Intelektualios poezijos autorius Almis Grybauskas: „Apdovanojimai ir įvertinimai, deja, paprastai ateina gerokai pavėlavę“.

„bėgliai ∞ debesys“ – jau aštuntoji poeto, neretai apibūdinamo kaip talentingo erudito, eilėraščių knyga. Joje autorius tęsia intelektualiosios poezijos liniją, atsigręžia į modernizmo ištakas, savitai interpretuoja meno bei literatūros istoriją, eilėraščiais kuria santykį tiek su savo amžininkais, tiek su autoritetais.

Dalis rinkinio eilėraščių dedikuojami iškilioms XX amžiaus figūroms: tapytojui Egonui Schielei, poetui Paului Celanui, o Ričardą Gavelį poetas išradingai paverčia miesto operos veikėju. Almiui Grybauskui ypatingai svarbi kalba, apie kurią jis diskutuoja su Algirdu Juliumi Greimu.

Asmeninę poeto kūrybą knygoje papildo šešių kitų autorių vertimai, kurie, įsilieję į knygos visumą, regis, tampa lygiaverčiais originaliajai kūrybai.

 „bėgliai ∞ debesys“ – jau aštuntoji poeto, neretai apibūdinamo kaip talentingo erudito, eilėraščių knyga. Joje autorius tęsia intelektualiosios poezijos liniją, atsigręžia į modernizmo ištakas, savitai interpretuoja meno bei literatūros istoriją, eilėraščiais kuria santykį tiek su savo amžininkais, tiek su autoritetais.

Dalis rinkinio eilėraščių dedikuojami iškilioms XX amžiaus figūroms: tapytojui Egonui Schielei, poetui Paului Celanui, o Ričardą Gavelį poetas išradingai paverčia miesto operos veikėju.

 Almiui Grybauskui ypatingai svarbi kalba, apie kurią jis diskutuoja su Algirdu Juliumi Greimu. Asmeninę poeto kūrybą knygoje papildo šešių kitų autorių vertimai, kurie, įsilieję į knygos visumą, regis, tampa lygiaverčiais originaliajai kūrybai.

– Naujausia Jūsų poezijos knyga „bėgliai ∞ debesys“ skaitytoją akimirksniu įlieja į kontekstais turtingą, meditatyvaus dėmesio reikalaujantį ritmą. Viename interviu esate kalbėjęs apie „tuštumą“ ir „Niekį“, slypintį ne tik istorijoje, bet ir žmoguje. Naujosios knygos epigrafui pasirinkote XVIII a. romantizmo poeto ir filosofo Friedricho Hölderlino eilutę: „Esam niekas, tai, ko ieškome, yra viskas.“ Ar ši mintis tinkamai apibūdintų ir jūsų poeziją – kaip nuolatinį prasmės ieškojimą ir pastangą kalba priartėti prie to, kas lieka už jos ribų?

 – Knygos pavadinimas, taip kaip jis užrašytas ant viršelio, yra trieilis – haiku. Žinome, kad klasikiniai haiku hieroglifai gali būti skaitomi bent 4 būdais.

 Taip vidurinėje trieilio eilutėje paguldytas hieroglifas 8, mums pažįstamas kaip begalybės simbolis, klasikiniuose Rytuose būtų galimas skaityti kaip „nežinomybė“ arba Jūsų paminėta „tuštuma“ ar „niekis“.

Pastarosios sąvokos skirtingai suvokiamos/interpretuojamos Rytų ir Vakarų kultūrose. Vakarietiškai tradicijai (pvz. M.Heideggeriui) priklauso mintis, jog literatūrai būdingas tiesos siekis, o aš akivaizdžiai nesu persiėmęs Rytų dvasia, nes išleidau štai knygą, o jei būčiau koks Li Po, rašyčiau sau tekstus smėly jūros pakrantėje...

Šią, vakarietišką, orientaciją, manau, aiškiai nurodau skyriuje „Būti“. Atsiprašau, kad užverčiau neva akademiška leksika, va, jei būčiau rytietis, spragtelčiau pirštais, ir tiek.

– Jūsų kūryba ne veltui siejama su intelektualios poezijos tradicija, kurioje itin svarbūs kultūriniai ir filosofiniai kontekstai: dialogas su literatūros, meno, net idėjų istorija. Ar ši kryptis yra sąmoningas Jūsų poetinis pasirinkimas, ar ji natūraliai formavosi per ilgametę skaitymo, vertimo ir nuodugnią įvairių Europos literatūrinių tradicijų pažinimo patirtį?

