Politinės sąvokos architektūroje. Metafora „Diktato architektūra“ ir Lukiškų aikštė.

Algis Vyšniūnas

Kalbant apie XX amžiaus pirmosios pusės Europos architektūrą ir urbanistiką, neišvengiamai tenka susidurti su politinio konteksto problema. SSRS, Vokietijoje ir Italijoje tuo metu egzistavę autoritariniai ar totalitariniai režimai architektūrą naudojo kaip valstybės reprezentacijos ir politinės galios raiškos priemonę. Todėl šio laikotarpio architektūra dažnai apibūdinama ne tik pagal stilistinius ar urbanistinius požymius, bet ir pagal politinį režimą: kalbama apie Hitlerio, Mussolinio ar Stalino laikotarpio architektūrą, apie „diktatūrinių režimų architektūrą“.

Toks apibūdinimas pats savaime nėra klaidingas. Politinis režimas gali būti svarbus architektūros kūrimo ir naudojimo kontekstas. Tačiau kyla kitas klausimas: ar politinis režimas gali tapti pačios architektūros vertinimo kriterijumi? Ar iš politinės sistemos galima tiesiogiai išvesti architektūros stilistiką, urbanistinės kompozicijos principus arba meninę kūrinio vertę?

Šis klausimas ypač aktualus kalbant apie Lukiškių aikštę Vilniuje. Čia architektūrinės ir urbanistinės diskusijos kontekste įsitvirtino sąvoka „diktato architektūra“. Ji buvo vartojama ne vien kalbant apie sovietinės okupacijos laikotarpio politinį režimą. Sąvoka pradėta taikyti ir sprendimų priėmimo procesui, socialiniam užsakymui, architektūrinei kompozicijai bei meniniams sprendiniams. Būtent šis sąvokos perkėlimas iš politinės istorijos į architektūros teoriją ir yra pagrindinė šio straipsnio problema.

Straipsnio struktūrinė ašis ir pagrindinis tikslas – trijų tezių komentaras:

Tezė 1. „Diktato architektūra“ nėra pakankamai apibrėžta sąvoka, nes joje suplakami skirtingi analizės lygmenys: politinis režimas, sprendimų priėmimo procesas, socialinis užsakymas ir architektūrinė forma. Dominuojančio diskurso struktūroje nėra architektūros ir urbanistikos profesinio turinio.

Tezė 2. Lukiškių aikštės diskurse politinė kategorija buvo perkelta į architektūrinės formos vertinimą, todėl klasikiniai kompoziciniai principai (simetrija, ašis, geometrinis centras ir t. t.) pradėti interpretuoti kaip politinio „diktato“ požymiai.

Tezė 3. Ginčas dėl Lukiškių aikštės nėra vien meninis ginčas dėl pagrindinio monumento. Jis atskleidžia skirtingas pačios aikštės sampratas – kaip socialinio veiksmo vietos ir kaip architektūrinės-urbanistinės erdvės.

Ką reiškia „diktato architektūra“?

Pirmiausia būtina atskirti kelias sąvokas. „Diktatūra“ apibūdina politinio valdymo formą, o „diktatas“ – primestą sprendimą arba reikalavimą. Architektūros srityje šie žodžiai gali būti vartojami metaforiškai, tačiau metafora neturėtų būti painiojama su profesine sąvoka.

Lukiškių aikštės Vilniuje atveju neaišku, apie kurį reiškinį kalbama, vartojant „diktato architektūros“ terminą. Ar turima omenyje politinė ideologija – fašizmas, nacionalsocializmas, komunizmas? Ar socialinis užsakymas – valdžios rūmai, administraciniai pastatai, paminklai ir viešosios erdvės? Ar projektavimo procesas – sprendimų legitimacija, visuomenės įtraukimas, meninė saviraiška? Ar architektūrinė stilistika – neoklasicizmas, socialistinis realizmas, socialistinis ampyras, modernizmas? O gal urbanistinė struktūra – tūrinė ir erdvinė kompozicija, urbanistinės jungtys, kompozicinės ašys? Dar galima kalbėti apie aikštės dangas, želdynus, monumentaliąją skulptūrą ar socialinę funkciją.

