Profesorė apžvelgė, kodėl Lietuvoje gimsta mažiau vaikų: matome ir emigracijos pasekmes

„Galutinę informaciją galėsime įvertinti pasibaigus metams, kai turėsime fiksuotus visus gimimus. Tačiau bendra tendencija išlieka – gimimų skaičius mažėja“, – sako Valstybės duomenų agentūros Demografinės ir socialinės statistikos skyriaus patarėja Violeta Fikert.

Jos teigimu, antroji metų pusė šios tendencijos neturėtų iš esmės pakeisti.

„Žmonių pasirinkimas gimdyti priklauso nuo jų asmeninių priežasčių ir aplinkybių. Reikšmingų tendencijų, kad žmonės rinktųsi gimdyti metų pradžioje ar vėliau, nėra“, – sako pašnekovė.

Gimimų skaičiui įtakos turi ir tai, kad pirmojo vaiko moterys susilaukia vis vėliau. Jei 2021 metais pirmą kartą gimdančių moterų amžiaus vidurkis siekė apie 28 metus, dabar jis artėja prie 29-erių. Be to, mažėja ir reprodukcinio amžiaus moterų.

„Moterys renkasi vis labiau atidėti vaiko susilaukimo momentą. Dėl mažėjančio gyventojų skaičiaus turime ir mažiau reprodukcinio amžiaus moterų. Tai irgi yra vienas iš veiksnių, dėl kurių galimybė moterims pagimdyti vaikus yra kiek mažesnė“, – aiškina V. Fikert.

Didžioji dalis Lietuvoje gimstančių vaikų yra Lietuvos piliečių vaikai. Tuo metu šeimos forma pamažu keičiasi – daugėja vaikų, kurių tėvai nėra susituokę.

„Per pastaruosius metus tokių vaikų dalis padidėjo maždaug 2 procentais. Tačiau išlieka tendencija, kad daugiau vaikų gimsta santuokoje“, – nurodo V. Fikert.

Jaunesnių gyventojų dalis ir toliau mažės

Vilniaus universiteto Geomokslų instituto profesorė Dovilė Krupickaitė pabrėžia, kad mažėjantis gimstamumas nėra vien Lietuvos problema.

„Lietuva nėra kažkuo išskirtinė. Tai visos mūsų civilizacijos ir, pirmiausia, urbanizacijos pasekmė. Gimstamumo mažėjimas stebimas jau nuo aštuntojo dešimtmečio pabaigos – vis mažiau vaikų gimsta urbanizuotose šalyse“, – sako D. Krupickaitė.

Lietuvoje gimstamumas žemiau vadinamosios 2,1 vaiko vienai moteriai ribos nukrito dar praėjusio amžiaus pabaigoje. Profesorė sako, kad prie šio reiškinio gali prisidėti ir pasikeitęs žmonių bendravimas.

„Jau 1995 metais turėjome 1,5 vaiko vienai moteriai. Kai kurie demografai tai sieja su saugumo problemomis, bet galima susieti ir su išmaniųjų telefonų, interneto naudojimu, bendravimu nuotoliu, kas savaime nesuteikia sąlygų gimti vaikams“, – tęsia ji.

Lietuvos padėtį dar labiau komplikuoja gyventojų amžiaus struktūra ir emigracija.

„Turime labai daug vyresnio amžiaus žmonių, o jų dalis smarkiai didėja. Tai ne vien gimstamumo pasekmė – matome ir emigracijos padarinius. Emigruoja jauni žmonės, kurie potencialius vaikus išsiveža, ir tie vaikai gimsta kažkur kitur“, – aiškina D. Krupickaitė.

Todėl artimiausiais metais demografinė padėtis savaime neturėtų pagerėti – į šeimos kūrimo amžių ateina mažesnė karta, gimusi jau po 1995-ųjų.

„Tai yra karta, kuri jau užaugo su internetu ir išmaniaisiais telefonais. Galima čia truputėlį ir pajuokauti, bet problema yra didžiulė – tai vyksta ir mes turime taikytis, jeigu nedarome kažko drastiško“, – sako profesorė.

Ekonominės paskatos nepakanka

Vertindama valstybės pastangas skatinti gimstamumą, D. Krupickaitė abejoja, ar vien ekonominės paskatos gali iš esmės pakeisti demografines tendencijas.

Jos teigimu, net dosnia socialine politika garsėjančiose Skandinavijos šalyse gimstamumas taip ir nepasiekė siekiamos 2,1 vaiko vienai moteriai ribos.

„Todėl manau, kad mūsų politika vis tiek neužčiuopia esminės problemos – priežastis slypi gerokai giliau. Šalys, kurios imasi gimstamumo skatinimo per ekonominius veiksnius, šiek tiek turi prieaugį. Tačiau ekonomiškai stipriose valstybėse vaikai gimdomi visų pirma dėl vadinamosios simbolinės vertės – ne dėl pinigų. Dėl statuso, socialinio poreikio, galbūt dėl noro pratęsti save“, – aiškina profesorė.

Ji atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje šeimoms, auginančioms vaikus, galėtų būti taikomos ir kitokios ekonominės paskatos.

„Socialinis draudimas šeimoms, kurios augina vaikus, niekaip neskatina to daryti. Tos šalys, kurios imasi priemonių, visų pirma mažina mokesčius toms šeimoms, kurios augina vaikus. Tai paskatina šeimas, kurios dirba, uždirba ir yra sėkmingos“, – kalba D. Krupickaitė.

Tuo metu santuokų skaičius su gimstamumu nebūtinai juda koja kojon. Šiemet per pirmuosius septynis mėnesius Lietuvoje įregistruota 5 proc. daugiau santuokų nei pernai – 7122.

„Tačiau ši informacija dar tikslinsis metų eigoje“, – sako V. Fikert.

Ilgesnė statistika rodo kitokią kryptį: per pastaruosius penkerius metus santuokų Lietuvoje nuosekliai mažėjo. Daugiausia jų sudaroma didžiuosiuose miestuose, tačiau ir čia skaičiai traukiasi.

„Per penkerius metus santuokų skaičius padidėjo tik Švenčionių rajono savivaldybėje – apie 21 procentą – ir Vilniaus rajono savivaldybėje, kur augo apie 16 procentų“, – teigia V. Fikert.