Darbo paieškų platformos vadovas: atmetame žmones, o tada sakome, kad nėra kam dirbti.

Į Lietuvos rinką platforma įžengė praėjusių metų spalį, tad kol kas ji džiaugiasi pirmaisiais rezultatais, o Estijoje, iš kur ir yra jos įkūrėjas, ji per 12 gyvavimo metų gerokai pakeitė tiek darbuotojų, tiek darbdavių požiūrį į darbą ir tapo bene populiariausiu trumpalaikio darbo paieškos įrankiu.

Paklaustas, kodėl nusprendė gilintis į darbo rinkos problemas ir žmonėms padėti atrasti alternatyvių darbo modelių, verslininkas teigė, jog visada jautė norą padėti kitiems, o ne vienus metus dirbdamas kitoje darbo paieškos platformoje suprato, kad rinkoje trūksta alternatyvų darbuotojams.

„Man labai rūpi žmonės, o darbas užima svarbią vietą jų gyvenime. Noriu, kad žmonės būtų laimingi. Jei jie laimingi darbe, jie laimingi ir namuose: jie nešaukia ant savo vaikų, būna geresni vyrai ir žmonos, neišlieja savo susikaupusio pykčio, kurį patiria darbe“, – kalbėjo K. Vanaselja.

– Kaip vertinate Lietuvos darbo rinką?

– Kai kalbame apie darbo rinką, reikia suprasti, kad kalbame ne apie rinką, o apie žmones, kurie joje dalyvauja.

Sunkumai, su kuriais susiduriama Lietuvoje, beveik nesiskiria nuo tų, kurių matome Estijoje, Latvijoje ar kitose Europos šalyse.

Pastaruosius kelerius metus jums tam tikra prasme pasisekė, nes tragiški įvykiai Ukrainoje, Rusijos invazija ir karas suteikė tam tikrą palengvėjimą darbo rinkoje – nuo karo bėgantys ukrainiečiai įsiliejo į darbo rinką ir užpildė dalį jos spragų, tas pats matoma ir Estijoje.

Tačiau ateitis atrodo gana blausi: mažėja gimstamumas, dirbančių žmonių skaičius Lietuvoje dabar išliko panašus, bet matomas mažėjimas.

Kai susiduriame su tokiomis problemomis, turime gerai įvertinti, kokių pasirinkimų turime. Nors politikai vis siūlo „nusipirkti“ vaikų, tai yra numatyti moterims įvairių išmokų, kad jos pradėtų gimdyti vaikus, mes to padaryti negalime, procesai taip nevyksta ir ačiū Dievui. Tačiau gimstamumo rodikliai mažėja, dirbančių žmonių mažėja taip pat. Tai ką gi daryti? Yra keli dalykai, vienas jų – imigracija, tačiau šia tema turi vykti labai atvira diskusija: ko mes norime, kokie žmonės turėtų čia atvykti, kaip jie galėtų įsilieti į visuomenę, ko iš jų tikimės. Diskusija vykti privalo, kitaip nebus.

Dažnai kalbama apie tai, jog reikia pritraukti aukštos kvalifikacijos specialistų, tačiau ne visada kalbame apie tai, kokios darbo jėgos mums iš tiesų trūksta.

Šis sprendimas teikia naudos, tačiau yra ir rizika. Labai aukštos kvalifikacijos žmonėms visas pasaulis yra darbo rinka – darbą jie gali gauti bet kur, išsikraustyti bet kur.

Todėl pirmiausia mums reikėtų pasirūpinti, kad dirbtų kuo daugiau čia jau esančių žmonių. Vadinasi, turime duoti darbą žmonėms, kurie tuo metu gali dirbti, suteikti daugiau laikino darbo ar darbo ne visu etatu galimybių. Toks modelis įveiklintų tuos, kurie nori dirbti, bet negali įsipareigoti dirbti visu etatu, taip pat ir senyvo amžiaus žmones. Mes turime suprasti, kad žmonės turi dirbti ilgiau ir tai yra gerai, nes būdami 65 ar 70 metų žmonės vis dar yra darbingi. Taip, jie jau negali dirbti visu etatu, tačiau vis dar gali būti labai naudingi darbo rinkai.

Tad sakyčiau, kad ateitis nėra šviesi, tačiau ir ne tokia tragiška, kad reikėtų pradėti panikuoti.

