Minime Lietuvos žydų gelbėtojų dieną.

Gerai, kad toji minėtina diena tapo kovo 15-oji – Onos Šimaitės pripažinimo Pasaulio tautų teisuole diena. Taip, pirmoji lietuvė šį vardą gavo 1966-ųjų kovo 15-ąją.

Gaila, kad iki šiol taip ir neturime išsileidę akademinių Onos Šimaitės raštų, kad neturime parašę ir akademinės žydų gelbėjimo Lietuvoje istorijos.

Gaila, kad iki šiol Lietuvos sostinėje stokojame ir deramo paminklo žydų gelbėtojams. Gaila, kad kadais buvo atmestas siūlymas pastatyti tokį paminklą buvusiame Vilniaus gete ar prie jo vartų, pro kuriuos Ona Šimaitė ir kiti nešė gelbėjamus žydų vaikus.

 

Gaila, kad suniokoto Išganytojo kalno papėdėje iškilusi kukli stela žydų gelbėtojams šiandien liko be vilniečių dėmesio.

O ką reiškė gelbėti kaimynus žydus nacių okupuotoje Lietuvoje, kai nežinojai, kiek metų nacių siautėjimas tęsis, bet žinojai, kad priglaudęs kaimyno vaiką rizikuoji savo vaikų gyvybėmis, atsiminimuose liudija rašytojas Kazys Almenas.

 

Kauno šviesuolių šeimoje karo metais su broliu augęs Kazys Almenas prisimena, kad tėvui pasiūlius suteikti namuose prieglobstį žydų vaikams, motina verkdama tam pasipriešino:

„Atsimenu užuominų fragmentus apie suimtus, išvežtus, sušaudytus. Ne tik žydus, bet ir lietuvius, kurie su žydais ar tai bendravo.., o gal juos bandė gelbėti. Deja, į kokį rišlų pasakojimą tų atminties fragmentų sujungti negaliu. Vienas jų lietė žydų vaikus, jų gelbėjimą iš geto. Apie tai būdavo kalbų, o vienas atvejis galėjo tapti kažkuo daugiau. Atsimenu, kad, tėvams tarps savęs pašnibždėjus, motina buvo sukrėsta iki ašarų ir kad po to namuose tarp tėvų kurį laiką tvyrojo nejauki įtampa.

 

Ne, mano tėvai žydų vaikų gelbėtojais netapo.

Jaučiu didžiulę pagarbą asmenims, tuo labiau šeimoms, kurie tuos vaikus gelbėdami rizikavo. Jie peržengė universalaus moralės dėsnio „mylėk savo artimą kaip pats save“ ribas. Jėzaus palyginime samarietis išties myli nukentėjusįjį kaip pats save, bet jį slaugydamas jis nepastato į mirtiną pavojų savo šeimos. Žmona ir vaikai irgi tavo „artimieji“, ar turi teisę rizikuoti jų gyvybe? Tuo metu tai buvo tikrai reali rizika. Šiais laikais tai sunkiai protu suvokiama padėtis, palaiminti tie, kurie tokių grėsmių akivaizdoje rizikavo.“

/Kazys Almenas, „Anuomet“, Vilnius: Versus, 2019, p. 36./

 

Šios dienos nuotraukoje – stela žydų gelbėtojams Vilniuje, Išganytojo kalno papėdėje.