Infliacija:Kodėl Lietuvoje kainos auga kone sparčiausiai Europos Sąjungoje?

Vasara pasislinko į antrą pusę, žmonių masė juda link pajūrio, poilsiauja ir atostogauja. Ekonominė gyvybė kinta, tačiau infliacija šalyje stipriai išaugo. Apie Lietuvos finansinę padėtį bei esamų problemų priežastis su „Žinių radijo“ žurnalistu diskutuoja „Swedbankׅ“ vyriausiasis ekonomistas, dr. Nerijus Mačiulis.

Nerijus Mačiulis

– Kaip jūsų atostogos? Kaip geriausiai pailsite?

– Beveik visada atostogauju visą liepos mėnesį. Kai pavyksta, atostogauju ir užsienyje, bet didžiąją dalį atostogų praleidžiu Lietuvos pajūryje. Negaliu sakyti, kad man labai pasisekė, nes orai šią vasarą labai įvairūs. Vis tik žmonių kiekis lankytinose vietose ir jų entuziazmas rodo Lietuvos ekonomikos klestėjimą. Didelė dalis gyventojų nori ir gali leisti sau tai, ką leidžia.

– Ar galėtumėte palyginti savo atostogų Lietuvoje ir užsienyje kainas?

– Šiais metais šiek tiek atostogavau Italijoje. Ten restoranų ir maitinimo įstaigų kainos yra gerokai mažesnės. Prisimenu, kai atostogauti Vakarų Europos valstybėse buvo prabanga, o dabar tai galimybė sutaupyti.

– Kaip paaiškinti, kodėl Italijoje pietūs pigesni nei Palangoje?

– Paaiškinimų yra daug. Italijoje daug didesnė masto ekonomija. Kiekviename mažiausiame miestelyje visus metus veikia restoranėliai, kuriuose maitinasi ne tik turistai, bet ir vietos gyventojai. Nekilnojamojo turto kaštai yra išskaidomi į ilgą, visų metų laikotarpį. Taip pat skiriasi mokestinė aplinka. 

Lietuvos pajūrio restoranai dirba 2-3 mėnesius per metus ir turi padengti visus kaštus. Kitas paaiškinimas – kainos yra tokios aukštos todėl, kad yra žmonių, kurie jas moka. Jei kainos būtų per aukštos, nebūtų pirkėjų, lankytojų ir jos nukristų. Akivaizdu, kad yra pakankamai žmonių, galinčių tiek mokėti.

– Kodėl vidurio klasė auga, bet pasitenkinimas būnant jos dalimi – ne?

– Gyventojai norėtų 50 proc. didesnių pajamų, kad galėtų tinkamai tenkinti daugiau nei tik savo būtinus poreikius. Atotrūkis tarp to, ką žmonės uždirba, ir ko jie norėtų, pastaraisiais metais padidėjo. Tą galima paaiškinti didesne infliacija. 

Pajamos auga, vidurinioji klasė didėja, bet taip pat sparčiai auga kainos. Kai kurių gyventojų perkamoji galia nepadidėja. Lietuva Europos Sąjungoje yra antroje vietoje pagal kainų augimą. Tai atsispindi viduriniosios klasės ir jų pasitenkinimo finansais tyrimuose.

– Kainos auga sparčiau, nei bėga vasaros dienos. Birželio metinė infliacija siekia 5,4 proc. Kokia yra to priežastis? Kodėl Lietuva Europoje yra antra pagal infliaciją?

– Vidurio rytų krizė ir energijos kainų šokas, kurį matėme pirmąjį pusmetį, visas Europos valstybes paveikė panašiai. Mūsų vertinimu, prie infliacijos tai pridėjo tik vieną procentinį punktą. Turime nemažai vidinių priežasčių, dėl kurių infliacija yra didesnė, nei kaimyninėse valstybėse. 

