Politinis atšalimas – politinių kovų priemonė

Šį atvejį nagrinėja Vyriausioji tarnybinės etikos komisija. Tačiau politologai pastebi – „atšalimo“ reikalauja visi politikai, bet nebūtinai jo laikosi patys. Dalis teisininkų sako – tokio politikų nenuoseklumo dažnai pasitaiko skiriant ar teikiant kandidatus į nešališkas šalies institucijas.

Sauliaus Skvernelio Vyriausybėje dirbęs ministru, vėliau viceministru – E. Misiūnas – teisme ne pirmą kartą. Nepaskirtas teisėju, dabar dirba advokatu.

E. Misiūnas siekia įrodyti, kad prezidentas Gitanas Nausėda nepagrįstai jo nepaskyrė teisėju. Nori prisiteisti ir žalos atlyginimą.

Tačiau prezidentas to klaida nelaiko.„Niekaip negaliu šito pripažinti, nes ponas Misiūnas tiesiogiai dalyvavo rinkimuose, tiesiogiai dalyvavo partinėje veikloje. (...) Tai man sunkiai derinama su galimybe jau vos ne kitą dieną įšokti į teisėjo mantiją“, – sako G. Nausėda.

Eimutis Misiūnas | Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr.

Tuo metu jis teigė, kad E. Misiūnui turėtų galioti „politinio atšalimo“ laikotarpis. Kelis kartus E. Misiūnas kreipėsi į teismus. Jo skundai atmesti. Vėliau Strasbūro teismas paskelbė, kad Lietuva pažeidė E. Misiūno teisę ginčyti prezidento sprendimą. Iš valstybės priteista 10 tūkst. eurų.

Dabar buvusiam ministrui – ir vėl nepalankus Lietuvos teismo sprendimas.

„Kadangi ieškovas buvo ką tiktai dalyvavęs Seimo rinkimuose su partija, teismo nuomone, prezidentui pagrįstai galėjo kilti tam tikros abejonės dėl politinio neutralumo“, – pažymi Vilniaus apygardos teismo teisėjas Linas Zinkevičius.

E. Misiūno advokatas atkerta: „Teismų įstatyme nustatyta galimybė eiti ministro pareigas ir po to be atrankos į ją grįžti, dabar teismas sako, kad būnant tose pareigose tu įgijai politinę šilumą.“

Todėl ir vėl žadama kreiptis į Strasbūrą.

E. Misiūno atvejis – ne pirmas kartas, kai G. Nausėda argumentavo politiniu atšalimu. Prezidentas anksčiau atsisakė skirti ambasadoriais Vašingtone ir Briuselyje kadenciją baigusius – ilgametį užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių ir krašto apsaugos ministrą Raimundą Karoblį.

Raimundas Karoblis | D. Umbraso /  nuotr.

„Sukūrė erdvę, pagrindą tam, kad vėliau šis argumentas būtų naudojamas ir prieš paties prezidento teikimus, siūlomus kandidatus. Tą matėme ne vieną kartą“, – teigia VU TSPMI profesorius dr. Ramūnas Vilpišauskas.

Argumentu opozicija naudojosi G. Nausėdai į Valstybės kontrolierius teikiant Ireną Segalovičienę. Ji iki tol patarėja dirbo paties prezidento komandoje.

„Tai nėra pirmas paskyrimas ar pasiūlymas, kuris labai artimai susijęs su prezidento politine komanda“, – pastebi I. Šimonytė.

Ji kritikavo ir prezidento svarstymus patarėją Simoną Krėpštą skirti Lietuvos banko valdybos pirmininku. Galiausiai, S. Krėpšta tapo valdybos nariu.

Tačiau ir pačių konservatorių Seimo frakcijoje dirbęs Stasys Šedbaras tapo Konstitucinio teismo teisėju. Tuo metu prezidentas teigė, kad tai gali tapti precedentu bandymams politizuoti teismą.

Stasys Šedbaras | J. Stacevičiaus / nuotr.

„Jau ketvirti metai nepriklausau jokioms partinėms struktūroms. Esu visiškai savarankiškas ir nepriklausomas“, – anksčiau yra sakęs S. Šedbaras.

