Dingęs štetlas ir dingęs jo sumanytojas

Vieno jų vardas — Šeduva. Lietuvos viduryje, pusiaukelėje tarp Šiaulių ir Panevėžio. Sovietmečiu aplinkinių apylinkių žmonėms tai buvo tiesiog vieta, kur stovi garsusis malūnas. Apie tai, kas ten buvo anksčiau, kalbėti nebuvo įprasta.

Ką reiškia du šimtai metų ir dvi dienos

1897 metų surašymas rodo, kad žydai sudarė du trečdalius iš maždaug trijų tūkstančių Šeduvos gyventojų. Tarpukariu jų liko mažiau — trėmimai, emigracija į Pietų Afriką, į Palestiną — bet miestelis vis dar buvo gyvas štetlas: sinagoga, hebrajų „Tarbut“ mokykla, ješiva, viešoji biblioteka. Amatininkai, prekybininkai, ūkininkai, gydytojas, kurį mylėjo visi. Prieš pat karą — septyni, gal devyni šimtai žmonių.

Viskas baigėsi per kelias 1941-ųjų rugpjūčio dienas. Iš pradžių Pakutenių miške sušaudyta apie pusantro šimto vyrų, tarp jų — paskutinis Šeduvos rabinas Mordechajus Henkinas. Paskui, rugpjūčio 25–26 dienomis, į Liaudiškių mišką suvaryti likusieji: 664 vyrai, moterys ir vaikai. Duobės jau buvo iškastos.

Šaudė ne tik vokiečiai. Šaudė ir vietiniai — baltaraiščiai, šauliai, policininkai. Tie patys, kurie savo aukas pažinojo vardais, kurie pirko pas jas duoną ir siuvosi pas jas kelnes. Tai ir yra sunkiausia šios istorijos dalis, dėl kurios ji taip ilgai gulėjo neliesta. Gelbėjo irgi vietiniai — žinomos bent trys šeimos, kurias paslėpė miestelėnai krikščionys. Bet jų buvo saujelė.

Paskui atėjo penkiasdešimt metų tylos, o po jos — dar trisdešimt, kai tylėti jau nereikėjo, bet ir kalbėti ypač nesinorėjo.

Kaip viskas prasidėjo nuo kapinių

Ir čia į istoriją ateina žmogus, apie kurį šiandien vyksta bjaurus ginčas.

Sergejus Kanovičius — poetas, vertėjas, eseistas, rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus sūnus. Nuo 2011-ųjų jo įkurta organizacija „Maceva“ dokumentavo apleistas žydų kapines visoje Lietuvoje. Į jį kreipėsi vieno turtingo Šeduvos žydų palikuonio atstovas: sutvarkykite mūsų protėvių kapines, pastatykite paminklus žudynių vietose. Darbas buvo padarytas — atstatytos senosios kapinės, išsaugota per 1300 antkapių, Liaudiškių miške iškilo du Romo Kvinto paminklai.

O 2015-aisiais, darbams einant į pabaigą, Kanovičių apėmė labai paprasta ir labai teisinga baimė: kad tos kapinės niekam nebus įdomios ir vėl apaugs žole. Jis pažvelgė į tuščią lauką anapus kelio ir įsivaizdavo ten muziejų. Ne memorialą su akmenimis, o pasakojimą apie gyvenimus. Muziejų, kuris taptų kapinių sargu.

Iš to lauko išaugo didžiausias žydų istorijos muziejus Baltijos šalyse. Trys tūkstančiai kvadratinių metrų. Pastatą projektavo suomis Raineris Mahlamäki — tas pats, kuris sukūrė Varšuvos POLIN muziejų; pasakojama, kad pirmosios vakarienės Vilniuje metu jis koncepcijos eskizą nusibraižė ant popierinės servetėlės. Ekspoziciją kūrė amerikiečių „Ralph Appelbaum Associates“, turintys Vašingtono Holokausto muziejaus patirtį. Kuratorių komandai vadovavo Milda Jakulytė-Vasil, sudariusi Lietuvos Holokausto atlasą. Prisiminimų parką suprojektavo italų kraštovaizdžio architektai. Iš viso — 36 kompanijos iš 8 šalių. Finansavo Šveicarijoje veikiantis fondas, už kurio stovi filantropas, kurio šaknys — Šeduvoje.