Tai nėra vien terminologinis ginčas. Skirtingi šie aspektai priklauso skirtingiems architektūros analizės lygmenims. Todėl, prieš apibūdinant konkretų architektūros ar urbanistikos sprendinį kaip „diktato architektūrą“, būtina pasakyti, kas konkrečiai yra vadinama diktatu.

Šią problemą gerai iliustruoja T. Grunskio 2007 m. straipsnis „Diktato architektūra. Lukiškių aikštė“¹, kuriame vartojamos tokios sąvokos kaip „erdvės monopolizavimo principas“, „architektūrinis“, „urbanistinis“ ir „socialinis diktatas“. Čia politinio režimo kategorija perkeliama į gerokai platesnį lauką – į viešosios erdvės formavimo ir architektūrinių sprendimų vertinimą. Tokiu būdu individuali metafora tapo architektūros kokybės kriterijumi.

Būtent čia atsiranda metodologinė problema: jeigu „diktatu“ galima pavadinti bet kokį primygtinį architektūrinį, urbanistinį ar socialinį reikalavimą, pati sąvoka praranda apibrėžtumą. Tada architektūriniu diktatu gali būti pavadintas ir reglamentas, ir profesinis reikalavimas, ir autorinė architekto idėja, ir urbanistinės struktūros prioritetas, ir politinis sprendimas. Todėl svarbiausias klausimas nėra, ar architektūra gali būti politiškai angažuota. Žinoma, gali. Klausimas kitas: ar politinis angažuotumas automatiškai paverčia tam tikrą architektūrinę formą „diktato architektūra“?

Lukiškių aikštė: 2007 metų lūžis

Lukiškių aikštės kūrybinės dirbtuvės vyko 2007 m. vasario 2–20 d. Jas organizavo Vilniaus miesto savivaldybė kartu su Lietuvos architektų sąjunga ir VGTU Architektūros fakultetu. Tikslas – surinkti idėjas būsimo tarptautinio Lukiškių aikštės rekonstrukcijos konkurso sąlygoms.

Vasario 20 d. Vilniaus rotušėje įvyko baigiamasis renginys, kuriame buvo aptarti projektai ir apibendrinti kūrybinių dirbtuvių rezultatai. Šis įvykis svarbus ne tik kaip vienas iš Lukiškių aikštės projektavimo istorijos epizodų. Jis svarbus todėl, kad šiuo laikotarpiu aiškiai išryškėjo skirtingos viešosios erdvės sampratos.

Vienoje pusėje buvo požiūris į aikštę kaip į architektūrinę ir urbanistinę erdvę, kurios formavimas grindžiamas erdvinės kompozicijos, urbanistinės struktūros ir architektūrinio ansamblio principais. Kitoje pusėje vis daugiau reikšmės įgijo socialinės komunikacijos, visuomenės dalyvavimo, menų sąveikos ir alternatyvių viešosios erdvės naudojimo praktikų sampratos.

Šios dvi pozicijos nebūtinai turi būti viena kitą paneigiančios. Visuomenės dalyvavimas gali būti svarbi viešosios erdvės projektavimo dalis, tačiau jis savaime nepanaikina architektūrinio ir urbanistinio projektavimo kompetencijos. Problema prasideda tada, kai architektūrinės ir urbanistinės formos reikalavimas pats pradedamas laikyti „diktatu“.

Nuo politinės kategorijos prie architektūrinio kriterijaus

Lukiškių aikštės diskurse „diktato architektūros“ sąvoka pakankamai klastinga tuo, kad ji leidžia politinę kategoriją perkelti į estetinį ir profesinį lauką. Politinis kontekstas tampa savotiška estetine platforma. Tokio perkėlimo pasekmės nėra nereikšmingos. Jeigu klasikinės aikštės kompozicijos priemonės – geometrinis centras, simetrija, kompozicinė ašis, vertikalus akcentas, figūratyvas, obeliskas ar triumfo arka – iš anksto interpretuojamos kaip „diktato“ požymiai, architektūrinė forma pradedama vertinti ne pagal jos erdvinį veikimą, o pagal politinę asociaciją.

Tuomet atsiranda paradoksali situacija: ne pati politinė ideologija lemia architektūros formą, bet architektūrinė forma retrospektyviai apibūdinama kaip ideologiškai įtartina. Kitaip tariant, kultūrinė tradicija pradedama matuoti ideologine liniuote.

