Marčiulionis – apie Buzelį su Jakučioniu, Lietuvos rinktinę ir sudėtingą Kurtinaičio darbą

„Kiekvieno žaidėjo situacija yra skirtinga. Žinome, kad sveikata yra tik viena, karjera viena yra, tas laikas labai trumpas – 10 metų, ir vėliau tau reikia gyventi toliau. Manau, kiekvienas širdyje nori žaisti, nori tos atsakomybės, nori prisidėti prie pergalių, nori prisidėti prie Lietuvos sėkmės, bet ne visi turbūt fiziškai gali ir turbūt įvairūs kontraktiniai dalykai yra“, – sako Š. Marčiulionis.

Praėjusiame NBA sezone debiutavo M. Buzelis, o šiemet stipriausios krepšinio lygos duris pravėrė ir K. Jakučionis. 19-metis Majamio „Heat“ ekipoje jau spėjo sužaisti keletą itin įspūdingų rungtynių, o žiniasklaidoje krepšininkas ne kartą buvo palygintas ir su pačiu Š. Marčiulioniu.

Ar legendinis krepšininkas įžvelgia panašumų tarp savęs ir K. Jakučionio?

„Aš mačiau jį vasarą. Jis su Augustu [Š. Marčiulionio sūnumi] sportavo, tai labai gerą įspūdį paliko. Jo staigumas, kamuolio valdymas ir situacijų skaitymas. Manau, jis tikrai bus didelis ramstis Lietuvos rinktinei, jeigu jo tik neįspraus į tam tikrus rėmus, į tam tikrus sutarties punktus, jog jis būtinai turi žaisti vasaros lygoje, kaip pavyzdžiui šiais metais turėjo žaisti. Jeigu jį pamatysime, tai manau, kad visi tikrai džiaugsis jo žaidimu“, – mintimis dalinosi Š. Marčiulionis.

Jis pasidalino mintimis ir apie M. Buzelio žaidimą, ir apie dabartinę Lietuvos krepšinio rinktinės situaciją. Krepšinio legenda apžvelgė ir sunkų trenerio Rimo Kurtinaičio darbą, ir galimus pokyčius Lietuvos sporto sistemoje, ir NBA projektą Europoje.

– Ar „Heat“ klubas taip pat yra labai tinkamas K. Jakučioniui, jis juo labai rūpinasi? – paklausta Š. Marčiulionio.

– Taip, klubas labai daug tikisi iš jo. Manau, ir jis iš klubo tikisi, bus įdomus žaidėjas.

– Apie jo darbo etiką taip pat teko legendų prisiklausyti: kaip jis anksti keliasi, kiek jis dirba ir kiek jis investuoja į krepšinį.

– Manau, kad tie jo metai, praleisti Ispanijoje, tikrai davė labai daug profesionalumo. Jam 19 metų, o taip rimtai žiūri į savo sveikatą, į krepšinį, į karjerą. Tikrai pagirtina. Geras pavyzdys yra kitiems.

– Yra dar vienas žmogus NBA, kuriuo negalima nesižavėti, – skraidantis M. Buzelis.

– Kai prieš sezoną klausė, sakiau, kad jis turi žaisti. Turi mesti 20 taškų, tikrai turi. Vis dėlto dabar toks paradoksas yra, kad komanda turi pralaimėti... NBA nesuvokiamas dalykas, kad komandos dabar stengiasi gražiai pralaimėti tam, kad gautų aukštesnį pasirinkimą draftuose. Tos rungtynės nėra toks gyvybės ar mirties klausimas kaip Europoje. Nėra tokios emocijos ir taip toliau.

M. Buzelio tikras žaidimas atsiskleistų būtent per atkrintamąsias, per įkrintamąsias varžybas. Mes tada matytume tikrą jo žaidimą, tikrą brandą. Jis tikrai gabus, talentingas, bet kiek to tvirtumo, kiek to charakterio, kada bus rimtos varžybos, dar, manau, jis nėra paragavęs to.

– Jo skraidymas netgi primena Michaelą Jordaną?

– Jo puikios rankos, puikios kojos. Gražu žiūrėti, kad mūsiškis NBA gražiausiuose epizoduose.

– Kaip manote, ar šie jaunuoliai – M. Buzelis ir K. Jakučionis – bus Lietuvos rinktinėje?

– Vieną dieną bus, tik sakau, neaišku. Kaip ir minėjau, yra daug sąlygų, kurios nepriklauso nuo žaidėjų, o priklauso nuo organizacijų, nuo draudimo, nuo kitų dalykų. Visi mes norime, kad jie būtų rinktinėje. Sakome, kad pridėsime tai, pridėsime tai, turėsime tokią rinktinę, eisime, viską laimėsime, bet taip nėra. Gyvenimas ne toks yra. Tai tik reikia tikėtis.

– Kalbant apie rinktinę. Tiek daug žaidėjų neatvažiuoja, visiems kažką skauda, visi sako, kad nori pailsėti. Kaip jūs šią situaciją vertinate? Ar patriotizmo trūksta, ar kas čia atsitiko?

