Paulius Gritėnas. Skaitymas kaip žmogaus buvimo įrodymas

Jei paklausime įvairių institucijų, tai jos mums pateiks sociologinius ar antropologinius skaitymo rėžius. Lietuva jau pasiekusi tą valstybių lygį, kuriame 99 procentai gyventojų priskiriami raštingiems. 2024 metų Lietuvos gyventojų skaitymo įpročių tyrimas parodė, kad 77 proc. per metus perskaito ar perklauso garsiniu formatu bent vieną knygą.

Trečdalis apklaustųjų minėtame tyrime skaitė knygą bent kartą per dieną ar bent kelis kartus per savaitę. Pridėjus ir tuos, kurie bent kartą per savaitę atsiversdavo knygą, gauname beveik pusę gana reguliariai skaitančios Lietuvos. Moterys skaito dažniau nei vyrai. Vyresni dažniau nei jaunesni. Turintys aukštesnį išsilavinimą dažniau, nei tokio neturintys.

Jei atkreipsime dėmesį į tai, kad net ir naujausios medijos vis dar neišvengia rašytinių simbolių, tai yra, skaitome ir kompiuteriuose, ir išmaniuosiuose telefonuose, skaitome filmų titrus, gyvename nuolatiniuose žinučių ir elektroninių laiškų atrašinėjimo procesuose, gali susidaryti įspūdis, kad visi mes apibrėžiami skaitymo.

Rašmenų gausa mūsų aplinkoje ir poreikis nuolat skaityti, suprasti ir vadovautis simbolių reikšmėmis dažnai pamėtėja klaidingą argumentą, kad su skaitymu mūsų visuomenėje ar laikmetyje viskas yra puiku. Visgi, šalia šio masinio rašytinių simbolių vartojimo optimizmo paraleliai žengia ir iš mokyklų ar universitetų ateinantis susirūpinimas dėl skaitymo ir suvokimo įgūdžių.

Raštingųjų visuomenė nenusikrato nuovargio, chaoso ir nevilties, kad raštingumas neatveda prie gilesnio žinojimo ir iš jo kylančių teisingų moralinių, politinių pasirinkimų.

Vadinasi, yra ir kažkoks kitas skaitymas ar kitoks skaitymo lygmuo apie kurį, statistiškai vertindami apklausų ar eksperimentų duomenis, nesugebame sugriebti pilnutinės esmės. Skaitymas ne kaip orientavimosi tikrovėje procesas, o kaip filosofinė praktika. Ne tik informacijos supratimas, suvaldymas ir gebėjimas atkartoti, bet intelektą ir vaizduotę pajudinantis žinojimas, kaip asmenybę ir jos pažiūras keičianti, formuojanti patirtis.

Šventasis Augustinas ketvirtajame amžiuje stebėjosi, kaip jo krikštytojas, Milano arkivyskupas šventasis Ambraziejus „skaito akimis vesdamas per tekstą ir širdimi ieškodamas prasmės, bet jo balso nesigirdi, o jo liežuvis nejuda“. Ambraziejus stebino savo mokinį skaitymu tyloje, vienatvėje su knyga, mat tuo metu įprastas skaitymo būdas buvo religinių tekstų skaitymas balsu ir draugėje.

Panašiai ir dabartyje, skaitymo pertekliuje, stebinančiu vaizdu tampa žmogus autobuse, ant parko suoliuko ar tiesiog savo vienatvėje, bandantis įsigilinti į knygą. Iš pažiūros labai panašiai kaip išmaniojo telefono bendruomenės nariai, įsigilinę į kintančius filmukus, pranešimus ar žaidimo lygius. Bet tuo pat metu – visiškai skirtingu principu.

Kalbu apie skaitymą kaip procesą, kuriame pakylama virš vedžiojimo akimis per raides ir leidžiama intelektui, vaizduotei ir kitiems mąstymo instrumentams susikoncentruoti į nuo aplinkui vykstančių ar į prieš tai mintyse zujusių minčių nepriklausomą darbą.

Tik žmogus ir knyga. Žmogus, per knygą užmirštantis, kad jis yra tiesiog žmogus, ir knyga, per žmogaus mąstymą pavirstanti kažkuo daugiau nei raidžių, sakinių ar pasakojimų rezginiu. Juo labiau, kažkuo daugiau nei produktu, daiktu ar interjero dekoro detale.

Toks skaitymas, kuris nėra tiesiog bukas ar kitose mintyse pasimetęs vedžiojimas žvilgsniu per rašytinius simbolius, o skaitytojo viltis suprasti kažką daugiau apie save, pasaulį ar tai, kas nesuprantama. O už jų – kažkur giliai puoselėta ir gal jau paleista rašytojo viltis, kad bus suprastas. Kad ir ką tai jam reikštų.

Anglų rašytojas Willas Selfas savo esė „Kodėl skaityti?“ pastebi, kad skaitymas nepadaro mus moraliai geresnius už kitus, bet tai nuostabus ir labai pigus gebėjimas, kuris leidžia patirti ne tik žmogaus, bet ir viso jį supančio pasaulio perspektyvas. „Patekti į srautinio skaitymo būklę reiškia labai lengvai įplaukti į kitų žmonių sielas, nepaisant jų amžiaus, seksualinės orientacijos, tautybės ar statuso.“

Skaitymas vienumoje naikina vienatvę. Pats skaitymas kuriam laikui išplečia intelektą ar vaizduotę, leisdamas pasilikti tai, kas tau atrodo svarbu, vertinga ir prasminga. O turbūt svarbiausia – tekančiame ir pulsuojančiame dvikrypčių, nuolat už tavo dėmesį kovojančių medijų pasaulyje – knyga palieka visiška laisvę ir nereikalauja iš tavęs nieko daugiau nei valios ir minties pastangos.

Filme „Sutikau žmogų“, kuris ką tik pradėtas rodyti Lietuvos kino teatruose, fotografas ir rašytojas Artūras Morozovas teigia, kad „fotografija yra nedidelis paminklas egzistencijai“. Bet man rodos, kad savo buvimą įrodyti ar jį pajausti galima ir be tiesioginio atspindžio fiksavimo.

Užtenka atsiversti knygą ir leisti sau joje atsispindėti. Rašmenų ir simbolių priverstame pasaulyje nuolat sugrįžti prie autentiško ir intymaus santykio su tekstu. Raštingųjų visuomenė nenusikrato nuovargio, chaoso ir nevilties, kad raštingumas neatveda prie gilesnio žinojimo ir iš jo kylančių teisingų moralinių, politinių pasirinkimų.