– Paminėjote imigrantus. Nors daugelis specialistų teigia, kad be šios darbo jėgos jau neišsiversime, šis klausimas kelia daug diskusijų ir tarp gyventojų, ir tarp politikų. Ką apie tai manote?

– Turime suprasti keletą dalykų ir tai liečia ne tik Lietuvą, bet ir Latviją, Estiją. Mes turime istorinę naštą, žinome, kas yra bloga imigracijos politika, matėme Vakarų Europos šalių pavyzdžių, kai imigracija tapo tam tikru iššūkiu, jais remiamės ir galime iš jų pasimokyti.

Negalime atverti sienų visiems, kas to nori. Turime labai aiškiai nuspręsti, ko mums reikia, ir pateikti planą visuomenei, kaip imigrantai galėtų integruotis čia.

Nors tai nėra lengva, aiškios taisyklės ir reguliavimas, kaip atvykę žmonės turėtų elgtis, kokių taisyklių turėtų laikytis čia atvykę, padėtų išsklaidyti visuomenės baimes, kurių kyla labai natūraliai.

Tačiau, kalbant apie imigraciją, tai nėra vien tik bandymas ją sutapatinti su pigia darbo jėga. Tai ne visada pigi darbo jėga – tai tiesiog darbo jėga, kurios mums reikia, nes neturime pakankamai žmonių tiems darbams atlikti.

Tikrai gali būti, kad be papildomos darbo jėgos kai kurių sričių įmonės Lietuvoje veikti nebegalės, o jų pasitraukimas reikštų net pirmo ar antro lygio darbo vietų praradimą, tačiau darbo netektų ir vadovaujamas, gerai apmokamas pareigas einantys žmonės.

Turime nuspręsti, kokia bus mūsų ekonomika. Ar norime, kad įmonės ir verslai čia kurtų ir gamintų savo produkciją? Ar norime, kad išliktų paslaugas teikiančios įmonės, pavyzdžiui, ar norime, kad mūsų šiukšlės būtų išvežtos? Turime klausti ir kelti diskusijas, kur iš tikrųjų slypi problema. Visada lengva pasakyti „gerai, tiesiog mokėkite daugiau“, tačiau tam yra ribos. Mes patys tas ribas nustatome, nes nesame pasirengę mokėti daugiau už kai kurias paslaugas, o tada neįmanoma kelti atlyginimų.

– Taigi manote, kad imigracija galėtų išspręsti kai kurias iš šių problemų?

– Dalį problemų – tikrai taip. Turime būti atviri ir diskutuoti apie šią galimybę jos nedemonizuodami.

Tačiau jei nepasiruošime tam psichologiškai, neturėsime parengtų procesų, imsime panikuoti. Jeigu šio klausimo neaptarsime visuomenėje, kils konfliktų.

Imigrantai formuos savo bendruomenes, jos bus atskirtos nuo likusios visuomenės. Jei jie nebus integruoti, tai didins arba sukurs problemas.

Jeigu pradėsime ruoštis iš anksto, jei pradėsime tikrai atvirai diskutuoti ir kalbėti apie tai be stigmų, be demonizavimo, manau, kad visi galėsime iš to pasipelnyti.

– Dar viena problema – atskirtis tarp sostinės ir didžiųjų miestų bei regionų. Vilniuje, didžiuosiuose miestuose kuriasi verslo centrai, dedamos pagrindinės investicijos, tad darbo galimybių čia gerokai daugiau, atlyginimai geresni, žmonės čia nori keltis ir gyventi. Visai kitokia situacija regionuose. Manau, ta pati bėda kamuoja ir Estiją. Kaip, jūsų nuomone, reikėtų spręsti šią problemą? O gal jūs jos čia neįžvelgiate?

– Aš nemanau, kad valstybė kažkaip gali sureguliuoti, kur žmonės gyvena, dirba ar kur kuriasi verslas. Taip, galima sukurti sąlygas, tačiau dienos pabaigoje tai vis tiek yra verslo sprendimas, kur jiems geriau steigti gamyklas, sandėlius ar biurus. Yra tam tikrų būdų, kaip valstybė gali bandyti į regionus pritraukti investicijų, kaip juose skatinti verslą, bet ir patys žmonės turi teisę pasirinkti, kur jie nori gyventi.