Tai nereiškia, kad monumentalumas, klasikinė kompozicija ar reprezentacinė architektūra negali būti naudojami autoritarinių režimų. Istorija rodo priešingai. Tačiau iš to neseka, kad pats monumentalumas ar klasikinė kompozicija savaime yra autoritarizmo požymis.

Čia būtina atskirti architektūros naudojimą politinės galios reikmėms nuo architektūros formos politinės interpretacijos.

Socialinis užsakymas ir jo ribos

Lukiškių aikštės atveju ši problema ypač išryškėja, kalbant apie socialinį užsakymą. Reikalavimas įamžinti Laisvės kovų dalyvius yra tam tikras istorinis ir politinis užsakymas. Žinoma, galima diskutuoti apie jo įgyvendinimo būdą: kokia turi būti aikštė, koks paminklas, kokia jo vieta, forma, mastelis, medžiaga ar santykis su aplinka. Tačiau diskusija apie užsakymo įgyvendinimą nėra tapati diskusijai apie paties užsakymo teisėtumą, pagrįstumą ir būtinumą.

Viešoji komunikacinė erdvė savaime yra diskusijų vieta, tačiau tai nereiškia, kad kiekvienas konkretus socialinis užsakymas turi būti redukuojamas į begalinę konkuruojančių nuomonių sumą. Priešingu atveju pats sprendimas tampa neįmanomas: jeigu visos pozicijos turi būti vertinamos kaip vienodai konstituojančios užsakymą, nelieka kriterijaus, pagal kurį būtų galima priimti galutinį architektūrinį sprendimą.

Todėl būtina skirti du dalykus: visuomenės dalyvavimą sprendžiant, kaip įgyvendinti užsakymą, ir diskusiją apie tai, koks apskritai yra užsakymo turinys. Šis skirtumas Lukiškių aikštės atveju yra esminis.

Dvi akademinės viešosios erdvės sampratos

2007 m. Lukiškių aikštės kūrybinėse dirbtuvėse ir vėlesniame diskurse išryškėjo ir skirtingos VGTU Architektūros fakulteto pozicijos. Architektūros teorijos ir istorijos katedros aplinkoje (R. Buivydas, T. Grunskis, A. Novickas) buvo plėtojamos menų sąveikos, viešosios erdvės ir socialinio dalyvavimo temos². Tuo metu VGTU Urbanistikos katedros atstovai (Z. J. Daunora, D. Dijokienė, I. Alistratovaitė-Kurtinaitienė³, A. Vyšniūnas⁴, S. Motieka) labiau akcentavo urbanistinės struktūros prioritetą. Šis skirtumas svarbus ne dėl akademinių institucijų tarpusavio konkurencijos. Jis atskleidžia dvi skirtingas prielaidas, nuo kurių pradedamas kalbėjimas apie aikštę.

Pirmuoju atveju aikštė pirmiausia suvokiama kaip socialinių ir kultūrinių veiksmų bei reikšmių laukas. Antruoju – kaip urbanistinės struktūros elementas ir architektūrinė-erdvinė kompozicija.

Abi perspektyvos gali būti teisėtos. Tačiau jos negali būti suplakamos į vieną terminologinį lauką, bet būtent taip ir atsitiko. Paminklų meniškumo ir socialinės komunikacijos analizė nėra tapati urbanistinės kompozicijos analizei, kaip ir urbanistinės struktūros tyrimas nėra savaime socialinio dalyvavimo programa. Būtent tokio kategorijų atskyrimo, mano manymu, dažnai trūksta Lukiškių aikštės diskurse.

„Diktato“ ir „laisvės“ architektūros paradoksas

Dar įdomesnė problema atsiranda tada, kai šalia „diktato architektūros“ atsiranda ir „laisvės architektūros“ sąvoka. Jeigu „diktato architektūra“ reiškia architektūrą, susijusią su politinės prievartos sistema, tuomet natūraliai kyla klausimas: ką tiksliai reiškia „laisvės architektūra“? Klausimai logiški, nes jau minėtas autorius T. Grunskis kalba ne tik apie „diktato architektūrą“, bet ir apie „laisvės architektūrą“⁵. Skirtumas tas, kad „laisvės architektūra“ suprantama kaip architektūra, kuriama politinės nepriklausomybės periodu, o „diktato architektūra“ suprantama kaip tam tikra politinių-organizacinių ir kompozicinių-stilistinių priemonių visuma. Politinis kontekstas prilyginamas estetinei platformai. Todėl neaišku, kas yra „laisvės architektūra“.

