Raimondas Imbrasas. Kiek dar Lietuvoje nedrįsime kalbėti lietuviškai?

Atrodytų, atsakymas akivaizdus. Lietuvos Respublikos Konstitucija skelbia, kad valstybinė kalba yra lietuvių kalba. Vis dėlto stebint skirtingų valstybės ir savivaldos institucijų sprendimus susidaro įspūdis, kad pati valstybė dar nėra iki galo apsisprendusi, ką ši nuostata reiškia kasdieniame gyvenime.

Vienos institucijos aiškiai stiprina lietuvių kalbos vartojimą ir užsieniečių integraciją per valstybinę kalbą. Kitos toliau kuria galimybę Lietuvoje ilgą laiką gyventi apsieinant be lietuvių kalbos. Tai nėra sisteminė kalbos politika. Tai yra jos nebuvimas.

Valstybinė įstaiga turi kalbėti valstybės kalba

Pirmiausia turime atskirti du dalykus: pagalbą žmogui ir valstybės kalbos statusą. Žinoma, ką tik į Lietuvą atvykęs ukrainietis, baltarusis ar bet kurios kitos šalies pilietis lietuviškai greičiausiai nemokės. Normalu, kad pereinamuoju laikotarpiu valstybė jam suteikia informaciją suprantama kalba, padeda užpildyti dokumentus, paaiškina jo teises ir pareigas. Ypač tai suprantama kalbant apie nuo karo pabėgusius ukrainiečius. Tačiau laikina pagalba negali nepastebimai tapti nuolatine kalbos politika.

Jeigu žmogus Lietuvoje gyvena ne kelias savaites ar mėnesius, o metus, dirba, moka mokesčius, leidžia vaikus į mokyklą ir savo ateitį sieja su šia valstybe, visiškai pagrįsta tikėtis, kad jis mokysis lietuvių kalbos. Dar daugiau, pati valstybė turi sukurti paskatą ją išmokti.

Jeigu nuėjęs į vieną valstybinę instituciją žmogus gali būti nuolat aptarnaujamas rusiškai, į kitą – taip pat, o kasdienes paslaugas gauti beveik nevartodamas lietuvių kalbos, kokią praktinę motyvaciją mes jam sukuriame mokytis? Integracija prasideda ne nuo lozungų. Ji prasideda nuo būtinybės ir galimybės susikalbėti.

Vilnius rodo kryptį

Šiuo požiūriu sveikintinos pastarųjų metų Vilniaus pastangos stiprinti lietuvių kalbos vartojimą. Sostinė susiduria su šiuo klausimu bene ryškiausiai, nes būtent Vilniuje gyvena didžiausia užsienio kilmės gyventojų bendruomenė. Savivaldybė plečia lietuvių kalbos mokymo galimybes, stiprina jos mokymą tautinių mažumų mokyklose ir net pradėjo iniciatyvą „Mokausi lietuviškai. Padėk man tobulėti“, kviečiančią vilniečius nepulti automatiškai pereiti į kitą kalbą, kai užsienietis mėgina kalbėti lietuviškai. Tai labai svarbus mąstymo pokytis.

Mes pernelyg dažnai manome, kad mandagumas reiškia iš karto prabilti rusiškai ar angliškai. Tačiau žmogui, kuris stengiasi išmokti lietuvių kalbą, toks mūsų „paslaugumas“ kartais daro meškos paslaugą – atima galimybę kalbą praktikuoti. Jeigu norime, kad atvykę žmonės išmoktų lietuviškai, turime leisti jiems kalbėti lietuviškai.

Kodėl rusų kalba vis dar laikoma savaime suprantama?

Kodėl, kalbėdami apie užsieniečių aptarnavimą Lietuvoje, taip dažnai savaime pereiname būtent prie rusų kalbos? Kodėl ji vis dar neretai suvokiama kaip universali bendravimo priemonė?

Ukrainietis nėra rusas. Baltarusis nėra rusas. Juolab ne kiekvienas Lietuvoje gyvenantis užsienietis apskritai moka rusų kalbą. Todėl argumentas, kad rusiškai turime aptarnauti todėl, jog Lietuvoje gyvena ukrainiečiai ar baltarusiai, kelia ir principinį klausimą: kodėl nepriklausoma Lietuvos valstybė turėtų automatiškai pasirinkti buvusios imperijos kalbą kaip tarpinę bendravimo kalbą?

Jeigu tam tikroje situacijoje būtina užsienio kalba, turime anglų kalbą – šiandienos Europos ir tarptautinio bendravimo lingua franca. Dar geriau, kai informacija ukrainiečiams suteikiama ukrainietiškai.

Tačiau ilgalaikis tikslas žmogui, nusprendusiam gyventi Lietuvoje, turėtų būti lietuvių kalba. Tai nėra priešiškumas kitoms kalboms. Priešingai, žmogus gali namuose kalbėti lenkiškai, ukrainietiškai, rusiškai, baltarusiškai, vokiškai ar bet kuria kita kalba. Tai jo teisė, jo tapatybė ir jo kultūra. Bet valstybė turi savo kalbą.

Sovietinis šešėlis vis dar ilgas

Man atrodo, kad dalis mūsų neapsisprendimo kyla iš blogos patirties. Sovietmečiu lietuvių ir rusų kalbų santykis nebuvo dviejų lygiaverčių kalbų santykis. Rusų kalba turėjo privilegijuotą padėtį. Ji buvo valdžios, imperijos, karjeros ir vadinamojo tarptautinio bendravimo kalba.

