolį – Artūrą Jomantą, Steponą Babrauską, Mindaugą Lukauskį, Marijoną Petravičių, Donatą Zavacką. Dabar buvo Simonas Lukošius, Artūras Gudaitis, Ignas Sargiūnas, Jerrickas Hardingas, Speedy Smithas. Krepšininkų kartas jungia vienas žodis – charakteris. Dabartinis „Rytas“ sugebėjo iš naujo susiformuoti ir nepalūžti sudėtingais momentais. Finalinė pergalė nebuvo neatsitiktinė, jie labai dėsningai žygiavo jos link, laimėję „Top 16“ ir „Top 8“ etapų rungtynes. Nepalūžti finale, sugrįžti į kovą ir laimėti – labai didelis dalykas.

– Dar ankstoka kalbėti apie likusią Pasaulio taurės atrankos dalį, bet tikriausiai jau esate sudėliojęs pagrindinius darbus?

– Kol kas nieko nelaimėjome, bet nieko ir nepraradome. Artimiausios rungtynės bus labai svarbios, visa kita – kol kas it būrimas iš kavos tirščių, nes Lietuvos krepšinio lygos sezonas gali baigtis tik birželio 24-ąją, o rinktinei žaisti reikės jau liepos 2-ąją. Žiūrėsime, kurie krepšininkai tuo metu bus sveiki, turės jėgų ir noro atvykti, kovoti už Lietuvą ir laimėti. Turime puikų trenerių štabą ir tikimės geriausio.