Romas Lazutka. Nelygybė nėra likimas: ką Lietuvai primena nauja politinė krizė

Buvo pagrindo tikėtis, kad verslo organizacijų atstovų dėka viešojoje erdvėje dominuojanti ekonomikos konkurencingumo ir paramos verslui dienotvarkė bus išplėsta socialiniais prioritetais. Kad pagaliau bus rimčiau pažvelgta į viešųjų finansų būklę, mokesčių netolygumus, švietimo ir sveikatos apsaugos stichinį privatizavimąsi. Kad šalia kas ketvirtį prognozuojamo BVP augimo dėmesį patrauks ir socialinės raidos rodikliai, kurie išsamiau atskleidžia visuomenės pažangą ir pagal kuriuos Lietuva vis dar yra ES autsaiderė.

Deja, Seimo darbo sezonas naujajai vyriausybei prabėgo be sprendimų, kurie ženkliau pakeistų gyventojų pajamų pasiskirstymą ir sumažintų socialinę nelygybę. Lieka įspūdis, kad už aukščiausius valdžios žmones dirba jų viešieji ryšininkai, kad viešųjų ryšių tempas lenkia politinių sprendimų tempą. Nušviečiamas kone kiekvienas ministro ar premjerės žingsnis – susitikimai, apsilankymai, aptarimai ir kelių punktų pranešimai „Facebooke“, tačiau sunkiau įvardyti sprendimus, kurie reikšmingiau keistų žmonių gyvenimą.

Simboliška, kad socdemų dominuojamos koalicijos pertvarka vyksta būtent tuo metu, kai paskelbta naujausia Pasaulinės nelygybės ataskaita („World Inequality Report“, 2026 m.), parengta daugiau kaip 200 mokslininkų, tarp jų ekonominių bestselerių autoriaus Thomo Piketty. Norėtųsi tikėti, kad šis sutapimas bus pastebėtas.

Ataskaitoje pateikiamas įspūdingas palyginimas. Turtingiausi pasaulio 56 tūkstančiai žmonių – skaičius, kuris tilptų futbolo stadione – valdo tris kartus daugiau turto nei pusė žmonijos kartu sudėjus. Beje, pasaulio ekonomika visą dešimtmetį irgi auga panašiu greičiu – 3 proc. per metus – kaip ir Lietuvos. Bet kas iš to, jei tame pasaulyje yra vietų, kur vieno vaiko ugdymui per metus teskiriama 200 eurų, ir vietų, kur tos išlaidos siekia 9 000 eurų.

Lietuva per maža, kad joje tilptų tokie skirtumai. Neturime ne tik stadiono, bet ir savo „stadiono milijardierių“. Tačiau tam, kad nelygybė taptų politine problema, jo ir nereikia. Ji (nelygybė) per didelė, kad neužkliūtų tikrų socialdemokratų akys. Be gerai žinomų rodiklių paminėsiu tik vieną iš minėtos Pasaulinės nelygybės ataskaitos. 10 proc. Lietuvos turtingiausių gyventojų gauna 34 proc. nacionalinių pajamų, kai 50 proc. neturtingiausių – tik 19 proc., o prieš ketvirtį amžiaus jiems dar tekdavo 23 proc.

Skaičiai svarbūs ne todėl, kad dideli. Jie svarbūs, nes už kiekvieno slypi skirtingos gyvenimo galimybės. Optimistinė išvada, kurią daro Pasaulio nelygybės ataskaitos autoriai, – nelygybė nėra ekonomikos dėsnis. Ji nėra technologinės pažangos neišvengiama pasekmė. Nelygybė yra politinių sprendimų arba politinio apsileidimo rezultatas. Ji atsiranda dėl taisyklių, kurias visuomenės susikuria pačios, todėl gali būti ir sumažinta politinėmis priemonėmis.

Nelygybė yra politinių sprendimų arba politinio apsileidimo rezultatas. Ji atsiranda dėl taisyklių, kurias visuomenės susikuria pačios, todėl gali būti ir sumažinta politinėmis priemonėmis.

Kaip yra pastebėjęs Thomas Piketty, istorijoje ne tiek nelygybė reikalauja paaiškinimo, kiek lygybė. Kiekvienas didesnis socialinis progresas atsirasdavo ne savaime, o todėl, kad visuomenės sukurdavo institucijas, kurios ribodavo privilegijų galią. Legendinė JAV Aukščiausiojo Teismo teisėjo Louiso Brandeiso citata: „Galime turėti demokratiją arba galime turėti turtą, sutelktą nedaugelio rankose. Bet negalime turėti abiejų.“ Neklestės Lietuva, nebus visiškos demokratijos, jei joje vienų vaikų galimybes lems talentas, o kitų – tėvų banko sąskaita.

Šiandien, kai vėl kalbama apie koalicijos pertvarkymą ir galimą premjero pasikeitimą, prasmingiau klausti, ne kurie konkretūs žmonės ateis į valdžią, o kas liko nepadaryta ir ką naujieji padarys. Žiniasklaida šiomis savaitėmis primena politinį sekmadienio žurnalą: kas su kuo susitiko, kas kam paskambino, kas šalia ko atsisėdo prie derybų stalo. Tame sraute praslydo bent viena reikšminga žinia. Demokratai „Vardan Lietuvos“ pateikė sąrašą socialinės politikos darbų, į ką socdemų lyderis tarstelėjo, kad „kai kurie demokratų pasiūlymai kainuotų mokesčių mokėtojams“. Nuviltų, jei tai perspėjimas, kad jiems nebus pritarta.

Derybos dėl naujosios koalicijos tęsiasi | J. Stacevičiaus  nuotr.

Taip, socialinė plėtra kainuoja, bet dar daugiau kainuoja jos ignoravimas. Niekas nekainuoja daugiau nei padėtis, kai kokybiška mokykla, gydytojas ir socialinis saugumas yra ne visiems prieinama viešoji gėrybė, bet tik privilegija kokiam dešimtadaliui „išrinktųjų“. Paprastai reikalaujama apskaičiuoti socialinių priemonių kainą biudžetui, bet neskaičiuojama jų nebuvimo kaina visuomenės raidai.

Politinės krizės paprastai sutelkia dėmesį į personalijas, tačiau ilgainiui jos tampa reikšmingos tik tiek, kiek padeda arba trukdo spręsti gilesnes visuomenės problemas. Socialdemokratams tenka užduotis, kuri šiandien yra kur kas sudėtingesnė nei gerovės valstybių kūrėjams 20 a. viduryje. Nelygybę mažinančiai politikai nebepakanka remtis tradiciniu darbuotojų ir mažesnes pajamas gaunančių žmonių elektoratu. Visuomenė tapo daug sudėtingesnė. Mokytojas, slaugytoja, smulkus verslininkas, individualiai dirbantis specialistas ar regione gyvenantis vairuotojas gali susidurti su panašiomis socialinio saugumo problemomis, tačiau politiškai save matyti labai skirtingose stovyklose.

Tuo pat metu netrūksta jėgų, kurioms dabartinė padėtis yra palanki. Lietuvoje verslo organizacijos ir stiprūs influenceriai turi nepalyginamai daugiau galimybių formuoti viešąją darbotvarkę nei profesinės sąjungos ar silpnesnėms gyventojų grupėms atstovaujančios organizacijos. Viešojoje erdvėje nuolat girdime perspėjimus apie per didelius mokesčius, per brangią socialinę politiką. Nelygybė turi vieną politinį pranašumą – jos naudos gavėjai paprastai žino savo interesus geriau nei tie, kurie už ją sumoka.

Taip, socialinė plėtra kainuoja, bet dar daugiau kainuoja jos ignoravimas.

Didžiausias nelygybės paradoksas tas, kad jos politiniai gynėjai nebūtinai yra tie, kurie iš jos laimi. Dažnai žmonės, kurie labiausiai priklauso nuo viešųjų paslaugų, socialinio draudimo ar prieinamos sveikatos apsaugos, pirmieji įtikinami, kad visa tai yra našta, o ne jų pačių saugumo garantija. Perskirstymas vaizduojamas kaip problema, o ne investicija. Socialinė valstybė pristatoma kaip kliūtis, nors daugeliui ji yra vienintelė apsauga nuo skurdo, ligos ar nesėkmės.

Pasaulio nelygybės ataskaita primena, kad nelygybė nėra likimas. Juo labiau nėra laimingas tautos likimas. Ji yra grėsmė ir kartu politinių sprendimų pasekmė. Vadinasi, politiniais sprendimais ji gali būti ir sumažinta.

Todėl svarbiausias klausimas šiandien nėra, kas užims vieną ar kitą postą Vyriausybėje. Svarbiausia, ar naujoji dauguma turės valios keisti taisykles, kurios nelygybę atgamina vis aukštesniame lygmenyje. Ar naujiesiems pakaks drąsos ne tik sėsti į aukštus postus, bet ir drąsos juose eiti prieš stipriųjų vėją viešojoje erdvėje ir spręsti problemas, kurios vargina tyliąsias socialines grupes.

Vienas iš nuostabiausių šiuolaikinės ekonominės komunikacijos bruožų yra tai, kad tie, kurie turi daugiausia, sugeba įtikinti tuos, kurie turi mažiausiai, jog bet koks perskirstymas būtų neteisingas. Tikėkimės, kad bent daugumą formuojantys politikai nėra tokie naivūs.