Ekspertai atskleidė, kokį turtą verta turėti, jei pinigai pradėtų sparčiai nuvertėti

Ekonomistai primena, kad daugumos vadinamųjų fiat valiutų vidutinė „gyvavimo trukmė“ siekia vos kelis dešimtmečius. Todėl vis svarbiau ne tik uždirbti, bet ir suprasti, kokie turtai išsaugo perkamąją galią, kai pinigų taisyklės perrašomos per naktį.

Istoriniai griūčių pavyzdžiai

Veimaro Respublikoje 1923 metais už duonos kepalą reikėjo milijardų markių, o valiuta per kelias minutes prarasdavo reikšmingą dalį vertės. Zimbabvėje 2000–2010 metais atsirado šimto trilijonų nominalo banknotai, bet už juos mažai ką buvo galima įsigyti.

Venesuela po 2013 metų patyrė tokį kainų šuolį, kad kasdieniai pirkiniai kainavo milijonus vietos valiutos vienetų. Libane 2019–2023 metais nacionalinė valiuta neteko apie 98 proc. vertės, o viduriniosios klasės santaupos tapo beveik beprasmės.

Penki turtai, kurie laikėsi

Pirmoji istoriškai patikrinta priemonė – taurieji metalai. Auksas ir sidabras neturi skolos rizikos, jų kiekio negali savavališkai išplėsti vyriausybės, todėl per hiperinflaciją jie paprastai išlaiko gebėjimą nupirkti panašų prekių krepšelį, nors kainos vietine valiuta šoka į kosmines aukštumas.

Antra – užsienio „kietosios“ valiutos. Zimbabvėje, Venesueloje ar Libane žmonės natūraliai perėjo prie stipresnių pinigų, dažniausiai Jungtinių Valstijų dolerio ar euro. Tie, kurie laikė santaupas užsienio valiuta grynaisiais ar užsienio sąskaitose, dažnai išsaugojo beveik visą perkamąją galią.

Trečia – produktyvios įmonių akcijos, ypač tų, kurios turi eksporto pajamų. Net ir smarkiai nuvertėjus vietinei valiutai, tokių bendrovių pajamos stipria valiuta leidžia išlaikyti realų pelningumą, o akcijų kainos vietine valiuta kyla kartu su devalvacija.

Ketvirta – vartojimo prekės ir mainų gėrybės. Istorijoje cigaretės, degalai, vaistai, higienos priemonės ar konservai tampa neformalia „valiuta“, kai oficialūs pinigai nebefunkcionuoja. Tai nėra ilgalaikė investicija, bet kritiniu laikotarpiu tokios atsargos suteikia derybinę galią.

Penkta – žemės ūkio paskirties žemė. Ji gamina kalorijas, nepriklausomai nuo valiutos kurso. Ūkininkai per krizes dažniausiai gali apsirūpinti maistu ir dalį produkcijos iškeisti į kitus reikmenis, nors žemė išlieka priklausoma nuo mokesčių ir politinių sprendimų.

Kas dažniausiai nuvertėja?

Didžiausi pralaimėtojai per valiutos griūtis – vietos valiuta denominuoti indėliai ir skolos vertybiniai popieriai. Taupymo sąskaitos ir obligacijos žada fiksuotą grąžą, bet kai pati valiuta praranda vertę, procentai tampa nereikšmingi, o reali perkamoji galia gali sumažėti beveik iki nulio.

Analitikai pabrėžia, kad tikra diversifikacija reiškia ne vien skirtingas turto klases, bet ir skirtingas valiutas bei jurisdikcijas. Istorija rodo, kad valiutos žlunga dažniau, nei daugeliui atrodo, todėl dalį turto laikyti tokiose priemonėse, kurios mažiau priklausomos nuo vienos valstybės pinigų politikos, yra ne panika, o atsargi rizikos valdymo strategija.