M. Romerio universiteto docentas dr. Saulius Spurga pažymi, kad kelionė iš politikos į Konstitucinio teismo teisėjus gali kelti problemų.

„Kadangi Seimo nariai paprastai priima įstatymus ir juos rengia, balsuoja dėl jų, o po to taip atsitinka, kad Konstitucinis teismas juos analizuoja“, – pažymi S. Spurga.

Saulius Spurga | J. Stacevičiaus  nuotr.

Socialdemokratai tada buvo sutarę nepalaikyti S. Šedbaro kandidatūros. Bet beveik po trejų metų patys teikė partijos kolegą parlamentarą Julių Sabatauską į Konstitucinį teismą.

J. Sabatauskas teisėju būtų tapęs, jei Konstitucinis teismas neišaiškintų, kad Seimo nario darbas nėra teisinis.

„Aš vertinu tai, kaip Dievo pirštą, kad mano misija yra Seime“, – teigė J. Sabatauskas.

Tačiau klausimų kyla ir dėl Mato Drukteinio. Jis dabar siekia tapti Filharmonijos vadovu, nors prieš du mėnesius dar ėjo kultūros viceministro pareigas socialdemokratės Vaidos Aleknavičienės komandoje. Kuravo profesionalųjį meną.

Matas Drukteinis | D. Umbraso  nuotr.

„Dokumentus pateikti dalyvauti konkurse gali bet kas. Iš kitos pusės, man atrodo pats žmogus turėtų įvertinti, ar tai tikslinga daryti, ar tai reikia daryti būtent šią akimirką. (...) Bet čia ir susiduriame su tuo klausimu, kad nėra aiškiai apibrėžtas atšalimo laikotarpis“, – sako Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos atstovė Edita Kavoliūnienė.

Dėl tokio išaiškinimo asmuo turi kreiptis pats. Asmenį įdarbinus, tai galima skųsti Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai.

„Jei komisija, susirinkusi visą informaciją, atlieka tyrimą ir nustato, kad asmuo neturėjo teisės įsidarbinti, nes turėjo metus laiko atvėsti, komisija gali tokiai institucijai siūlyti nutraukti darbo sutartį su tokiu asmeniu.

Jei institucija nesutinka nutraukti sutarties, su tokiu asmeniu komisija turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą (...) su prašymu įpareigoti asmenį nutraukti sutartį su tokiu asmeniu“, – priduria E. Kavoliūnienė.

Jei institucija nesutinka atleisti – ginčas persikelia į teismą.

Pasak politologo S. Spurgos, komisijos galios turėtų būti didesnės: „Turėtų būti bendras politinis susitarimas ar net įstatymu įtvirtinta, kad tai yra politinės etikos priežiūros institucija (...) ir ką ji priima – sutikime, nekvestionuokime.“

Pasak teisininkės Elenos Masnevaitės, daugiausia klausimų kelia skyrimai į nešališkas institucijas, pavyzdžiui, teismus, valstybės kontrolę. E. Masnevaitė teigia, kad ne visuomet aišku, kaip politikai priima galutinį sprendimą dėl paskyrimo.

„Formalūs reikalavimai kandidatui į tam tikras pareigas žinomi iš anksto, o, koks yra tos diskrecijos turinys, kokios yra ribos, tai nėra žinoma iš anksto (...) ir skirtingais atvejais ji yra skirtingai įgyvendinama“, – sako teisininkė.

„Šita politinio atšalimo sąvoka jau yra įgijusi savo gyvenimą ir yra tapusi viena iš politinių kovų priemonių (...) ir interpretuojama dažnai taip, kaip yra patogu tiems, kurie mato galimybę ją panaudoti prieš savo oponentus“, – priduria R. Vilpišauskas.

Ramūnas Vilpišauskas | J. Stacevičiaus  nuotr.

Dar per pirmąją prezidento kadenciją patarėja Asta Skaisgirytė teigė, kad politinį atšalimą svarstoma reglamentuoti įstatymu. Tačiau vėliau pats G. Nausėda tai paneigė.