Saulius Spurga. Hormūzo Krizė:kokia yra tiesa?

Kovo 14 d. D. Trumpas kaip apie įvykusį faktą „Truth Social“ platformoje paskelbė, kad „daugelis šalių, ypač tos, kurias paveikė Irano bandymas uždaryti Hormūzo sąsiaurį, siųs karo laivus siekdamos užtikrinti saugų laivybos kelią“ ir išvardijo Kiniją, Prancūziją, Japoniją, Pietų Korėją, Jungtinę Karalystę bei paminėjo „kitas“ šalis kaip valstybes, iš kurių tikisi paramos. „JAV taip pat koordinuos veiksmus su tomis šalimis, kad viskas vyktų greitai, sklandžiai ir gerai. Tai visada turėjo būti bendros pastangos ir dabar taip bus“, – pridūrė D. Trumpas, o kitą dieną duodamas interviu „Financial Times“ pridūrė, kad jei šalys neprisidės prie sąsiaurio kontrolės, „tai bus labai blogai NATO ateičiai“.

Verta pažymėti ir įsidėmėti tai, kas nutiko po šio kreipimosi, – gana nelauktai, netikėtai stojo tiesos akimirka. Deja, ji buvo su grėsmės ir nestabilumo atspalviu. Vėliau dar daug kas nutiko ir vyksta, kai šis tekstas rašomas, dar bus padaryta įvairių pareiškimų ir iki tol, kol jis bus paskelbtas, tačiau pirmoji valstybių reakcija įstrigo atmintyje – būtent, valstybės viena po kitos atmetė šį D. Trumpo kvietimą. Tai išties buvo pirmas toks atvejis, kai bendraujant su D. Trumpu ir atsakant į jo kvietimą nebuvo pasitelktas įprastu panašiais atvejais tapęs išsisukinėjimas, įtaikavimas, veidmainiavimas ar duoti pažadai, neketinant jų vykdyti. Visi aktoriai šioje scenoje vienai valandėlei, nors ir trumpai, nusimetė kaukes. Turbūt nebuvo nė vienos valstybės, kuri į D. Trumpo kvietimą būtų atsakiusi teigiamai.

JK premjeras Keiras Starmeris atmetė D. Trumpo reikalavimus pareiškęs, kad JK nesileis įtraukiama į platesnį karą. Anksčiau K. Starmeris, laikydamasis griežto tarptautinės teisės aiškinimo, priėmė precedento neturintį sprendimą – nedavė leidimo JAV puolant Iraną naudotis bazėmis, kuriomis jos rėmėsi per Libijos bombardavimą, Pirmąjį Persijos įlankos karą ir kitas operacijas. Tiesa, vėliau K. Starmeris apsigalvojo ir leidimą davė, tačiau neišvengė triuškinančios D. Trumpo kritikos dėl to, kad leidimas nebuvo duotas, kai jo reikėjo svarbiomis pirmosiomis karinės operacijos valandomis. D. Trumpas pareiškė esąs nustebęs dėl to, kad K. Starmeris griauna valstybių santykius.

Nustebino ir Japonija, kuri paprastai stengiasi pabrėžti strateginę partnerystę su JAV. Japonijos užsienio reikalų ministerija japonų žiniasklaidai pranešė, kad „Japonija pati sprendžia dėl savo atsakomųjų veiksmų, o nepriklausomas sprendimų priėmimas yra pagrindinis principas“.

Pietų Korėjos prezidentūra pareiškė viso labo tai, kad ji išanalizuos D. Trumpo kvietimą.

Kinija į D. Trumpo kvietimą oficialiai neatsakė, o Kinijos ambasados JAV atstovas kalbėdamas žiniasklaidai pažymėjo tik tiek, kad Kinija ragina nutraukti konfliktą.

Australija oficialiai pareiškė, kad dėl saugios laivybos Hormūzo sąsiauriu užtikrinimo laivų ji nesiųs.

Vokietijos pozicija buvo išdėstyta kaip reta aiškiai ir tiesmukai. Gynybos ministras Borisas Pistoriusas žurnalistams pareiškė: „Tai ne mūsų karas, mes jo nepradėjome“, o kancleris Friedrichas Merzas teigė, kad karas, įsiplieskęs po JAV ir Izraelio smūgių Iranui, „nėra NATO reikalas“.

Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas pareiškė: „Mes nesame konflikto šalis. Todėl Prancūzija niekada nedalyvaus operacijose atidaryti ar išlaisvinti Hormūzo sąsiaurį esant dabartiniam kontekstui.“ Nors D. Trumpas sakė, kad telefono pokalbio metu E. Macronas žadėjo prisidėti, Prancūzija viešai to nepatvirtino.

Lenkijos ministras pirmininkas Donaldas Tuskas pareiškė, kad jo šalis neketina siųsti karių, motyvuodamas tuo, kad karas Artimuosiuose Rytuose nedaro tiesioginės įtakos Lenkijos saugumui. Lenkija, pasak D. Tusko, yra susitelkusi užtikrindama saugumą Baltijos jūros regione.

D. Trumpo kvietimą atmetė Graikija ir Švedija, o Ispanija dar anksčiau įsivėlė į rimtą konfliktą su JAV, neleisdama JAV naudotis bendrai valdomomis karinėmis bazėmis Ispanijos pietuose ir remti karinių veiksmų prieš Iraną.

Europos Sąjungos užsienio politikos vadovė Kaja Kallas pareiškė, kad valstybės narės neturi noro plėsti savo jūrų saugumo operacijos Raudonojoje jūroje į Hormūzo sąsiaurį.

Tiesa, kovo 19 d. 22 valstybės, tarp jų ir tos, kurios iš pradžių atmetė D. Trumpo pasiūlymą, padarė bendrą JK inicijuotą pareiškimą, kuriame pareiškė abstraktų pasirengimą „prisidėti prie atitinkamų pastangų užtikrinti saugią laivybą“.

D. Trumpo, žinoma, toks pareiškimas toli gražu neįtikino. „BAILIAI, ir mes tai ATSIMINSIME!“ – parašė jis platformoje „Truth Social“ apie NATO partnerius. Liudininkai pasakojo, kad išgirdęs naujienas apie pirminę šalių reakciją į jo kvietimą D. Trumpas buvo įniršęs.

Vis dėlto yra aišku, kad kilus grėsmei ar įvykus agresijos aktui JAV pagalbos ir šios valstybės indėlio bendroje NATO operacijoje tikėtis sunku.

Ši diskusija (jeigu ją taip galima pavadinti) apie NATO partnerių įsitraukimą kaip niekas kitas ryškiai pastaruoju metu atskleidžia didelę takoskyrą tarp tradicinių sąjungininkų, vyraujantį chaosą ir pasitikėjimo stoką. Iš vienos pusės, daugelio valstybių savigarba neleido joms nedelsiant eiti į pagalbą įvertinus tai, kad JAV pradėdamos Irano operaciją su niekuo nesitarė. Kvietimas, kaip galima spręsti, visų pirma buvo paskelbtas socialiniame tinkle, o ne pateiktas diplomatiniais kanalais, kaip būtų įprasta panašiais atvejais.

Atrodo, kad D. Trumpas kitų valstybių pagalbos paprašė impulsyviai ir sunku pasakyti, kokios jos konkrečiai JAV tikėjosi. Galima manyti, kad ne vienu atveju D. Trumpo siūlymas buvo iškart atmestas dėl vidaus politikos priežasčių: JAV ir Izraelio vykdomi išpuoliai prieš Iraną daugelyje valstybių neturi visuomenės palaikymo. Ko gero, suveikė ir ankstesnės nuoskaudos, D. Trumpo arogancija, jo įvesti muitai net ir tradicinėms valstybėms sąjungininkėms.

Žinoma, svarbu ir tai, kad nusiuntus laivus į Hormūzo sąsiaurį gali tekti užsiimti ne tik laivybos kelio atvėrimu – kyla pavojus įsitraukti į realų karinį konfliktą. Iranas sąsiauryje gali panaudoti jo turimus povandeninius laivus, naudoti minavimo taktiką, greitaeigius katerius, diversijos grupes. Galų gale, D. Trumpo administracija iki šiol taip ir nesuformulavo aiškių karinės operacijos tikslų, tad kyla rizika ilgam įsivelti į karinius veiksmus, kurių prasmė nėra aiški.