Ar tai architektūra, sukurta politinės nepriklausomybės sąlygomis? Ar tam tikra stilistika? Ar tam tikras sprendimų priėmimo būdas? Ar architektūra, kurioje dalyvauja visuomenė? Ar architektūra, atsisakanti reprezentacinės ir klasikinės kompozicijos?

Šie klausimai nėra vien terminologiniai. Jie parodo, kaip lengvai politinės sąvokos gali būti perkeliamos į architektūros estetiką. Jeigu politinė nepriklausomybė savaime reiškia „laisvės architektūrą“, tuomet turėtume pripažinti, kad politinis režimas tampa architektūros estetikos klasifikavimo principu. Tačiau tokia logika kelia abejonių.

Architektūra nėra tiesioginė politinės sistemos iliustracija. Tarp politinės santvarkos ir architektūrinės formos egzistuoja socialinio užsakymo, institucijų, ekonomikos, technologijų, profesinės kultūros, urbanistinės tradicijos ir konkrečių autorių sprendimų sluoksniai. Todėl politinis kontekstas gali būti svarbus architektūros analizės elementas, tačiau jis negali automatiškai tapti jos estetinės vertės matu.

Lukiškių aikštė ir „diktato“ kriterijai

Šiuo požiūriu ypač svarbu iš naujo pažvelgti į principus, kurie Lukiškių aikštės diskurse buvo formuluojami kaip alternatyva tradiciniam aikštės formavimui: atsisakyti tradicinių erdvės organizavimo priemonių, tradicinių kultūrinių artefaktų, pagrindinės urbanistinės ašies kaip dominuojančio kompozicinio principo ir panašių sprendinių. Būtent tokias rekomendacijas suformulavo architektų grupė AEXN (Architecture Ex Nihilo – Architektūra iš NIEKO) 2007 m. kūrybinėse dirbtuvėse.

Čia atsiranda keistas paradoksas. Jeigu kategoriškas reikalavimas atsisakyti tam tikrų architektūrinių priemonių yra laikomas „diktatu“, tuomet diktato sąvoka gali būti taikoma ne tik tradiciniam, bet ir avangardiniam ar antitradiciniam projektavimui.

Tokiu atveju svarbus tampa ne klausimas, ar egzistuoja diktatas, bet kas turi teisę nustatyti, kokios architektūrinės priemonės yra leistinos.

Jeigu viena pozicija teigia, kad simetrija, ašis, centras, vertikalus akcentas ar figūratyvas yra politiškai įtartini, o kita teigia, kad be šių priemonių aikštė praranda savo reprezentacinę ir urbanistinę struktūrą, susiduriame jau ne su „diktato“ ir „laisvės“ konfliktu, bet su dviejų architektūros sampratų konfliktu. Tai yra daug tikslesnis apibūdinimas. Bet ir čia kyla problema, nes pirmąją poziciją atstovauja žmonės, kurie propaguoja „nekonvencinę architektūrą“, o tai reiškia, kad iš principo nebėra jokio susitarimo profesiniame lauke⁶.

Aikštė kaip urbanistinės erdvės tipas

Norint geriau suprasti šį nesusikalbėjimą, verta grįžti prie XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios Europos urbanistikos teorijos, ypač prie Camillo Sitte⁷, kuris aikštę suprato ne kaip tuščią plotą tarp pastatų ir ne vien kaip socialinių veiksmų vietą. Aikštė yra erdvinė, trimatė urbanistinė struktūra. Jos charakterį kuria ne tik grindinys ar želdiniai, bet ir aplinkinės architektūros išklotinės, proporcijos, erdviniai ryšiai, vizualinės ašys, akcentai ir jų tarpusavio kompoziciniai ryšiai. Šiuo požiūriu aikštė yra suprantama kaip architektūrinis-urbanistinis ansamblis.