Šiemet padidėjo mokesčiai, akcizai alkoholiui, tabakui ir kurui, taip pat panaikinta PVM lengvata šildymui ir karštam vandeniui. Šie mokestiniai pakeitimai prie infliacijos pridėjo 1,5 procentinio punkto. Tačiau turime dar vieną išskirtinumą, kuris prideda du procentinius punktus. Lietuvoje darbo sąnaudos auga daug sparčiau, nei nominalus BVM ir produktyvumas. Tuomet šis skirtumas lemia mažesnes įmonių pelno maržas bei spartesnį kainų augimą. Dėl šių priežasčių infliacija Lietuvoje viršija penkis  procentus ir dėl to negalima kaltinti vien išorinių veiksnių.

– Minėjote, kad turėjote progą pažvelgti į Vyriausybės programą, kuriai 72 balsais pritarė Seimas. Kaip jums ta programa ir ekonominė jos dalis?

– XXI-ojoje Vyriausybės programoje yra įvardinta daug gerų prioritetų, tokių kaip ekonomikos augimo skatinimas, konkurencingumas, produktyvumas ir inovacijos, bet tai yra abstraktūs teiginiai. Man pavyko suskaičiuoti keturiolika prioritetų, tiek, kiek yra ministerijų. Tačiau jei viskas yra prioritetas, tuomet niekas nėra prioritetas. Norėčiau pamatyti Vyriausybės programą, kurioje viskas būtų surašyta į tris puslapius: identifikuota dešimt pagrindinių problemų, aprašytos sprendimo priemonės, finansai, kaštai ir progreso matavimo būdai. Programoje yra konkrečių planų, įvardinta, kur reikia didinti finansavimą, bet pasigedau paaiškinimo, kaip jis bus padidintas. Turime labai įtemptus valstybės finansus. Biudžeto deficitas auga, o mes prisiimame finansinius įsipareigojimus, už kuriuos reikės mokėti ateityje.

– Ar manote, kad gyventojų skaičius Lietuvoje nėra labai svarbus?

– Tikrai taip. Yra daug klestinčių, turtingų ir pažangių valstybių, kuriose gyvena mažiau žmonių, nei Lietuvoje. Dirbtinio intelekto ir robotizacijos eroje ne gyventojų skaičius lemia sėkmę. Nekilnojamojo turto, mažmeninės prekybos sektoriams svarbu, kiek valstybėje gyvena žmonių ir kiek apsilanko turistų. Tačiau valstybės ekonominis progresas ir išskirtinumas kitų Europos Sąjungos šalių kontekste per ateinančius kelis dešimtmečius priklausys ne nuo to. 

Tyrimai rodo, kad investicijos į gimstamumo skatinimą duoda minimalius rezultatus. Reikia sutelkti dėmesį ne į žmonių kiekį, bet į gyvenimo kokybę. Tai yra daug svarbiau.

– Diskutuojama, kad finansų ministro požiūris į finansų valdymą gali būti platesnis, nei fiskalinės disciplinos požiūris. Ką manote jūs?

– Tai, kaip seksis laikytis fiskalinės drausmės ir kaip ji bus apibrėžta, priklausys ne nuo finansų ministro, o nuo Vyriausybės. Finansų ministerija tik bando suvesti galus, o jei jie nesusiveda, tuomet reikia ką nors sumažinti arba surinkti papildomų lėšų. Yra atskiros ekonominės ideologijos dėl tolerancijos biudžeto deficitui. Šiaurės šalys į biudžeto deficitą žiūri labai atsargiai ir skolinasi tik kritinėmis aplinkybėmis. Lietuva per nepriklausomybės metus dar nespėjo prisiskolinti per daug, tačiau skola auga labai sparčiai ir galvoti apie ją reikia jau dabar. Prieš kelis metus skolos aptarnavimo išlaidos siekė 400 milijonų eurų per metus, o šiemet reikia milijardo ir šimto milijonų eurų. Tai yra didesnė suma, nei skiriama kultūrai. Valstybės kontrolės vertinimu, per metus ši suma priartės prie 2 milijardų eurų. Lietuva labai smarkiai paėjo fiskalinės nedrausmės kryptimi. Manau, kad ši Vyriausybė neturės laiko ir politinės valios užsiimti fiskaline konsolidacija. O kita Vyriausybė, kuri susiformuos 2028-aisiais metais, turės didžiausią galvos skausmą nuo 2008-ųjų.