Apulijoje pirmą kartą surengta Atvelykio šventė sujungė dvi kultūras: kaip italai žiūri į lietuviškas tradicijas?

Šiais metais čia pirmą kartą surengta įspūdinga dvi dienas trukusi Atvelykio šventė, kurioje netrūko nei spalvingų margučių, nei tokių lietuvių liaudies šokių kaip „Kepurinė“ ar „Trumpakojis“. Šias tradicijas į tolimąjį Italijos Apulijos regioną atvežė Panevėžio rajono folkloro ansamblis „Upytės Vešeta, itin sužavėjęs italus ir sulaukęs kvietimo pasirodyti viename svarbiausių ir garsiausių tradicinės muzikos festivalių visoje Italijoje – „Carpino Folk Festival“.

Abejingų nepaliko ir Tauragės kultūros centro liaudies teatro spektaklis „Golgotos vynuogės“, parodytas miestelio bažnyčioje. „Nutiestas svarbus diplomatinis tiltas“, – tvirtino šio renginio organizatorė ir Italijos lietuvių bendruomenės valdybos narė Karinė Amirjan-Lučkė, vildamasi, kad ši šventė taps gražia tradicija.

talijos „kulne“ esanti Gargano pakrantė Atvelykio savaitgalį subūrė ne tik Italijos lietuvių Apulijos ir Bazilikatos bei italų bendruomenes – į šventę iš Lietuvos atvyko Tauragės kultūros centro liaudies teatras, vadovaujamas režisierės Genovaitės Urmonaitės bei Upytės tradicinių amatų centro folkloro ansamblis „Upytės Vešeta“ su vadovu Stanislovu Sargautu. 

Renginys prasidėjo Šv. Mišiomis Chiesa di San Nicola bažnyčioje, kurias lietuvių ir italų kalbomis aukojo Popiežiškosios lietuvių šv. Kazimiero kolegijos rektorius, kunigas Audrius Arštikaitis. Vėliau, po bažnyčios skliautais abejingų nepaliko Tauragės kultūros centro liaudies teatro spektaklis „Golgotos vynuogės“, pasakojantis apie sakralią pagarbą šeimai ir dvasinį gailestingumą. 

Atvelykio šventė Apulijoje neapsiėjo ir be vietinės gastronomijos ir tradicinių amatų – čia buvo galima išbandyti ir alyvuogių aliejaus duoną, ir rankų darbo actą. Ją organizavusi Apulijoje gyvenanti K. Amirjan-Lučkė priduria, kad viena gražiausių renginio akimirkų buvo Upytės folkloro ansamblio „Upytės Vešeta“ ir italų folkloro jam session improvizacija, kuri įrodė, kaip skirtingų šalių tradicijos gali puikiai papildyti viena kitą. 

„Nors esame dvi skirtingos tautos, per muziką ir tradicijas mus jungia tos pačios pamatinės vertybės“, – Karinė Amirjan-Lučkė.

Antrąją dieną „Upytės Vešetos“ nariai mokė tradicinių lietuviškų amatų – nuo kiaušinių marginimo vašku iki lietuvių liaudies šokių „Kepurinė“ ir „Trumpakojis“ žingsnelių subtilybių. K. Amirjan-Lučkė džiaugiasi, kad į šias veiklas aktyviai įsitraukė ir vietos italai, o Lietuvos ambasadorės Italijoje Dalios Kreivienės bei Lietuvos garbės konsulo Apulijos regione Giuseppe Saracino apsilankymas renginyje suteikė ypatingos svarbos. 

Sužavėti italai pakvietė folklorą dalyvauti prestižiniame festivalyje 

Dvi dienas trukusio festivalio pirmosios užuomazgos, anot organizatorės, gimė prieš penkerius metus, kai ilgametę patirtį turinti režisierė G. Urmonaitė pasiūlė teatrui sugrįžti į Italiją. Kiek vėliau, susipažinusi su Panevėžio rajono folkloro ansambliu, ji teigia pajutusi artimą ryšį. 