Tai svarbu Lukiškių aikštės atveju, nes valstybės reprezentacinė aikštė nėra tik rekreacinė ar socialinio susibūrimo vieta. Ji turi ir reprezentacinę funkciją, o ši funkcija neišvengiamai susijusi su erdvine bei architektūrine kompozicija. Todėl vien dangų, želdynų ar kitų komunalinių elementų pakeitimas dar nėra aikštės architektūrinis suformavimas. Lygiai taip pat vien socialinių funkcijų sąrašas negali pakeisti urbanistinės erdvės tipo sampratos.

Jeigu aikštę suvokiame kaip trimatę urbanistinę erdvę, tuomet jos formavimas reikalauja tam tikrų profesinių gebėjimų, o rezultatas turi būti vertinamas pagal architektūros ir urbanistikos kokybės kriterijus. Kokia tuomet yra sąvokos „diktato architektūra“ prasmė ir problema?

Šiame kontekste „diktato architektūros“ sąvoka pasirodo kaip pernelyg plati ir nekonkreti. Ji vienu metu bando apibūdinti politinį režimą, socialinį užsakymą, sprendimų priėmimo procesą, architektūrinę kompoziciją ir net konkrečias menines priemones. Tačiau šių reiškinių negalima sutapatinti, nes tai yra iš esmės skirtingos dimensijos.

Architektūra, sukurta diktatūriniu laikotarpiu, nebūtinai yra stilistiškai vienalytė, o dažnai yra labai aukšto meninio lygio. Pavyzdžiu gali būti Palazzo della Civiltà Italiana, specialiai suprojektuotas ekspozicijai 1942 metais⁸. Architektūros kūrinys, atsiradęs autoritarinio režimo sąlygomis, nebūtinai yra tiesioginė režimo ideologijos išraiška. Lygiai taip pat klasikinės kompozicijos naudojimas savaime nėra politinės diktatūros požymis, o modernistinė interpretacija nėra demokratijos požymis.

Todėl reikėtų skirti bent tris skirtingus klausimus: 1) kokiomis politinėmis sąlygomis architektūra buvo sukurta; 2) kaip buvo priimami sprendimai dėl jos sukūrimo; 3) kokia yra konkretaus architektūrinio ar urbanistinio kūrinio forma, struktūra ir meninė vertė.

Šie trys klausimai gali būti tarpusavyje susiję, tačiau nė vienas iš jų negali būti automatiškai pakeistas kitu.

Lukiškių aikštė kaip platesnės problemos atvejis

Todėl Lukiškių aikštės istorija įdomi ne vien kaip konkrečios Vilniaus aikštės projektavimo istorija. Ji atskleidžia platesnę Lietuvos architektūros kultūros problemą: kaip po politinės sistemos pasikeitimo keitėsi pati viešosios erdvės samprata ir kokiu būdu politinės bei kultūrinės sąvokos buvo perkeliamos į architektūrinį diskursą. Čia susiduria dvi skirtingos tradicijos.

Viena jų remiasi aikštės, kaip urbanistinės ir architektūrinės kompozicijos, samprata. Kita viešąją erdvę visų pirma traktuoja kaip socialinių-politinių veiksmų, reikšmių ir komunikacijos lauką. Problema atsiranda tada, kai viena iš šių sampratų pradedama laikyti politiškai „teisinga“, o kita – politiškai įtartina.

Tada architektūrinė diskusija tampa nebe diskusija apie architektūrą, bet apie tai, kokia architektūra laikoma ideologiškai priimtina. Lukiškių aikštės atveju liberaliam požiūriui priimtinas laikinai įrengtas „smėlio pliažas“ ir realizuota „kreivų takų“ komunalinė koncepcija. Kultūrinės tradicijos šalininkams tai yra nepriimtina.

Išvados

Aikštės erdvinio formavimo principai priklauso nuo pačios aikštės erdvės sampratos. Aikštė kaip miesto erdvinės struktūros elementas (Urban Space) yra projektuojama pagal architektūrinės-urbanistinės kompozicijos logiką ir instrumentarijų. Aikštė kaip socialinio bendravimo vieta (Public Social Place) tampa politinės-socialinės diskusijos objektu, ypač jeigu norima pastatyti kokį nors paminklą. Nuomonių spektras poliarizavosi tarp dviejų kraštutinumų – nuo architektūros profesionalų iki politiškai angažuotų archaktyvistų, antropologų, menotyrininkų ir t. t. Todėl reikia skirti urbanistinės erdvės tipą „aikštė“ nuo socialinės funkcijos „vieša erdvė“.

Lukiškių aikštės atvejis leidžia suformuluoti paprastą, bet svarbų klausimą: ar politinis kontekstas turi teisę tapti architektūros estetiniu kriterijumi? Atsakymas turėtų būti apdairus ir atsargus. Politinis kontekstas architektūrai yra svarbus. Autoritariniai ir totalitariniai režimai iš tiesų naudojo architektūrą politinei reprezentacijai, todėl ignoruoti šio ryšio būtų klaida.

Tačiau būtų ne mažesnė klaida politinį kontekstą paversti universaliu architektūros vertinimo instrumentu. Būtent taip daro kai kurie kūrėjai, menotyrininkai ir architektūros teoretikai. Klasikinė aikštės kompozicija nėra „diktatūra“. Monumentalumas nėra „diktatūra“. Simetrija nėra „diktatūra“. Vertikalus akcentas nėra „diktatūra“. Figūratyvas nėra „diktatūra“.

Lygiai taip pat visuomenės dalyvavimas savaime nėra „laisvė“, o antitradicinė forma savaime nėra demokratija. Todėl pliažo imitacija pagrindinėje valstybės aikštėje yra tokios pat jėgos ir tendencingumo politinė deklaracija kaip ir anksčiau čia stovėjęs V. Lenino paminklas.

Architektūros forma turi būti analizuojama kaip architektūros forma, urbanistinė struktūra – kaip urbanistinė struktūra, o politinis kontekstas – kaip politinis kontekstas. Tik tada galima išvengti situacijos, kai politinė sąvoka tampa estetiniu nuosprendžiu.

Problema ne ta, kad egzistuoja politinė architektūra. Problema prasideda tada, kai politinis kontekstas prilyginamas estetinei platformai.

Prof. Algis Vyšniūnas pristato savo knygas Šiaulių Povilo Višinskio bibliotekoje. Nuotr. S. Tumėno.

Nuorodos

1. T. Grunskis. Diktato architektūra. Lukiškių aikštė. Archiforma, 2007, Nr. 1, p. 102–105. ↩
2. R. Buivydas. Viešųjų erdvių formavimas ir meninio originalumo kriterijaus nebuvimas. Mokslinė konferencija „Menų sąveika architektūroje / Interaction of Arts in Architecture“. Pranešimų santraukų rinkinys, p. 38–40. VGTU Architektūros fakultetas, 2010. ↩
3. Inesa Alistratovaitė-Kurtinaitienė. Aikštė kaip urbanistinės erdvės tipas. Tarp socialinės funkcijos ir erdvinių dimensijų. Acta Academiae Artium Vilnensis, 76, 2015, p. 71–103. ↩
4. Algis Vyšniūnas. Lukiškių aikštė – socialinio užsakymo evoliucija. Paminklas Laisvės kovų dalyviams ar simbolis „Laisvė“? Urbanistika ir architektūra / Town Planning and Architecture, 2008, p. 201–220. ↩
5. Laisvės architektūra. Sudarytojai: T. Grunskis, J. Reklaitė. Baltos lankos, 2012. ↩
6. T. Grunskis. Archaktyvizmas. Socialumo vektoriai architektūroje (vieša paskaita). Architektūros fondas, 2016-09-09. archfondas.lt ↩
7. Camillo Sitte (1843–1903) – austrų architektas, urbanistas. Laikomas moderniojo urbanistinio planavimo pradininku. C. Sitte's teorinį palikimą reikšmingiausiai atskleidė JAV urbanistikos istorikai G. R. Collinsas ir Chr. Crasemann Collins knygoje „Camillo Sitte: Moderniojo urbanistinio planavimo gimimas“ (Camillo Sitte: The Birth of Modern City Planning, 1986). ↩
8. Palazzo della Civiltà Italiana buvo specialiai suprojektuotas ekspozicijai 1942 m. Vienas garsiausių EUR simbolių, vadinamas Kvadratiniu Koliziejumi. Architektai: Giovanni Guerrini (pagrindinis autorius), Ernesto Bruno La Padula, Mario Romano. ↩