Be to, ne tik darbo vietos skatina žmones keltis į miestus, tačiau ir infrastruktūra – mokyklos, darželiai, popamokinės veiklos, vietos, kultūriniai renginiai. Tai daug sudėtingesnis klausimas nei tik darbo vietų kūrimas regionuose.

Tačiau aš nemanau, kad labai didelė tragedija, jog žmonės nori gyventi mieste ar netoli miesto. Tai gali būti paprasčiausia fazė, kurią išgyvena mūsų visuomenė, galbūt po 50 ar 60 metų viskas apsivers, žmonės kraustysis iš miestų.

Aš pats išsikrausčiau į salą, dabar gyvenu apsuptas gamtos, esu labai laimingas. Tačiau aš galiu tai daryti, nes neprivalau būti konkrečioje vietoje konkrečiu laiku, galiu dirbti nuotoliniu būdu, ne visi žmonės tokią galimybę turi. Galbūt, jei žmonės turėtų daugiau laisvės dėlioti savo darbotvarkę, atsigautų ir regionai. Tad šiuo atveju tai ne valstybės, o verslo sprendimas suteikti darbuotojams daugiau laisvės, įdarbinti ir tuos, kurie nedirbs biuruose.

Tačiau, kaip ir minėjau, nemanau, kad tai yra didelė tragedija, manau, kad po tam tikro laiko tendencijos pasikeis.

– Sakote, kad tai tendencija, kurios negalime sureguliuoti, tiesiog turime prisitaikyti?

– Tikrai taip, turime prisitaikyti.

Aš esu tvirtai įsitikinęs, kad žmonės turi būti laisvi. Laisvė ir savarankiškumas yra labai svarbūs.

Aš apie tai kalbu ir įmonėse, raginu suteikti žmonėms laisvę ir galimybę savarankiškai spręsti: nekontroliuokite savo darbuotojų, nenurodinėkite, ką jiems daryti. Tai galima pasakyti ir apie jų gyvenimą: jei jie priversti kraustytis dėl tam tikrų priežasčių, tuomet taip, tai yra visai kita kalba, tačiau dažniausiai žmonės kraustosi dėl to, kad nori gyventi arčiau miesto, nes ten yra patogiau.

Bet įmonės taip pat galėtų būti atviresnės, suteikti žmonėms galimybę gyventi ten, kur jie nori. Žiūrėti į juos keistai dėl to, kad jie nesėdi biure, kai visa komanda čia, nereikėtų.

– Manote, kad nuotolinis darbas ir apskritai lankstesnės darbo sąlygos padėtų?

– Taip, daugiau laisvės žmonėms tikrai atvertų naujų galimybių jiems.

Galimybė dirbti nuotoliniu būdu, suprantama, aktualiausia buvo per pandemiją. Dabar dalis įmonių nori, kad jų darbuotojai grįžtų į biurus. Manau, kad tai reikia gerbti, kiekvienas vadovas priima, jo manymu, tinkamiausius sprendimus.

– Tačiau kai kurios priežastys, kodėl vadovai tikisi, kad jų darbuotojai grįš į biurus, man atrodo keistos. Kodėl iš tiesų to reikia?

– Kai kuriems vadovams atrodo, kad jei nuolatos nestebi savo darbuotojų, šie nieko ir nedirba, o tai yra labai prasta praktika, reikia pasitikėti žmonėmis. O pasitikėjimas pirmiausia turi ateiti iš vadovybės, ne iš darbuotojų.

– Kaip sukuriamas pasitikėjimas?

– Labai daug įmonių šiandien vis dar gyvena praeityje, kai visiems darbuotojams kasdien yra skiriama užduočių, jie jas atlieka, vyksta nuolatinis stebėjimas. Naujas požiūris, kuris iš tiesų didina pasitikėjimą ir suteikia žmonėms savarankiškumą ir nepriklausomybę, yra aiškus pasakymas, kuria kryptimi norime judėti: „Norime pasiekti tai ir tai. Kaip manai, kaip geriausia galime tai padaryti?“ Reikia suteikti žmonėms galimybę nuspręsti patiems.

Tuomet sukuriame pasitikėjimą, dirbame dėl vieno tikslo, prie jo turi prisidėti ir darbuotojas, jis turi rasti savų būdų, kaip jį pasiekti, jis prisiima atsakomybę.

