Žagarėje gyvenanti Aušra lėles siuva jau keliasdešimt metų: „Tai mano religija“

Prie centrinės Žagarės aikštės įsikūrusiuose lėlių namuose – daugybė gyventojų. Keliolika metų veikiančiuose lėlių namuose eksponuojamos istorinės, suvenyrinės, teatro, kalėdinės, taip pat visų šalies regionų lėlės.

„Kai pasiuvau savo krašto, aukštaitišką, lėlytę, reikėjo ir Klaipėdos krašto, ir žemaitišką lėlytę pasiūti, ir suvalkietišką, ir dzūkišką. Tuomet – istorinės lėlės, pavyzdžiui, Vaza III – karalaitis, kuris suteikė miesto teises Joniškio kraštui, Magdeburgo teises. Atsirado didikai, bajorai, dvarininkai, burmistras su burmistriene, miestelėnai, valstiečiai. Tuomet yra teatro lėlės – jeigu nori prakalbinti vaiką, tai užmauk lėlę“, – vardija lėlininkė, tautodailininkė Aušra Petrauskienė.

Kaziuko mugei tautodailininkė pradeda ruoštis vos pasibaigus didžiosioms žiemos šventėms. Mugei būtinai kuriamos lietuvaitės. Jos yra pripažintos tautinio paveldo produktu. Tokios lėlės sudaro didžiąją dalį kolekcijos.

Čia jau yra mano religija. Lėlės mane visada veda.

„Kadangi į Kaziuko mugę einu su tautiniu paveldu, mes turime labai griežtus reikalavimus, su kokiomis lėlėmis mes turime eiti. Turime prekiauti maždaug 80 procentų paveldo lėlių. <...> Tai, aišku, mano visos pajėgos yra į tautines lėles. Iš tikrųjų labai smagu jas daryti, nes žmonėms reikia jų, jie ieško jų“, – pasakoja A. Petrauskienė.

Senojo žaislininkystės amato puoselėtoja lėles siuva jau keliasdešimt metų.

„Čia jau yra mano religija. Lėlės mane visada veda. <...> Aš labai džiaugiuosi tą atradusi, pasisekė man, žinau, kaip su tuo reikia eiti“, – sako lėlininkė.

Visos lėlės medžiaginės, sukurtos dažniausiai iš drobės.

„Drobė minkšta kaip plastilinas, tu gali siūlą patempti ir ji išsimodeliuoja. <...> Mano pagrindas yra tekstilė, esu bandžiusi daryti ir kitokias, bet man artimiausia yra tekstilė. Man duok drobę, tai man labai lengva žaisti“, – šypsosi A. Petrauskienė.

Pagaminus ruošinius laukia svarbiausias darbas – aprengti lėles. Tautodailininkės kolekcijoje – ir užsienio šalių lėlės.

„Yra graikiška lėlė, yra personažinė lėlė, turinti pavadinimą – Tadžmahala, iš tų naujųjų pasaulio stebuklų, būtent dėl jos pastatytas soboras. Yra turkiškos lėlytės, lėlytės iš Čilės ir Peru, sūnus mamai parvežė, nes pats ten buvo, ten keliavo, dar yra ukrainietiškos“, – pasakoja A. Petrauskienė.

A. Petrauskienė apie lėles yra išleidusi knygą „Miestelis, kuriame gyvena lėlės“. Kiekvieną vasarą prieš Vyšnių festivalį Žagarėje atgyja kaliausės, A. Petrauskienė jas kuria ir kitus to moko kaliausių fabrikėlyje.