– Kiekvieno žaidėjo situacija yra skirtinga. Žinome, kad sveikata yra tik viena, karjera viena yra, tas laikas labai trumpas – 10 metų, ir vėliau tau reikia gyventi toliau. Manau, kiekvienas širdyje nori žaisti, nori tos atsakomybės, nori prisidėti prie pergalių, nori prisidėti prie Lietuvos sėkmės, bet ne visi turbūt fiziškai gali, be to, turbūt įvairūs kontraktiniai dalykai yra.

Galbūt reikia žiūrėti, kai žais U18–U20 rinktinės. Kiek čia jaunuolių norės žaisti ir kiek jų žais? Ypač manau, kad reikėtų pasitikėti Lietuvos treneriais ir JAV žaidžiančiais žaidėjais, nes jie tikrai yra aukšto lygio. Tie, kurie žaidžia NCAA, yra tarp 30–40 geriausių krepšininkų. Jų daugės. Dabar ir tos naujos taisyklės, nauji pinigai. Šis dalykas irgi toks gana pavojingas yra, nes dabar moka po kelis šimtus tūkstančių žaidėjui, kuris nėra visiškai žaidęs NCAA. Kai tas jaunikaitis mato tokius pinigus, tada jam tą vasarą geriau praleisti su jais, negu grįžti į Lietuvą ir mėnesį papildomai dirbti. Tikrai pasirinkimų yra pakankamai. Kai pinigai vaidina tokį svarbų vaidmenį, yra pavojinga.

– Kas jums labiausiai patinka iš tų žaidėjų, kurie žaidžia NCAA?

– Ir Paulius Murauskas, ir M. Krivas, ir Matas Vokietaitis, ir tas pats Liutauras Lelevičius. Yra jaunimo, kuris labai svarbu, kad tą U20 etapą pabaigtų. Kalbame su federacija, kad tas pabaigimas, 20–23 metų laikotarpis, kai tu dar formuojiesi kaip žaidėjas, yra labai svarbus. Labai svarbūs čia ir agentai, ir universitetai, Lietuvos požiūris. Manau, tai yra ir valstybės reikalas, ne tik federacijos ar Olimpinio komiteto. Be to, Olimpinis komitetas ten nei stipendijų dalinti negali, nei kitaip finansiškai prižiūrėti, o čia vis tiek yra tas požiūris į žaidėją. Jis nori dėmesio, tai tas dėmesys turi būti abipusis. Iš žaidėjo, jeigu reikalauji patriotizmo, tai lygiai taip pat turi ir duoti jam kažką.

– Yra pasvarstymų, kad žaidėjus reikėtų skatinti finansiškai. Ar tai padėtų?

– Manau, ypač tiems, kurie žaidžia NKL, galbūt LKL, tai, be abejo, ta stipendija tikrai padėtų. Dabar viskas brangsta: tai ir papildai, ir maitinimas, ir medicininė priežiūra. Tie patys papildomi darbai – papildomos fizinės treniruotės. Tikrai labai padėtų žaidėjams. Tuo metu NCAA žaidėjams, manau, svarbiausia būti kartu, pažaisti kartu. Reikia būti matomiems kartu ir geromis sąlygomis, su gerais treneriais. Iš kiekvieno trenerio tu kažką gali pasiimti naujo. Perskaičiavau, kad savo laiku turėjau 34 pirmuosius ir antruosius trenerius. Tai nežinau, kiek aš ko iš jų pasiėmiau – vieni pasimiršta, kitus prisimeni, – bet esmė ta, kad dabar kiekvienas treneris tikrai gali daug ką duoti žaidėjui.

– Ar pateks rinktinė į pasaulio krepšinio čempionatą, kaip jums atrodo?

– Viskas priklauso nuo žaidėjų, nuo trenerio, turbūt nuo išvykos rungtynių. Nuo rungtynių su Italija turbūt irgi labai daug priklauso. Žinau, kad serbai alkani visą laiką, skundžiasi, kad visą laiką žaidėjų geriausių negali surinkti. Turkai tikrai labai gerai atrodo. Turkai turi puikią bazę pasistatę, nuvyksiu, pažiūrėsiu, nes tikrai pasikeitė valstybių požiūris į sportą, į krepšinį. Jie mato kitaip, mato tie patys graikai, tie patys italai, turkai. Mes irgi turime keistis, jeigu norime turėti kažką. Įsivaizduokime, kaip rinktinę mes norime matyti 10 metų į priekį. Jeigu norime dalyvauti olimpinėse žaidynėse, turime išeiti iš mėgėjiško supratimo, kad visiems po lygiai duosime. Truputį lengvajai atletikai duosime, vėliau tam, vėliau tam. Jeigu nori, kad patektų į olimpines žaidynes, tai turi visas pajėgas konsoliduoti: ir federacijos, ir Olimpinio komiteto, ir valstybės požiūris turi būti kitoks. Kitaip nebus rezultato.

– R. Kurtinaičio situacija dabar nepavydėtina, nes komanda vis keičiasi per atrankos langus.

– Rimui apskritai negalima pavydėti, jam labai sudėtinga. Ir surinkti vyrus, ir tas tris savaites rimtai dirbti kiekvieną dieną – tikrai reikia vyrais didžiuotis, kad jie taip treniruojasi, save atiduoda. R. Kurtinaitis irgi nelengvas, kaip sakant. Jis reikalauja, yra maksimalistas. Galbūt su tuo maksimalizmu, kurio net pats žaidėjas dar nežino, galima perlipti per save. Manau, ir Mareko Blaževičiaus atvejis, Ąžuolo Tubelio situacija tai parodo. Ši vasara jiems irgi pridėjo labai daug pliusų.

– Ar gali būti, kad vyrai nevažiuoja į rinktinę, nes nepatinka federacijos vadovas?

– Manau, visi turi žiūrėti viena kryptimi. Federacijos vadovas irgi. Teko bendrauti, nori, kad rinktinė būtų kuo stipresnė, kad būtų maksimaliai kiek įmanoma padedama žaidėjams JAV. Noras yra, kad būtų tam tikri atstovai, kad būtų kuratoriai. Mindaugas Balčiūnas dabar irgi tuo dalyku užsiima, kad nesijaustų žaidėjai atstumti. Ir aš bandau prisijungti, kad nebūtų priešpriešos tarp agentų, federacijos ir rinktinės. Jie visi puikiai supranta, kad tą žaidėją reikia lydėti per gyvenimą. Tik federacija gali padėti agentams ir universitetams, kad tas žaidėjas gautų maksimalų dėmesį, maksimalias sąlygas, geriausias tobulėti. Čia visų mūsų bendras reikalas. Mūsų rinka 2,5–3 milijonai gyventojų, o kiti turi 80 ir daugiau milijonų. Tai mes kiekvieną žaidėją tikrai turime puoselėti, turime sudaryti visas sąlygas, kad jis neprapultų.

– Kokia jūsų nuomonė apie NBA projektą Europoje. Kaip visa tai vystysis?

– Manau, kad visko mes nematome, kas yra paviršiuje. Matome paviršiuje, kad pinigai yra. Tai vienintelis dalykas. Ar tie pinigai oriniai, ar neoriniai, tai čia kitas dalykas. Kad tų žaidėjų būtų tiek, kiek norima tų komandų turėti. Be abejo, dabar jau, kaip pasakyti, buvo su „FIBA Europe“ susiliejimas su NBA. Bent kalbos tokios buvo. Dabar jau matau Eurolygą. Tai matau dabar, kad yra trys šalys, kurios turi tarpusavyje susitarti. Tai čia tikrai situacija yra sudėtinga. Nemanau, kad kažkas atsitiks kitais metais. Reikės remtis tomis komandomis, kurios turi savo įvaizdį, savo sirgalių bazę, savo administraciją. Sukurti klubą lygioje vietoje kur nors Mančesteryje ar Londone tikrai nėra realu, nes dėl sirgalių reikia kovoti. Jie yra išrankūs, jie supranta krepšinį. Visa Europa supranta krepšinį ir jiems nepakiši surogato. Tikiuosi, Lietuva ras savo vietą šiame projekte.

– Gali egzistuoti „NBA Europe“ ir Eurolyga, užteks tų žaidėjų, nepakenks Europos krepšiniui šitas projektas?

– Manau, kad jie kokį nors konsensusą turi rasti, kokį nors bendrą sprendimą, nes girdėjau ten, Romoje, yra komanda ar kažkokia bazė. Taip pat yra Parkeris kalbinamas, Gasolis. NBA eina per pavardes dideles, per prisiminimus, per emocijas, bet tai dar ne viskas. Dar tikrai nėra tai, dėl ko visi eitų ir žiūrėtų. Vis tiek reikalinga krepšinio kokybė. Man „Ryto“ rodytas krepšinis prieš Čekijos komandą patiko, nebuvo gal ten kažkokių supergreitų atakų, kažkokių sprendimų, bet buvo protingas krepšinis.

Dabar mes atsinešime amerikietišką krepšinį, kur mes po 150 taškų. Tai mes tuos vaikius nuvaikysime ir jie nesulauks vasaros, jei žais tokiais tempais. Tam pačiam K. Jakučioniui irgi jaučiasi, jam beveik 20 metų, jam žiauriai sunku fiziškai lakstyti kas antrą dieną ir su tokiais krūviais. Kiekvienas turi savo fizinį resursą. Kiekvienas kūnas, kiekviena detalė kaip mašinoje, taip ir kūne. Jeigu mes pradėsime tokiais krūviais vaikyti ir rezultato norėti, tai manau, kad bus tiktai daug traumų ir netekčių.

– Kiek jūs pats stebite iš šalies, kiek pats prisidedate prie krepšinio Lietuvoje ir Europoje? Kur nors dalyvaujate ar toks daugiau stebėtojas esate?

– Aš stebiu. Kol kas.