„Pagrindinis tikslas buvo, kad tai simbolizuotų italų ir lietuvių bendrystės šventę. Per atidarymą kalbėjau, kad nors, atrodo, esame dvi skirtingos tautos, per muziką ir tradicijas mus jungia tos pačios pamatinės vertybės – žmonės, šeima, ryšiai“, – sakė pašnekovė ir pasidalijo lūkesčiu, kad tokie renginiai ateityje virs tradicija. 

Renginio iniciatorė pastebi, kad šventėje italai liko taip sužavėti Upytės folkloro, kad pakvietė juos pasirodyti viename svarbiausių ir garsiausių tradicinės muzikos festivalių ne tik Apulijoje, bet ir visoje Italijoje – „Carpino Folk Festival“. Toks susidomėjimas, anot K. Amirjan-Lučkės, griauna mitus ir demonstruoja italų norą pažinti Lietuvą. 

„Pažintis su mūsų tradicijomis žadiną jų smalsumą, kuris vėliau virsta noru keliauti ir pažinti šalį iš arčiau“, – dalijosi įspūdžiais Italijos lietuvių bendruomenės valdybos narė. 

Scenarijus, gimęs vienuolyne 

Bene penkis dešimtmečius teatre besisukanti savo srities profesionalė ir Tauragės kultūros centro liaudies teatro režisierė Genovaitė Urmonaitė prisiminė, kaip gimė pagal Vidmantės Jasukaitytės knygą „Golgotos vynuogės“ pastatytas spektaklis. 

Spektaklis, anot režisierės, kilo netikėtomis aplinkybėmis – norėdama kuo geriau įsijausti į kūrinio aplinką ji su savimi pasiėmė minėtą V. Jasukaitytės knygą ir užsidarė vienuolyne ir jame parašė scenarijų. 

Pagrindinė spektaklio mintis sukasi apie tėvų ir vaikų ryšį – septynios ar aštuonios moterys kalba apie pačius artimiausius, o visumą apibendrina jautri frazė: „Motinos vardas eina po Viešpaties“. 

Kad kūrinys būtų suprantamas ir vietiniams, organizatorė K. Amirjan-Lučkė pakvietė tris mergaites, kurios išmoko tekstus ir juos skaitė italų kalba. Pasirodymas abejingų nepaliko – žiūrovų akyse tvenkėsi ašaros. 

„Meilės vardas čia ne tik apie vyrą ir moterį – tai ir apie Jėzų Kristų, apie dvasinį gailestingumą. Mes turime vieni kitiems atleisti, gailėtis kito žmogaus. Apie tai kalbėjo ir spektaklis, ir šventos Mišios“, – pabrėžia G. Urmonaitė. 

Nieko nėra brangiau už Lietuvą“ 

Už nuopelnus Lietuvai apdovanojimą pelniusi kūrėja akcentuoja, kad viskas – nuo scenarijaus eilučių iki Tauragėje specialiai festivaliui keptos duonos ar pirktų medinių kiaušinių – buvo apgalvota iki smulkmenų, o pasirengimas prasidėjo dar spalio mėnesį. 

Režisierė G. Urmonaitė italijoje

„Žmonės, kur begyventų, nori Lietuvos, o lietuvių bendruomenės mane tiesiog „veža“, – Genovaitė Urmonaitė

„Tai yra mano kasdienis darbas, o toks pasiryžimas – didelis įdirbis. Tu turi tuo kvėpuoti. Nieko nėra brangiau už Lietuvą, už žmones ir už meilę jiems. Žmonės, kur begyventų, nori Lietuvos, o lietuvių bendruomenės mane tiesiog „veža“. Esame dėkingi už viską – už dėmesį ir už meilę, kurią čia patyrėme“, – tvirtino G. Urmonaitė, į Italiją atsivežusi 20 aktorių trupę.