Lietuvių kalba savo pačios žemėje turėjo nuolat įrodinėti teisę egzistuoti. Galbūt todėl iki šiol mums kartais suveikia keistas refleksas: vos sutinkame lietuviškai nekalbantį žmogų, pirmieji puolame prisitaikyti. Tarsi būtų nemandagu Lietuvoje tikėtis lietuvių kalbos. Tarsi valstybinės kalbos reikalavimas savaime būtų nacionalizmas. Tarsi turėtume atsiprašyti, kad norime savo valstybėje gyventi lietuviškai.

Bet nuo ko mes vis dar ginamės ir prieš ką teisinamės? Netrukus bus keturiasdešimt metų nuo Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo. Užaugo visa karta žmonių, gimusių laisvoje Lietuvoje. Esame Europos Sąjungos ir NATO valstybė. Turime savo institucijas, savo kariuomenę, savo diplomatiją ir savo balsą Europoje. Laikas turėti ir kalbinę savivertę.

Tautinių mažumų teisės ir lietuvių kalba nėra priešai

Lygiai toks pats nuoseklumas reikalingas švietimo politikoje. Tautinių mažumų teisė saugoti savo kalbą, kultūrą ir tapatybę demokratinėje valstybėje yra svarbi. Lietuva neturi kovoti su lenkų, ukrainiečių, baltarusių ar kitomis kalbomis.

Tačiau valstybė privalo užtikrinti, kad kiekvienas Lietuvos mokyklą baigęs jaunas žmogus – nepriklausomai nuo jo tautybės ir šeimoje vartojamos kalbos – puikiai mokėtų lietuviškai.

Tai pirmiausia yra ne lietuvių daugumos, o paties jauno žmogaus interesas. Silpnesnis valstybinės kalbos mokėjimas reiškia mažesnes galimybes studijuoti, siekti karjeros, dirbti valstybės tarnyboje ir visaverčiai dalyvauti visuomenės gyvenime.

Todėl sprendimai, susiję su tautinių mažumų mokyklų tinklu, negali būti vertinami vien pagal tai, kiek klasių ar mokyklų pavyks administraciškai išsaugoti. Turime klausti ir kito dalyko: ar mūsų švietimo sistema iš tikrųjų integruoja jauną žmogų į Lietuvos valstybę?

Ką reiškia „sisteminis požiūris“?

Naujasis kultūros ministras pareiškė, kad lietuvių kalbos klausimui reikia „sisteminio požiūrio“. Sutinku. Tik norėtųsi pagaliau išgirsti, ką tai konkrečiai reiškia.

Man sisteminis požiūris reikštų labai paprastą valstybės susitarimą. Lietuvių kalba yra pagrindinė valstybės institucijų, viešųjų paslaugų ir integracijos kalba. Ką tik atvykusiems žmonėms nustatomas protingas pereinamasis laikotarpis ir suteikiama reali pagalba: prieinami lietuvių kalbos kursai, mokymo priemonės, konsultacijos.

Tačiau kuo ilgiau žmogus gyvena Lietuvoje, tuo natūralesnis turi būti lūkestis, kad jis gebės bendrauti valstybine kalba. Išimtys reikalingos – dėl karo pabėgėlių, senyvo amžiaus žmonių, negalios, skubių medicininių, socialinių ar kitų aplinkybių. Valstybė neturi būti beširdė, tačiau išimtis neturi virsti taisykle.

Kalba ne atstumia – kalba įtraukia

Kartais sakoma, kad reikalaudami lietuvių kalbos atstumsime užsieniečius. Manau, priešingai. Mes atstumiame žmogų tada, kai leidžiame jam dešimtmečius gyventi Lietuvoje kalbiniame burbule ir nepadedame tapti visaverčiu šios visuomenės nariu. Tikra integracija nėra situacija, kai valstybė visą laiką prisitaiko prie atvykusio žmogaus. Integracija yra abipusis procesas.

Lietuva sako: „Mes jus priimame, gerbiame jūsų kultūrą, padedame jums pradėti gyvenimą mūsų šalyje.“ Atvykęs žmogus savo ruožtu sako: „Gerbiu valstybę, kurioje gyvenu, todėl mokausi jos kalbos.“ Tai sąžiningas susitarimas.

Mums nereikia atsiprašinėti už lietuvių kalbą

Lietuvių kalba yra viena seniausių gyvųjų indoeuropiečių kalbų. Tačiau jos ateitis nėra užtikrinta vien dėl to, kad ji sena ar graži. Kalba gyva tiek, kiek ja kalbama.

Jeigu lietuvių kalba palaipsniui trauksis iš paslaugų, darbo aplinkos, didmiesčių kasdienybės ar valstybės institucijų bendravimo, jokios iškilmingos kalbos Vasario 16-ąją jos neapsaugos. Todėl šiandien reikia ne agresyvumo kitų kalbų atžvilgiu, bet pasitikėjimo savąja.

Galime būti atviri pasauliui ir kartu kalbėti lietuviškai. Galime padėti ukrainiečiui ir kartu paskatinti jį išmokti lietuvių kalbą. Galime gerbti Lietuvos lenko teisę puoselėti lenkų kalbą ir kartu tikėtis puikaus lietuvių kalbos mokėjimo.

Galime būti europietiški neprarasdami lietuviškumo. Tiesą sakant, būtent tai ir reiškia būti europietiška valstybe. Todėl mums reikia aiškios nacionalinės kalbos politikos, kuri nesikeistų priklausomai nuo ministro, institucijos ar politinės konjunktūros. Jos principas galėtų tilpti į vieną sakinį: Lietuvoje niekas neturi būti žeminamas dėl savo gimtosios kalbos, tačiau niekam neturi kilti abejonių, kad bendroji mūsų valstybės kalba yra lietuvių. Tai nėra uždarumas. Tai – savigarba.