– Jokio pasirinkimo. Kiek anksčiausiai prisimenu save, tai vis sėdintį rajoninėje Ariogalos bibliotekoje tarp aplink išmėtytų knygų, – mama buvo bibliotekos vedėja. Ilgą laiką buvau tiesiog knygų rijikas, taip teko išmokti skaityti rusiškai, nes lietuviškų knygų pristigdavo. Gailiuosi, kad išeidamas paliksiu jų tiek daug dar neperskaitytų. Minite filosofinius kontekstus, meno, idėjų istoriją, – tai atėjo gerokai pavėluotai, nes mano laikais tokių knygų nebuvo nė rusų kalba, kitakalbės buvo neprieinamos, na nebent kai kas lenkų kalba, kurią dėl to taipgi teko išmokti. Beje, esu baigęs istorijos studijas.

– „bėgliai ∞ debesys“ – daugiasluoksnės poezijos rinkinys. Knygoje susipina skirtingos epochos (nuo romantizmo iki XX a. modernizmo), įvairių sričių menai (tapyba, muzika, literatūra), taip pat kuriami įtaigūs dialogai su kitų autorių kūryba. Tokia poezija reikalauja lėto, įdėmaus skaitymo. Kaip manote, ar šiandien, skubėjimo, informacinio triukšmo ir socialinių tinklų diktuojamos greitojo vartojimo kultūros epochoje, dar įmanomas nuoseklus skaitytojo santykis su tekstu? Ar apskritai tikite skaitytoju, gebančiu atpažinti Jūsų knygoje sąveikaujančias tarpkultūrines, tarpdisciplinines nuorodas?

– Turbūt kiekvienam savo. Tikiu, kad ir dabar esama įdėmių skaitytojų, bent jau keletą tokių pats pažįstu. Nerašau specialiai sunkiai suprantamo teksto, manau, kad jis suvokiamas ir be pasiruošimo, o jeigu skaitantysis aptinka tam tikrų nuorodų, tai gauna pasitenkinimo savim bonusą. Galų gale tiek Rytų, tiek Vakarų kultūrose visąlaik egzistavo verčių hierarchija (prisiminkime H.Hessės Kelionę į Rytų šalį ir Stiklo karoliukų žaidimą arba mūsiškį Cz. Miloszą). Ji teigia, jog dvasios (gal tiesiog širdies ir proto) srityje lygybė neegzistuoja.

– Naujausia Jūsų knyga neįprasta ne tik gausiu kontekstualumu, bet ir struktūra. Pavyzdžiui, šalia Jūsų originalios poezijos publikuojamas skyrius „Savais žodžiais“, kuriame pateikiate Otokaro Březinos, Jano Vladislavo, Adomo Mickevičiaus, Boriso Pasternako, Fiodoro Tiutčevo ir Jurio Heldo eilėraščių vertimus. Toks sprendimas išties netipinis, sutinkamas turbūt tik Tomo Venclovos kūryboje. Kita vertus, jūs žinomas vertėjas iš čekų, slovakų, latvių, vokiečių, lenkų ir prancūzų kalbų, taip pat „Metų vertėjo krėslo“ laureatas. Kaip ir kodėl pasirinkote būtent šių autorių eilėraščių vertimus publikuoti drauge su savo kūryba?

– Pirmiausiai grynai praktinis motyvas, nes gal nebus kitos tokios progos jų paskelbti knygoje, o tai man svarbūs ir, manau, pavykę vertimai. Esu išleidęs keletą poezijos vertimų knygelių, bet čia nelyg mano mažoji antologija. Taip, tie tekstai man savi, jie yra kitų autorių, bet ištarti savais žodžiais.

 – Atskiro paminėjimo vertas ir knygos skyrius „Opera, Kasida ir Žarėnai“. Skyriaus eilėraščių, skirtų Ričardui Gaveliui, struktūra artima dramaturgijai – šie tekstai veikia tarsi pjesės scena, kurioje atsiskleidžia veikėjų motyvai, kyla dramaturginė įtampa. Papasakokite, kaip kūrėte šį skyrių: ar eilėraščiai gimė iš tiesioginio dialogo su Gavelio tekstais, ar tai labiau Jūsų eksperimentas, leidžiantis tirti miesto, laiko ir literatūros dimensijas?

– Paantraštė nurodo, kad čia miesto opera. Ji vieno veiksmo, ir jei kas parašytų muziką, įsivaizduoju ją kokiame nors avangardiniame teatre. Tenykščiai eiliuoti tekstai – veikėjų arijos, o remarkos nurodo į paratekstinius ryšius su RG proza, kiek papildant (ir diskutuojant) J.Čerškutės monografiją. Nes nemažai metų buvome draugai, paskui beveik kasdien susitinkantys ir dažnai nugeriantys kaimynai. Gal porą metų sėdėjome viename kambary „Mokslo ir gyvenimo“ redakcijoje, skaitėme tas pačia knygas, dalijomės jomis ir samizdatu, aptarinėjom naujienas ir tyrėm klasiką.