Vis dėlto kiek buvo teisūs D. Trumpo pasiūlymą atmetę valstybių vadovai? Situacija nėra tokia paprasta, kokia nuskambėjo jų greituose vertinimuose. Taip, karinę operaciją pradėjo Izraelis ir JAV, tačiau sutrikdyta laivyba Hormūzo sąsiauriu gerokai pakėlė pasaulines naftos kainas ir didžiausią grėsmę kelia būtent Europai ir Azijai, į kurias didelė dalis naftos tiekiama panaudojus laivybos kelią per šį sąsiaurį. Daugelio ekonomistų vertinimu dėl naftos transportavimo per sąsiaurį sutrikimo naftos kainos gali šoktelėti nekontroliuojamai ir dėl to gresia globali recesija. Taip kad situaciją įvertinti paprastais keturiais žodžiais „Tai ne mūsų karas“ kažin, ar pakankama.

Sunku vertinti kaimynės Lenkijos premjero D. Tusko pasisakymą. Jo motyvas – kad karas Artimuosiuose Rytuose neturi tiesioginės įtakos Lenkijos saugumui – atrodo keistokas. Žvelgiant iš kitos pusės – Lenkijoje yra apie 10 tūkst. JAV karių, kurie dislokuoti šalyje, nors JAV saugumui grėsmės čia nėra.

Galima klausti, ar valstybių vadovų atsakymai į D. Trumpo kvietimą, tiesmukiški ir kartais beveik arogantiški, reiškia, kad šalys jau prarado viltį su D. Trumpu užmegzti racionalų dialogą ir savo ruožtu JAV pagalbos kilus krizei jau net nesitiki? Pažymėtina tai, kad daugelis šalių atmetė dalyvavimo galimybę net neišsiaiškinusios, kokio prisidėjimo iš jų norima. Juk bet kokiu atveju kalbama apie karinę operaciją, kurios suruošti nė viena šalis negali be planavimo, veiksmų derinimo, tiesiog per vieną dieną. Atrodo, kad valstybiniu lygiu įvyko žaibiškas viešas apsikeitimas nuomonėmis, o gal net viso labo emocijomis.

Galima klausti, ar valstybių vadovų atsakymai į D. Trumpo kvietimą, tiesmukiški ir kartais beveik arogantiški, reiškia, kad šalys jau prarado viltį su D. Trumpu užmegzti racionalų dialogą ir savo ruožtu JAV pagalbos kilus krizei jau net nesitiki?

Po šio emocijų išlydžio tenka pripažinti, kad pasaulio vadovai yra sutrikę dėl vienašališkų veiksmų pradedant operaciją Irane ir praranda kantrybę bendraudami su JAV prezidentu – galbūt dėl to, kad D. Trumpas yra toks nenuspėjamas, jog net pataikavimas jam negarantuoja palankių rezultatų. Ekonominė padėtis darosi vis įtemptesnė, dėl naftos tiekimo sutrikimų gresia globali recesija, tačiau tarptautinė bendruomenė laikosi laukimo taktikos ir lieka pasyvi stebėtoja. Daugelis ekonomistų įspėja, kad šįkart, kitaip nei D. Trumpo inspiruoto muitų kadrilio atveju, neigiamos pasekmės pasaulio ekonomikai gali išlikti, net jeigu karinė operacija prieš Iraną greitai baigsis. O jos pabaigos kol kas nematyti.

D. Trumpas nusprendė, kad NATO kalta dėl to, jog valstybės neskuba JAV į pagalbą. Kadangi JAV prezidentas į NATO net nesikreipė, toks kaltės suvertimas panašėja į jau anksčiau susidarytos nuomonės paviešinimą. Taigi tai, kaip šiomis dienomis D. Trumpo lūpose skamba NATO pavadinimas, nesuteikia daug vilčių. Kaip minėta, jau ir iki šiol buvo aišku, kad D. Trumpo požiūris į NATO, švelniai tariant, yra dviprasmis. Tiesa, pastarosiomis dienomis žurnalistų klausiamas, ar JAV nesirengia išstoti iš NATO, D. Trumpas to nepatvirtino. Vis dėlto yra aišku, kad kilus grėsmei ar įvykus agresijos aktui JAV pagalbos ir šios valstybės indėlio bendroje NATO operacijoje tikėtis sunku.

Straipsnio autorius  Saulius Spurga , Mykolo Romerio universiteto docentas