Jis dėl nieko nesigailėjo

Anot viešojoje erdvėje pateikiamo dokumento „Aldricho H. Ameso šnipinėjimo bylos ir poveikio JAV žvalgybai vertinimas“ (angl. „An Assessment of the Aldrich H. Ames Espionage Case and its Implications for U.S. Intelligence“, 1994 11 01), Aldrichas Hazenas Amesas (1941–2026) gimė Riverfolse Viskonsino valstijoje 1941 m. gegužės 26 d. pedagogės ir dėstytojo šeimoje. Jis buvo vyriausias jų vaikas ir vienintelis sūnus.

1952 m. Carletonas Cecilis Amesas (1905–1972) gavo naują darbą, susijusį su Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV, ang. Central Intelligence Agency) operacijų direktoratu (Directorate of Operations), tačiau dėl polinkio girtauti buvo vertinamas kaip labai vidutiniškas pareigūnas. Jo karjera žvalgybos tarnyboje nebuvo stulbinanti, tačiau 1957 m. čia pasidarbuoti progą gavo ir vyresnioji Amesų šeimos atžala. Teigiama, kad tuo metu CŽV leisdavo vyresniems savo darbuotojų vaikams padirbėti šioje institucijoje, o A. H. Amesui tekę žymėti įslaptintus dokumentus archyvavimui (ar veikti kažką panašaus).

Įgijęs vidurinį išsilavinimą, jis įstojo į Čikagos aukštąją ugdymo įstaigą, tačiau tuo metu jam taip ir nepavyko įgyti aukštojo išsilavinimo „dėl atsiradusios aistros teatrui“. 1962 m. pradžioje jis vėl grįžo į CŽV, įsidarbino čia žemo rango biurokratu, t. y. vėl darė tai, ką ir vasaros atostogų laikais. Tų pačių metų pavasarį atliekant patikrinimą melo detektoriumi, jis prisipažino pernai su draugu prisigėręs ir pavogęs dviratį.

Jis ir toliau dirbo CŽV (iki 1967-ųjų) ir tuo pat metu stengėsi įgyti aukštąjį išsilavinimą. Teigiama, kad per šį gyvenimo periodą jis įsivėlė bent į kelis incidentus, susijusius su alkoholio vartojimu.

Vos gavęs diplomą, A. H. Amesas pateikė paraišką ir buvo priimtas į CŽV karjeros stažuotojų programą, per kurią jam buvo suteikta žinių, kaip verbuoti potencialius agentus ir jiems vadovauti. Teigiama, kad šiuose kursuose jis sutiko ir savo pirmąją žmoną, ir vos tuos kursus baigus, jam buvusi paskirta pirmoji užduotis Ankaroje (Turkijoje).

Pirmaisiais tarnybos užsienyje metais vadovybė į jį žvelgė labai palankiai, tačiau vėliau jos požiūris darėsi vis skeptiškesnis. Galiausiai buvo padarytos prielaidos, kad jis netinkąs operatyvininko užsienyje darbui. Planuoti operacijas tėviškėje A. H. Amesui sekėsi nepalyginamai geriau, nei jas įgyvendinti svečiuose kraštuose, tačiau grįžus namo jam vis labiau ėmė koją kišti veikiausiai iš tėvo paveldėtas polinkis girtauti.

Kolegos jį ne kartą užklupo girtą ir tai užfiksavo, tačiau jo viršininkai arba į tai žvelgė lengvabūdiškai, arba jiems apie darbuotojo bėdas nebūdavo pranešama.

Vadovybė vis dar žvelgė į jį palankiai (ypač darbuojantis Niujorke), tačiau net ir jie (viršininkai) galiausiai pastebėjo dvi A. H. Ameso ydas – polinkį atidėti darbus ir neatidumą detalėms, dėl kurių įvyko keletas pavojingų incidentų. Antai 1976 m. A. H. Amesas, vykdamas susitikti su užverbuotu SSRS atstovu, paliko savo krepšį su įslaptinta medžiaga metro traukinyje. Vėliau šis tik per laimingą atsitiktinumą pateko į kitos žvalgybos institucijos pareigūnų rankas.

Devintojo XX a. dešimtmečio pradžioje jam buvo pavestos naujos pareigos Meksikoje. Čia jo profesinis gyvenimas nebuvo toks sėkmingas, o bedirbdamas šiame krašte jis, kaip spėjama, buvo užmezgęs bent tris romanus. Meksikoje jis taip pat susipažino su CŽV užverbuota Kolumbijos atstove Maria del Rosario Casas Dupuy (1951), dėl kurios nusprendė nutraukti savo pirmąją santuoką, o alkoholio išprovokuotas ginčas su Kubos įgaliotiniu pagaliau atkreipė vadovybės dėmesį į darbuotojo polinkį kilnoti taurelę.

Neatsakingas požiūris į darbą, girtavimas ir romanas su užsienio valstybės piliete kitam pareigūnui būtų pridaręs rūpesčių, tačiau A. H. Amesui dar kartą nusišypsojo sėkmė, mat po Meksikos jis gavo naujas pareigas, susijusias su agentūros antisovietine kontržvalgybine veikla, t. y. jis gavo priėjimą prie itin jautrios informacijos.

Skyrybos su pirmąja žmona jį faktiškai paliko be skatiko kišenėje. Jis įsipareigojo už buvusią sutuoktinę sumokėti bendras skolas, o naujoji partnerė netrukus pasirodė esanti itin išlaidi. Finansinis spaudimas vis labiau didėjo, tad 1985 m. pavasarį A. H. Amesas galiausiai savo „paslaugas“ ryžosi pasiūlyti SSRS atstovams. Taip prasidėjo beveik devynerius metus trukusi „draugystė“, kuri, kaip ir R. P. Hansseno atveju, buvo aplaistyta žmonių krauju.

„Kaip daugiau nei trisdešimties metų patirtį turintis žvalgybos pareigūnas aš netikiu, kad mano veiksmai pastebimai pakenkė mūsų valstybės interesams“, – vėliau viešai tvirtino A. H. Amesas („The New York Times“ straipsnis „Šnipas išreiškia apgailestavimą ir nepaklusnumą, prieš paskiriant įkalinimą iki gyvos galvos“ („Spy Voices Shame and Defiance Before Receiving a Life Sentence“, 1994 04 29).

Straipsnio autorius Leonas Dykovas