– Skyrius „Atminties tušo tuštumoj“ skirtas austrų tapytojui Eduardui Schielei atminti, o knygoje panaudoti jo darbai pasižymi rytietiškais motyvais, kurie, kaip pats apibūdinate, primena senųjų Rytų meistrų askezę. Schielės atmintimui skirtų eilėraščių ciklas išdėstytas tarsi klasikinis paravanas su atspindžio simetrija. Kaip šis vizualinis pasirinkimas – tiek motyvų subtilumas, tiek struktūrinė kompozicija – sąveikauja su Jūsų poezija? Ar tai suteikia naują dimensiją Jūsų tekstams, kurią vien žodžiais būtų sunku pasiekti?

 – Tai grąžina į mūsų pokalbio pradžią. Rytai yra pavojingai patrauklūs. Pavyzdžiui, RG gan giliai įsišaknijo budizmo filosofijoje, o aš labiau linkau į estetiką, – didelę įtaką man padarė rusiškam samizdate kursavusi Alano Wattso knyga „Dzeno kelias“, klasikinė tušo tapyba, kaligrafija, kaonai ir haiku, žodžiu, visi tie japoniški subtilumai, sunkiai įkandami man – Lietuvos ūkininko anūkui.

– Jeigu neklystu, „bėgliai ∞ debesys“ yra jau aštuntoji Jūsų poezijos knyga, o kūryba įvertinta reikšmingomis premijomis. Už eilėraščių rinkinį „Apžvalgos spiralė“ (2006) buvote apdovanotas Jotvingių, o už „Toli blizga“ (2017) – „Poezijos pavasario“ premijomis. Ar Jums svarbus tokio įvertinimo matmuo (tiek iš skaitytojų, tiek iš literatūros profesionalų), ir kaip įvertinimai veikia Jūsų santykį su kūryba?

– Poezijos pavasario premija anuomet vadinta Maironio vardu, todėl ji man itin svarbi. Apdovanojimai ir įvertinimai, deja, paprastai ateina gerokai pavėlavę, kad galėtų pastebimiau stimuliuoti ar kitaip pagerinti būseną beigi jauseną. Ir kaip virš galvų kybantis priekaištas lieka savo laiku apeiti Gavelis ir Kunčinas.

– Pirmoji Jūsų eilėraščių knyga „Spalvoti nuotaikų žibintai“ laimėjo „Pirmosios knygos“ (PK) konkursą ir buvo išleista 1976-aisiais. Nuo tada praėjo nemažai laiko. Kaip šiandien prisimenate savo debiutą, ir ką dabartinis Almis pasakytų tam jaunam kūrėjui, kuriuo pats kadaise buvo?

– Pasakytų „drąsiau, vaikine“! Juk karalius (tuometiniai E.Mieželaitis, kiek vėliau J. Marcinkevičius) tai nuogas! Palaikyk, kiek galėdamas Antaną Kalanavičių, kuris tikrai vertas stoti šalia Sigito Gedos!

– Ar domitės šiandien debiutuojančiais poetais ir jaunosios kartos autoriais? Jei taip, kaip apibūdintumėte šiuolaikinių poetų kūrybą ir bendras šiuolaikinės lietuvių poezijos tendencijas?

– Nemažą gyvenimo dalį praleidau Čekijoje, tad vad. procesą nelabai sekiau, tik pastarųjų keletą metų nuolatos esu Lietuvoj ir treti metai Vilniuje. Galėčiau tik pakartot rūgščius S.Gedos ir A.Šliogerio priekaištus, jog poezija tampanti eiliuota publicistika, istorijėlių atpasakojimu, slopsta jautrumas kalbai, kuri poezijai juk ir materija, ir dvasia. Pasakodavo, tiesa, pvz., K.Kavafis arba arčiau buvę Cz.Miloszas ir Z.Herbertas, bet jie – mąstytojai, jų žodžiai kelių karatų, o mintys skrodžia… Paskutiniai, kurie atrodė man artimesni ir kurių viską stengiausi perskaityt, buvo K.Navakas ir V.Gedgaudas.

– „Rausvai nepadoriai vypso / pridžiūvę likučiai likerio / nuogos taurių kojelės“ – rašote eilėraštyje „Rytas“ (9 psl.). Kafka, Celanas, Greimas, Gavelis, Murnau, Bložė, Baudelairas – tai tik maža dalis asmenybių, su kuriomis knygoje mezgate dialogą. Išduokite, su kuriuo iš jų šiandien mielai išlektumėte rauvo likerio taurelę?

 – Pirmasis būtų W.Faulkneris. Bet su juo ne likerį, oi ne, gink Dieve, dar įžeisčiau tokį pasiūlydamas, o burboną ir tik burboną. Su burbono stiklu prisėstų ir Ričardas.

Interviu parengė Lina Simutytė Skaitykite daugiau: