Šviesos žmogus. Apie profesorę Giedrę Čepaitienę

Šią vasarą, būdamas Lietuvoje, ją aplankiau. Du kartus — nes po pirmojo karto labai norėjosi grįžti. Ir kaskart išeidavau iš tų namų su keista, sunkiai paaiškinama būsena — tarsi būčiau ne aš jos aplankyti atėjęs, o ji manęs. Tarsi vėl būčiau pirmakursis, o ji — ta pati, kuri viską žino apie tave geriau, nei tu pats, bet niekada to neparodo.

Ta, kuri ateina iš Zanavykijos

Profesorė, humanitarinių mokslų daktarė Giedrė Čepaitienė gimė 1953 metais Pliorišiuose, Šakių rajone — pačioje Zanavykijos širdyje. Mokėsi Kudirkos Naumiesčio Vinco Kudirkos vidurinėje mokykloje, 1976-aisiais baigė Vilniaus universitetą, 1984-aisiais tapo humanitarinių mokslų daktare.

Nuo 1981-ųjų — Šiauliuose. Iš pradžių Šiaulių pedagoginiame institute, paskui Šiaulių universitete. 1987 metais — docentė, 2003-iaisiais — profesorė. O tarp viso to dar buvo ir treji metai (1990–1993) Šiaulių miesto savivaldybės Švietimo skyriaus vedėjos pareigose — tais metais, kai Lietuvoje viskas buvo kuriama iš naujo, įskaitant ir mokyklą.

Jos mokslinių interesų sritis — lietuvių kalbos rašto istorija, didaktika ir kalbos etiketas. Pastarasis — tai, ką ji tyrinėjo išsamiai ir ilgiausiai. 1996-aisiais pasirodė „Kalbos etiketas ir mokykla", 2007-aisiais — monografija „Lietuvių kalbos etiketas: semantika ir pragmatika", iki šiol laikoma svarbiausiu šios srities darbu lietuvių kalbotyroje. Už nuopelnus kalbai 2010 metais jai skirta Jono Jablonskio premija.

Skamba akademiškai. Bet iš tikrųjų visą gyvenimą ji tyrinėjo vieną paprastą dalyką: kaip žmonės vienas su kitu kalbasi. Kaip kreipiasi. Kaip prašo, kaip dėkoja, kaip atsiprašo. Kaip vienu žodžiu galima žmogų pakelti — ir kaip kitu galima jį sutraiškyti. Tas, kas mokėsi pas ją, žino, kad ji ne tik tai tyrinėjo. Ji taip ir gyveno.

Titaniškas darbas

Per pirmąjį apsilankymą profesorė man padovanojo savo paskutinę knygą — „Zanavykija zanavykų lūpomis" (leidykla „Žuvėdra", 2022).

Reikia paimti ją į rankas, kad suprastum, kas tai yra. Čia — Zanavykijos kraštovaizdis, istorijos fragmentai, to krašto žmonių būdas ir papročiai, buities dalykai, kalbėsena, pirmosios zanavykų knygos. Viskas — pačių zanavykų žodžiais. Tai darbas, kurio neįmanoma padaryti per metus ar dvejus. Tai darbas, kuriam reikia dešimtmečių klausymosi, užrašinėjimo, tikrinimo, atrinkimo. Titaniškas — kito žodžio neturiu.

Ir tai ne pirmas jos atsidavimas gimtajam kraštui. Su bendraautoriais ji parengė trijų tomų „Zanavykų šnektos žodyną" (2003–2006), kartu su Lione Lapinskiene — „Atsiminimus apie Joną Jablonskį" (2011), su Romu Treideriu — „Kudirkos Naumiestis: praeitis ir dabartis" (2015). Sudarė pirmojo lietuvių sociologo, Sorbonoje disertaciją apgynusio naumiestiečio Prano Dielininkaičio knygą „Mokyklos laisvė ir valstybė" (2000). Parengė lietuvių kalbos vadovėlius mokykloms. Parašė autobiografinę apysaką „Kornelija".

Sudėkite tai į vieną eilutę — ir pamatysite žmogų, kuris visą gyvenimą darė tą patį: gelbėjo nuo užmaršties tai, kas šiaip jau būtų tyliai pradingę.

Ir vis dėlto — juokas

Apie tai sunkiausia rašyti, ir apie tai neparašyti neįmanoma.

Pastaraisiais metais profesorei teko iškęsti daugiau, nei žmogui derėtų. Kelios sudėtingos operacijos — kojų sąnarių, galvos. Judėjimas dabar yra tai, apie ką reikia galvoti, planuoti, skaičiuoti jėgas.

Bet sėdint su ja prie stalo apie tai negalvoji. Nes ji apie tai nekalba taip, kaip apie tai kalbama paprastai — pusbalsiu, su atodūsiu. Ji kalba juokaudama. Ir juokiasi pirmiausia iš savęs.

„Aš jau dabar gal neužlipčiau greitai į ketvirtą aukštą universitete", — meta tarsi tarp kitko, ir pati nusišypso.

Sėdžiu ir galvoju: juk tai vienas sakinys, o jame — visas žmogus. Nes tie, kas mokėsi Šiauliuose, puikiai atsimena tuos laiptus. Ir atsimena, kaip ji jais lėkdavo — su krūva popierių, visada šiek tiek vėluodama, visada spėdama. Pasišaipyti iš to dabar gali tik tas, kuris nebijo pažvelgti tiesiai į dalykus, kokie jie yra.

Štai kodėl niekaip nepavyksta jos gailėti. Ji tam tiesiog neduoda progos.

Aš vis bandau sau paaiškinti, iš kur tas pozityvumas. Ir vienintelis paaiškinimas, kurį randu, yra toks: ji tiesiog labai myli gyvenimą. Ne kaip pozą, ne kaip nuostatą, kurią reikia demonstruoti. Paprasčiausiai myli. Ir mylintis žmogus neturi laiko dejuoti — jis turi darbų. Ir turi humoro jausmą, nes be jo tie darbai nebūtų padaryti.

Ji skaito

Per pirmąjį susitikimą palikau jai dvi savo knygeles — poezijos rinkinuką „Pelenų ženklai" ir trumpų aforizmų knygelę „Tupinyko skaitiniai". Palikau taip, kaip paliekama mokytojui: su ta kvaila viltimi, kad gal kada nors pavartys, ir su dar kvailesne baime, kad pavartys iš tikrųjų. Išeidamas pažadėjau, kad iki išvykimo dar užsuksiu.

Dėl antrosios šiek tiek nerimavau. Vis dėlto tai profesorė, kalbos etiketo tyrinėtoja — o čia toks pavadinimas.

Veltui nerimavau. Perskaičiusi viršelį ji iškart nusijuokė. Ne mandagiai, ne iš pareigos — tikru, garsiu juoku. Ir tą akimirką supratau, kad per visus tuos metus nieko nepasikeitė: ji visada mokėjo atskirti, kur kalbos kultūra, o kur gyvas žodis, kuris turi teisę būti toks, koks yra.

Po savaitės aplankiau vėl.

Ir išgirdau atsiliepimą. Ne mandagų „perskaičiau, gražu". Ne tą etiketo formulę, kurią ji pati visą gyvenimą tyrinėjo ir apie kurią galėtų parašyti dar vieną monografiją.

Ji nedėstė pastabų ir nevardijo vietų. Pasakė vienu sakiniu — kad tai gyvas tekstas. Kad jame yra gyvybės, o ne tuščias, sausas kontekstas.

Iš žmogaus, kuris visą gyvenimą praleido tarp tekstų, tai yra beveik viskas, ko galima norėti. Nes sausą tekstą atpažįsta iškart — jų perskaityta tūkstančiai, studentų darbuose, disertacijose, vadovėliuose. O gyvybė nėra tai, ko išmokstama; ją arba pagauni, arba ne. Ir ji pasakė, kad pagavau.

Per savaitę. Žmogus, kuriam kiekvienas judesys kainuoja.

Turiu prisipažinti — vos nesugraudino. Net ne patys žodžiai, o pats faktas: ji skaito. Vis dar skaito. Ir ne tik skaito — gilinasi. Ateina į tekstą taip, kaip visą gyvenimą ateidavo į kiekvieną studento darbą: rimtai, iki galo, tarsi tai būtų svarbiausias dalykas tą savaitę.

Tokių skaitytojų pasaulyje mažėja. O tokių, kurie skaito tave, kai tu jau seniai nebe jų studentas, — dar mažiau.

Interviu prie stalo

Per antrąjį apsilankymą paprašiau leidimo įrašyti pokalbį.

Ne studijoje. Be apšvietimo, be grimo, be antro dublio. Ne konferencijoje ir ne per iškilmingą minėjimą, kur žmogus kalba iš tribūnos ir girdi savo balsą kaip svetimą. Jos namuose, prie stalo, geriant kavą. Aš klausiau, ji pasakojo.

Kodėl? Sunku paaiškinti neskambant patetiškai, bet pabandysiu.

Mes, lietuviai, esame keista tauta: mokame didžiuotis savo žmonėmis tada, kai jų jau nebėra. Gražiai kalbame prie kapo. Rengiame konferencijas apie tuos, kurių nebegalime paklausti nieko. O kol žmogus gyvas, kol sėdi priešais tave ir pila kavą — vis atrodo, kad dar spėsime, kad dar bus proga, kad kur nors juk tikrai yra koks nors įrašas.

Dažniausiai nėra.

Todėl ir įjungiau kamerą. Ne dėl savęs. Dėl Lietuvos ir dėl tų, kurie kada nors norės išgirsti, kaip iš tikrųjų kalbėjo profesorė Giedrė Čepaitienė — ne straipsnio kalba, o savo. Su tomis pauzėmis, su tuo šiltu zanavykišku prisitraukimu, su ta ironija, kuri iš rašto dingsta pirmoji.

Paradoksas, kurio negaliu nepaminėti: visą gyvenimą ji tyrinėjo, kaip žmonės kalbasi. Kreipinius, prašymus, padėkas. Gyvą, tikrą, neiškilmingą kalbėseną. Ir štai — sėdime prie stalo, o aš darau tiksliai tą patį, ko ji mus mokė. Klausausi. Ir užrašau.

Tik šįkart — kad liktų.

Apie tai, kad profesorė jau turi naują sumanymą, sužinojau ne iš jos pačios. Pasakė profesorius Stasys Tumėnas — taip pat mano studijų laikų dėstytojas, su kuriuo bičiuliaujuosi jau daugelį metų, ir ilgametis Giedrės Čepaitienės kolega. Tokie dalykai visada pasakomi tarp kitko, tarsi savaime suprantami. Girdi, ji dabar galvoja apie Mašiotą.

Ir tai taip logiška, kad net nusišypsai. Nes Pranas Mašiotas (1863–1940) — irgi zanavykas. Gimęs Pūstelninkuose, Būblelių valsčiuje, tame pačiame Šakių krašte. Matematikas, pedagogas, švietimo viceministras, Klaipėdos lietuvių gimnazijos direktorius — ir žmogus, kurį šiandien vadiname lietuvių vaikų literatūros tėvu. Tas, kurio gimtadienis, gruodžio 19-oji, tapo savotiška lietuvių vaikų knygos diena.

Vadinasi, dar viena knyga. Dar vienas zanavykas, kurį reikia sugrąžinti į dienos šviesą. Ir dar vienas įrodymas, kad žmogus, apie kurio sveikatą aplinkiniai kalba pusbalsiu, pats galvoja visai apie kitus dalykus.

Mes visi Jus prisimename

Yra vienas dalykas, kurį pastebėjau per visus šiuos metus. Kai susitinki su buvusiais kursiokais — Lietuvoje, Amerikoje, bet kur — anksčiau ar vėliau pokalbis nukrypsta į dėstytojus. Ir beveik visada kas nors pasako: „O Čepaitienė?"

Ne „o kaip Čepaitienė?" ar „ar dar dirba Čepaitienė?" Būtent taip — šiltai, su šypsena, tarsi pats vardas jau būtų atsakymas.

Aš nežinau, ar profesorė supranta, kokį pėdsaką paliko. Įtariu, kad ne visai — nes tokie žmonės paprastai savęs taip nematuoja. Bet ji turi ištisas kartas studentų, kurie ją prisimena ne dėl egzaminų ir ne dėl pažymių, o dėl to, kaip su jais buvo elgiamasi. Pagarbiai. Rimtai. Kaip su žmonėmis, iš kurių kažko tikimasi.

O tai, pasirodo, yra retas dalykas. Ir jo neužmiršti.

Su gimtadieniu, Profesore

Rugsėjo 8-ąją Giedrė Čepaitienė šventė gimtadienį.

Sveikiname Jus — viso mūsų kurso vardu. Ir, drįstu manyti, ne tik savo kurso: visų, kurie kada nors sėdėjo Jūsų paskaitose, rašė pas Jus darbus, bijojo Jūsų klausimo ir paskui visą gyvenimą jį prisiminė.

Linkime Jums jėgų. Paprastų, kasdienių, tokių, kurių užtenka rytui ir darbo stalui. Linkime, kad ranka rašytų, o mintis būtų šviesi. Ir linkime pamatyti tą Mašioto knygą išleistą — nes mes jos lauksime.

Mes dažnai sakome „mokytojas" ir turime galvoje žmogų, kuris kadaise mus kažko išmokė. Praeities laikas.

Su Giedre Čepaitiene taip nėra. Ji tebemoko. Tik dabar jau ne gramatikos ir ne kalbos etiketo formulių, o kai ko kito — kaip laikytis. Kaip nepasiduoti. Kaip būti orų tada, kai kūnas jau nebeklauso, o galva vis dar pilna sumanymų.

Ačiū Jums. Už tuos studijų metus, už knygą, už du pokalbius ir už tai, kad perskaitėte.

Ir iki kito karto — Lietuvoje, prie to paties stalo.