Muziejus duris atvėrė 2025 metų rugsėjo 20 dieną.(Oficialiai- rugsėjo 19d.) Dar prieš tai, rugpjūtį, čia lankėsi Izraelio prezidentas Izaokas Hercogas, kurio proseneliai kilę iš Šeduvos, ir prie pagrindinių durų prikalė mezuzą.

Kanovičiaus atidaryme nebuvo. Jis iš muziejaus pasitraukė 2025-ųjų sausį, praėjus dvylikai metų nuo pradžios ir likus keliems mėnesiams iki pabaigtuvių. Savo pranešime jis kalbėjo apie esminius ir nesutaikomus požiūrio į muziejaus viziją skirtumus. Po mėnesio išėjo ir Jakulytė-Vasil — dėl to paties.

Ir tada prasidėjo dalykai, kurių jau nepateisinsi niekuo

Galima suprasti, kad kuriant tokio masto dalyką žmonės susipyksta. Dvylika metų, milijonai, tarptautinės komandos, mecenatas su savo vizija — čia stebuklas būtų, jei visi išsiskirstytų draugais.

Bet tai, kas vyko toliau, nebėra pyktis. Tai yra trynimas.

2026-ųjų vasarą paaiškėjo, kad Šeduvos seniūnija atsisakė Kanovičiui suteikti miestelio garbės piliečio vardą. Atsisakė remdamasi paties muziejaus raštu, kuriame buvo paaiškinta, jog ponas Kanovičius nebuvo jokios idėjos iniciatorius — jis tiesiog dirbo samdomu konsultantu.

Samdomu konsultantu.Muziejaus direktorius Jonas Heraklis Dovydaitis LRT  laidoje šią poziciją patvirtino ir išplėtojo: esą viskas prasidėjo nuo Šveicarijos fondo, į kurį kreipėsi Šeduvos žydų palikuonis, o muziejus per daug sudėtingas, kad už jį atsakytų vienas žmogus. „Nėra vieno žmogaus, vieno iniciatoriaus“, — sakė jis, pridurdamas, kad Kanovičiaus indėlio niekas neneigia, jo tekstas muziejuje yra, tik pirminiu iniciatoriumi jo vadinti negalima.

Kanovičius atsakė aštriai ir, mano galva, teisėtai: tokį aiškinimą jis pavadino melu ir reputacine žala, daroma sąmoningai. Priminė, kad patį Dovydaitį į fondą kadaise priėmė dirbti jis. Ir pasakė paprastą dalyką — kad mintis, jog trys šveicarų advokatai atvažiavo į Šeduvą ir nusprendė pastatyti muziejų, yra nesąmonė. Muziejaus vadovybė po to pareiškė, kad dėl Kanovičiaus kalbų kreipsis į Kultūros ministeriją.

Tai jau nebe ginčas dėl nuopelnų. Tai institucija, kuri kreipiasi į valstybę prieš žmogų, be kurio jos paprasčiausiai nebūtų.

Ką sako visi kiti

Gražiausia šioje istorijoje tai, kad muziejaus versijai prieštarauja praktiškai visi rašytiniai šaltiniai, įskaitant tuos, kuriuos paties muziejaus aplinka kadaise ir kūrė.

Lietuviškoji Vikipedija byloja tiesiai: muziejaus iniciatorius — rašytojas Sergejus Kanovičius; jam pasiūlius greta kapinių įkurti muziejų, viskas ir prasidėjo. Ten pat užfiksuota ir tai, kaip 2017-aisiais mecenato fondas iš Kanovičiaus už simbolinį vieną eurą išpirko fondo dalininko teises — detalė, kuri šiandien skamba beveik simboliškai.

Angliškoji Vikipedija nurodo tą patį: idėją 2014-aisiais inicijavo įkūrėjas ir buvęs vadovas Kanovičius. Amerikiečių „Forward“ išsamiai aprašė, kaip jis, stovėdamas prie baigiamų tvarkyti kapinių, pažvelgė į lauką anapus kelio. Britų „The Jewish Chronicle“ rašė, kad muziejų sumanė būtent jis. „Jewish Heritage Europe“ jo pasitraukimą 2025-ųjų sausį paskelbė kaip vieno svarbiausių projekto variklių pasitraukimą. Kultūros žurnale „Naujasis Židinys-Aidai“ istorikai jį vadino muziejaus sumanytoju ir spiritus movens.

O 2026-ųjų kovą Kultūros ministerija paskelbė, kad konkursą vadovauti Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejui laimėjo Sergejus Kanovičius. Oficialiame pranešime juodu ant balto: 2013–2025 metais buvo „Dingusio štetlo“ sumanytojas, steigėjas ir vykdomasis direktorius, sukūrė muziejaus ir ekspozicijos koncepciją.

Valstybė, priimdama žmogų į darbą, jo biografiją surašė taip. Muziejus, rašydamas seniūnijai, — kitaip.

Kodėl tai svarbu ne tik jam

Būtų galima numoti ranka: dviejų vyrų ambicijos, na ir kas. Bet čia yra viena aplinkybė, dėl kurios numoti nesinori.

„Dingęs štetlas“ yra muziejus apie ištrynimą. Apie tai, kaip iš miestelio dingsta žmonės, o paskui iš atminties — jų vardai. Visa ekspozicijos logika — Kanovičiaus logika, beje — remiasi mintimi, kad reikia grąžinti konkrečius vardus, konkrečius veidus, konkrečias istorijas, nes be jų aukos lieka beveidžiais skaičiais. Holokausto salėje net žudikai, kiek įmanoma, įvardijami vardais ir nuotraukomis, nors jų šeimos tebegyvena miestelyje.

Ir ta pati institucija dabar aiškina, kad jos pačios sumanytojas tebuvo samdomas konsultantas.

Žinoma, muziejaus nepastatė vienas žmogus — tai tiesa ir niekas su ja nesiginčija. Mahlamäkis, „Ralph Appelbaum Associates“, kuratorės, mokslinė taryba su  ir Sauliumi Sužiedėliu, italai kraštovaizdininkai, trisdešimt šešios įmonės, mecenato pinigai, be kurių nebūtų nieko. Visa tai — tikra. Bet yra skirtumas tarp „pastatė daug žmonių“ ir „niekas nesugalvojo“. Idėjos turi autorius. Ir kai institucija pradeda tvirtinti, kad jos idėja atsirado savaime, iš fondo, iš aplinkybių, iš niekur — tai jau ne kuklumas komandos naudai. Tai pastanga perrašyti savo pačios kilmės istoriją.

Šeduvos seniūnijai galima tik palinkėti drąsos peržiūrėti savo sprendimą. Garbės piliečio vardas nieko nekainuoja ir nieko nepakeičia — išskyrus tai, kad miestelis pasakytų, ką mano pats, o ne ką jam parašė raštu.

Kapinės vis dar ten

Pabaigai — apie tai, dėl ko visa tai apskritai prasidėjo.

Muziejaus gale yra dvidešimties metrų aukščio koridorius, vedantis į didžiulį langą. Pro jį matyti senosios Šeduvos žydų kapinės. Ten palaidoti tie, kuriems pasisekė mirti sava mirtimi — iki 1941-ųjų rugpjūčio. Tai ir yra visa muziejaus prasmė, sudėta į vieną vaizdą: pastatas žiūri į kapines ir jas saugo.

Pats Kanovičius yra sakęs, kad muziejus dar turi nusipelnyti būti tų kapinių sargu. Kad turi užsitarnauti mirusiųjų pagarbą.

Įdomus dalykas: šiuo metu atrodo, kad muziejus daug labiau užsiėmęs gyvųjų reikalais. Tikėkimės, laikinai.

S. Kanovičiaus asmeninio archyvo nuotr.

PAPILDYTA

Kol Šeduvoje aiškinamasi, kas sugalvojo muziejų, į istoriją įsiterpė dar vienas siužetas — ir jis irgi apie tai, kas matomas, o kas ne.

Rugsėjo 3 dieną įtakingas Šveicarijos dienraštis „Neue Zürcher Zeitung“ paskelbė savo žurnalisto Rico Bandlės reportažą. Jame aprašoma, kaip jis ir būrys kolegų privačiu verslo klasės „Embraer“ lėktuvu kartu su milijardieriumi Ivanu Glasenbergu skrenda į Lietuvą ir leidžiasi Zokniuose. Antradienio rytas, lėktuvas, kelionė į Šiaulius — NATO karinį aerodromą Lietuvos šiaurėje. Toliau reportaže — kaip Zokniai atrodo iš viršaus ir nusileidus, kur dislokuoti NATO naikintuvai, kaip viskas išdėstyta.

Į šį epizodą atkreipė dėmesį politologas ir Seimo narys Raimundas Lopata savo komentare portale „Delfi“ („Išimtys nacionalinio saugumo politikoje“).

Formaliai čia nėra nieko neteisėto: Šiaulių oro uosto infrastruktūra naudojama ir civilinei aviacijai, privatūs skrydžiai ten leidžiami. Bet, kaip pastebi Lopata, nacionalinio saugumo požiūriu svarbu ne vien tai, ar skrydis teisėtas. Svarbu ir kas skrido, kodėl skrido ir ar buvo elgtasi diskretiškai. Karinio aerodromo, kuriame bazuojasi NATO oro policijos naikintuvai, aprašymas Vakarų dienraštyje — ne tas turinys, kurio Lietuva pati sau linkėtų.

Ivanas Glasenbergas — Pietų Afrikos Respublikoje gimęs, Šveicarijoje gyvenantis verslininkas, ilgametis „Glencore“ vadovas, turintis lietuviškų šaknų. Lietuvoje jis pirmiausia žinomas kaip „Dingusio štetlo“ mecenatas. Jo šeimos ryšiai su Šeduva ir daugiau nei dešimtmetį trunkanti parama žydų paveldui yra neįkainojami — tai reikia pasakyti aiškiai ir be jokių išlygų. Be tų pinigų Šeduvoje nebūtų nei atstatytų kapinių, nei paminklų miškuose, nei muziejaus.

Ivanas Glasenbergas

Ir vis dėlto šis epizodas gražiai nušviečia visos istorijos asimetriją.

Prisiminkime, ką muziejaus vadovybė aiškino Šeduvos seniūnijai: kad projekto iniciatorius — Šveicarijos fondas, kad viskas prasidėjo nuo jų, kad be jų nebūtų nieko. Kad žmogaus, kuris dvylika metų vežė šitą vežimą, indėlis telpa į žodį „konsultantas“.

Tai reiškia, kad paveldo projekte, kuriame kalbama apie vardų grąžinimą, autorystė vis labiau slenka nuo to, kas sugalvojo, prie to, kas sumokėjo. O kai atsiranda proga pasirodyti — privatus lėktuvas, kolegos žurnalistai, reportažas prestižiniame dienraštyje — matomas irgi būna tas, kas sumokėjo.

Nekaltinkime pinigų. Be jų didelių dalykų nepadaroma niekur pasaulyje. Bet mecenatystė ir autorystė nėra tas pats dalykas, o rėmėjo teisės į projektą nėra teisės į jo kilmės istoriją. Kai šios ribos nusitrina, atsitinka būtent tai, ką šiandien ir stebime: muziejus apie ištrintus žmones pats pradeda trinti žmones.

O Zokniuose po tuo pačiu dangumi tebestovi naikintuvai, kurių aprašinėti Vakarų spaudai tikrai nebūtina.

R.S. / Čikagainfo