Irano ateities scenarijai gali būti labai netikėti . Kokia tikėtina transformacija?

Norint suprasti šių pokyčių formą ir mastą, verta pasigilinti ne tik į dešimtmečius Iraną valdžiusio ajatolų režimo struktūrą, bet ir jo esmę – idėjinį ir dvasinį pagrindą. Anot garsaus Artimųjų Rytų eksperto Michailo Krutichino, režimas faktiškai jau prarado šį pagrindą, o kartu su juo ir tikslą egzistuoti. Ateities scenarijų yra ne vienas ir kai kurie jų gali tapti „maloniu netikėtumu“ arba „teigiamu šalutiniu poveikiu“:

– Paaiškinkite Irano režimo galios piramidę: kas kam vadovavo ir kas „cementavo“ visą sistemą?

– Pirmasis ajatola Ruhollah Khomeini sukūrė Islamo Respubliką po 1979 m. revoliucijos. Tai nebuvo „respublika“ mums įprastu supratimu – jis naudojo arabišką terminą, reiškiantį „dvasininko – vietininko“ valdymą. Jis pats ir tapo tuo „vietininku“, kurio valiai buvo besąlygiškai paklūstama, o jis pats nebuvo prieš nieką atskaitingas – tikras diktatorius. Pati idėja kyla iš islamo ir ypač šiitiško islamo dogmos, kad kiekvienas doras musulmonas turi pasirinkti dvasininką, kurio pavyzdžiu sektų. Aukščiausiasis Irano vadovas kaip tik ir tapo tokiu pavyzdžiu visai tautai, kuri pati neturi teisės savarankiškai spręsti, kas yra dora, o kas ne ir kas teisinga, o kas ne.

Reikia pastebėti, kad ajatolos titulas savaime nereiškia aukščiausios valdžios. Ją gauna aukščiausiasis ajatola, kuris yra renkamas iš didžiųjų ajatolų, kuriuos savo ruožtu išrenka 88-ių dvasininkų kolegija. Aukščiausiasis valstybės vadovas yra ne šiaip ajatola, kurių yra šimtai, o turi specifinį Rachbaro (Vado) titulą.

– Kas seka po Rachbaro?

– Visa „krūva“ įvairių žinybų, kaip, pavyzdžiui, Konstitucijos laikymosi stebėjimo taryba, Sprendimų priėmimo tikslingumo priežiūros taryba ir dar daugybė visokių kitokių. Jose balsas priklauso dvasininkams, turintiems galią spręsti, kas atitinka Šariato normas, o kas ne. Yra kvazi-vyriausybinės struktūros, pavyzdžiui, Aukščiausioji nacionalinio saugumo taryba, priimanti labai svarbius, strateginius klausimus, o jai vadovauja pats Rachbaras.

Yra ir parlamentas, bet nuo jo ir jo vadovo nuomonės mažai kas priklauso. Yra vyriausybė, kuriai vadovauja ne premjeras, o prezidentas (dabar – Masoudas Pezeshkianas). Beje, jis vadovauja ne visoms ministerijoms. Tarkime, Užsienio reikalų ir Gynybos ministerijos yra pavaldžios mano minėtų dvasininkų taryboms.

Tikslas – Islamo revoliucija, kas reiškia nešti islamo vėliavą per visą pasaulį. Islamas turi būti visur ir tai yra Irano, kaip valstybės, tikslas numeris vienas.

– Kur yra kariškių vieta?

– Kariškiai nėra vientisas lygiavertis sluoksnis. 1980 m. iš veikliausių revoliucijos „karių“, įskaitant tuos, kurie šturmavo JAV ambasadą ir ėmė įkaitais jos darbuotojus, suformuotas Islamo revoliucijos sargų korpusas (toliau – Korpusas) – paralelinė reguliariajai armijai karinė struktūra. Prie jos dar „prilipdė“ paramilitarinę „savanoriškų pajėgų“ organizaciją „Basidž“.

Bėgant metams, Korpuso ir jo vadų „svoris“ vis didėjo – jis tapo antra armija, pralenkusia reguliariąsias pajėgas. Korpusui pavaldžios yra Oro – kosminės pajėgos, visa raketų programa, Karinės jūrų pajėgos ir taip toliau. Taip pat Korpuso sudėtyje yra specialusis „Al Quds“ sparnas, atsakingas už nekonvencinį karą ir visus Irano proksius užsienyje – nuo „Hezbollah“ Libane iki „Islamo džihado“ Gazoje ir hučių Jemene bei šiitų kovotojų Irake. Be to, aukščiausias reguliariosios armijos karininkų sluoksnis dažnai pildomas iš Korpuso gretų.

– Ar tiesa, kad Korpusas kontroliuoja naftos sektorių?

– Tiesa, kaip ir tai, kad jie neoficialiai kontroliuoja daug daugiau ekonomikos sektorių. Nafta, dujos, karinė pramonė, dalis metalurgijos įmonių ir net agrariniai sektoriai, kaip pistacijos ir finikai. Korpusas gavo prieigą prie milžiniškų pinigų. Kaip ir „priklauso“, dalis jų išvagiama, bet didžioji Irano pajamų dalis Korpuso dėka keliauja ne šalies ir jos gyventojų poreikiams, o „Didžiajam tikslui“, kurį iškėlė Ruhollah Khomeini.

– O koks tas Didysis tikslas? Kas vienija visą jūsų apibūdintą sistemą?

– Tikslas – Islamo revoliucija, kas reiškia nešti islamo vėliavą per visą pasaulį. Islamas turi būti visur ir tai yra Irano, kaip valstybės, tikslas numeris vienas. Žinoma, jiems visada trukdė tai, kad daugumos pasaulio musulmonų akimis šiitiška iranietiška islamo vėliava „neteisinga“. Aplink Iraną kaip tik ir yra sunitiškos arabų valstybės, kurioms visai nepatiko auganti Irano galia.

Kaip bebūtų, tikslas būtent toks. O koks Didysis tikslas be priešų? Svarbiausių priešų vaidmeniui pasirinkti Izraelis ir JAV – nuverstos Irano monarchijos šalininkai. Logika akivaizdi: Islamo revoliucija nuvertė šachą, reiškia jo draugai tapo revoliucijos priešais. Šitaip Izraelio ir visų žydų sunaikinimas tapo antruoju didžiuoju tikslu, kurio įgyvendinimui pasitelktos mano minėtos teroristų grupuotės.

– Nelabai jiems sekasi su tais „didžiaisiais tikslais“...

– Ir tai yra didelė Irano, kaip valstybės, ideologinė problema. Iranui palankus Basharo Assado režimas Sirijoje žlugo, „Hezbollah“, „Hamas“ ir „Islamo džihadas“ – leisgyviai, Irako šiitais kaip reikiant užsiėmė amerikiečiai – visas šis kovos už islamo triumfą „frontas“ byra. Na, dar kažkiek kruta husiai, kuriems Iranas kartas nuo karto vis dar perduoda kokią raketą ar dvi. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad Irano režimas nebeturi tikslo egzistuoti. Be ideologijos ši valstybė niekada neturėjo ir dabar neturi jokio kito tikslo – tik dėl to ji ir buvo sukurta.

Čia labai svarbu pažymėti, kad daugelis iraniečių suprato, kad jų socialinių, ekonominių, žmogaus teisių ir kitų problemų ištakos yra ne blogoje kažkokio diktatoriaus politikoje, o pačiame islame, kaip jų valstybės pamate ir prasmėje. Iraniečiai ėmė prisiminti, kad yra didžios, tūkstančius metų gyvavusios civilizacijos palikuonys, o islamą jiems užkrovė užkariautojai arabai, kuriems, beje, nepavyko ištrinti šios civilizacijos istorijos, kultūros, kalbos ir paveldo. Todėl nenuostabu, kad dauguma užsienyje gyvenančių iraniečių apskritai tapo ateistais, o pačiame Irane plinta atsivertimas į senovinę zoroastrizmo religiją ir krikščionybę. Kaip matėme, paskutinių protestų metu skambėjo lozungai ne prieš diktatūrą, o prieš islamą, pavyzdžiui, „mes arijai – prieš arabus nesilenkiame!“. Žinoma, didelė dalis visuomenės yra ištikimi musulmonai, bet tendencija tarp mąstančių žmonių akivaizdi.

– Tai gali lemti režimo žlugimą?

– Dabar situacija yra tokia, kad į ideologiją vis dar kabinasi kariškiai. Jei tik koks generolas pasiūlys (o tokių yra) susitarti su amerikiečiais ir žydais – jo gyvenimas baigtas. Štai, amerikiečiai pamėgino remtis parlamento pirmininku, Mohammadu Bagheru Ghalibafu, bet džihadistai jam greitai „išaiškino“ kas prie ko ir jis nedelsdamas viešai atmetė susitarimo galimybę ir ėmė kartoti džihadistų „dainelę“ apie tai, kaip visi iraniečiai pasiaukos dėl „šventų tikslų“.

Valdo ne karinis diktatorius, o gausi karinių diktatorių gauja.

– Bet naujojo Rachabro niekur nematyti… Kas tuomet valdo režimą šiandien?

– Vado nematyti ir visai gali būti, kad nepaisant jo vardu skelbiamų pareiškimų, jis yra miręs. Jo vietoje yra gauja generolų, pakeitusių kitus, anksčiau likviduotus generolus. Kaip bebūtų, tie žmonės nepasirengę išardyti režimo, tačiau jau randasi tų, kurie prakalbo apie galimas nuolaidas, pavyzdžiui, branduolinės programos klausimais. Pastariesiems tai taip pat tėra būdas išsaugoti ajatolišką režimą, tik kiek kitokiomis priemonėmis.

– Teokratinis dvasininkų režimas virto ideologizuota karine diktatūra?

– Praktiškai taip. Aukščiausi kariniai vadovai likviduoti ir ne po vieną kartą. Į kiekvieno jų vietą lipdavo po kelis naujus. Dabar matome jau net nebe antrą, o trečią generolų „kartą“. Valdo ne karinis diktatorius, o gausi karinių diktatorių gauja. Įvairios jų grupės mėgina tempti režimą ta kryptimi, kuri jiems atrodo geriausia, todėl didėja vidiniai prieštaravimai, o dvasininkai balso nebeturi.

– Ne kažin koks pasirinkimas… Kuri diktatūros forma blogesnė?

– Abu variantai blogi, nes dabartinė karinė diktatūra tęsia tą pačią ideologinę liniją. Izraelis vis dar nesunaikintas, todėl be kita ko jie atsisako nutraukti paramą „Hezbollah“ teroristams. Tegu režimas ir priėmė karišką pavidalą, bet ir ši jo atmaina neturi jokios prasmės egzistuoti be pamatinės islamistinės ideologijos.

– Karas vis tiek vienaip ar kitaip baigsis. Irano generolų troškimas įsigyti branduolinį ginklą tik išaugs? Juk faktiškai tai vienintelis dalykas, galėsiantis juos apsaugoti nuo ateities išorinių smūgių?

– Žinoma, išaugs. Veikiausiai jie kibs į reikalą su dar didesniu užsidegimu. Bet yra problema – Irano kaimynai. Ta pati Saudo Arabija, kuri jau sudarė karinį paktą su branduolinį ginklą turinčiu Pakistanu. O ir Izraelis, vos pastebėjęs Irano judesius ta linkme, darys tai, ką jau daro dabar – naikins branduolinius objektus, likviduos mokslininkus.

Ar amerikiečiai vis dar gali surasti, su kuo susitarti dabartiniame režime? Teoriškai, be abejo.

– Ką jei amerikiečiai pasitenkins menkesnėmis nuolaidomis, kad užbaigtų karą? Tarkime, nereikalaus ideologinių pokyčių, o sutiks visa tai užbaigti kokiu nors susitarimu dėl bendros Hormuzo kontrolės ar JAV įmonių įleidimo į Irano naftos rinką, ar kažko panašaus?

– Galimų scenarijų yra ne vienas. Tarkime, jei ekonominė situacija toliau blogės (vyriausybė jau dabar šaukia, kad neturi pinigų mokėti atlyginimus), dėl amerikiečių blokados ims vis labiau trūkti būtinų prekių, gatvėse gali sumaištauti ne tik režimo nekenčiantys civiliai, bet ir kariškiai. Požymių, kad režimas nebepasitiki savo paties kareiviais jau yra – užkardose Teherano gatvėse jau budi samdiniai iš Irako, Afganistano ir Pakistano, o tai dar labiau kursto iraniečių nepasitenkinimą.

Kalbant apie amerikiečius, man atrodo, kad Donaldas Trumpas įsivaizdavo „venesuelietišką“ scenarijų – nekeiti valstybės sanklodos, pašalini kelis žmonės, o kiti jau tavęs klauso. Todėl jie ir statė už M. Ghalibafą. Jie nusprendė numoti ranka į sosto įpėdinį Rezą Pahlavį, nors aš manau, kad jis aiškiai per anksti nurašomas. Jis labai aktyvus politiškai ir jei jis iš užsienio ims siųsti sukilimo instrukcijas gausiems savo šalininkams Irane, jis dar gali daug nuveikti.

Ar amerikiečiai vis dar gali surasti, su kuo susitarti dabartiniame režime? Teoriškai, be abejo. O gali būti dar kitoks scenarijus – karinis perversmas. Kalbu ne apie Korpusą, o reguliariosios armijos karininkus, labai pavydinčius Korpusui valdžios ir turtų. Jie tam turi galimybių – kariuomenės dalinių tinklą visoje šalyje. Kariuomenė galėtų ne tik perimti padėties kontrolę, bet ir užtikrinti pereinamąjį laikotarpį, po kurio ateitų kažkokia civilinė valdžia ir net galbūt būtų surengtas referendumas dėl valstybės santvarkos. Toks scenarijus būtų bene geriausias ir amerikiečiams, ir Izraeliui, ir patiems iraniečiams.