Jei duodi žmonėms tik užduotis, jie neprisiima atsakomybės, jie tiesiog atlieka užduotis tiksliai taip, kaip liepta. Jei iškeli tikslą ir nurodai kryptį, tada jie turi patys sugalvoti, kaip prisidėti prie jo siekimo: „Aš esu atsakingas už tai, kad ten nueitume.“

Tai visiškai kitoks požiūris, tačiau būtent taip gimsta pasitikėjimas.

– Ar manote, kad toks pokytis galėtų padėti išspręsti ir kai kurias nedarbo problemas, pavyzdžiui, padėti tiems, kurie nori dirbti, bet dėl tam tikrų priežasčių negali grįžti į darbo rinką? Ar tai galėtų mažinti ilgalaikio nedarbo problemas?

– Labai geras klausimas.

Reikia suprasti, kad nėra vienalytės darbuotojų grupės, kad ne visiems tinka vienodos darbo sąlygos, vienodi reikalavimai. Žmonės yra labai skirtingi.

Taip, yra įmonių, kur geriausias darbo organizavimo modelis – griežta tvarka ir hierarchija, aiškūs nurodymai. Jei įmonės vadovai mano, kad tai tinkamiausia darbo kultūra ir tai atneša norimus rezultatus, – labai gerai.

Tokiu atveju reikia įdarbinti tokius darbuotojus, kurie nori žinoti, ką jiems reikia padaryti, kokių gairių laikytis, kurie nenori prisiimti per daug atsakomybės. Jie bus labai patenkinti tokiu darbu.

Aš visada sakiau, kad nors yra daugybė žmonių, kurie nenori dirbti visą darbo dieną, kurie nori dirbti nuotoliniu būdu, patys susidėlioti savo darbotvarkę ir panašiai, vadinamasis darbo nuo 9 iki 17 val. modelis niekur nedings. Šimtai tūkstančių žmonių Lietuvoje nori dirbti pagal tradicinį darbo modelį, nori kasdien eiti į biurą ar kitą darbo vietą, žinoti savo tvarkaraštį du mėnesius į priekį ir tai yra puiku, nes tai yra geriausias ir tinkamiausias būdas jiems.

Privalome į darbo rinką pažvelgti iš skirtingų kampų ir įsiklausyti į skirtingų žmonių norus ir poreikius.

Taip pat labai svarbu, kad jei jūsų įmonė laikosi griežtų taisyklių, turi griežtą darbo tvarkaraštį, tvarką, hierarchiją, nemeluokite savo darbo skelbimuose, kad yra kitaip, kad suteikiate lankstumo savo darbuotojams. Taip nenusivilsite patys ir nenuvilsite žmonių, kurie svarsto įsidarbinti pas jus.

– Taigi, jūsų nuomone, jei rinkoje atsirastų daugiau darbo pasiūlymų, kurie iš tiesų siūlo lanksčias sąlygas darbuotojams, pavyktų pritraukti daugiau žmonių, pavyzdžiui, jaunų tėvų, kuriems reikia lanksčių darbo valandų, arba žmonių su negalia, kuriems dirbti pagal tradicinį darbo modelį nėra lengva, ir panašiai?

– Kaip ir minėjau pokalbio pradžioje, imigracija yra tik vienas iš darbo rinkos problemų sprendimo būdų.

Lietuvoje šiuo metu yra tūkstančiai žmonių, kurie norėtų dirbti, tačiau nedirba. Jie nedirba ne dėl to, kad negali ar neturi tinkamų įgūdžių, tačiau dėl to, kad jiems nesukuriamos tinkamos sąlygos.

Yra žmonių, kurie norėtų patys nuspręsti, kuriomis valandomis jiems dirbti geriau, yra žmonių, kurie nori dirbti puse etato, yra žmonių, kurie turi darbą, tačiau norėtų užsidirbti papildomai. Taigi reikia rasti būdų, kaip išnaudoti šių žmonių galimybę dirbti.

Be to, jei įmonė gali leisti savo darbuotojams dirbti nuotoliniu būdu, tačiau dėl tam tikrų įsitikinimų to nedaro, jai tai taip pat kainuoja.

Pavyzdžiui, jei darbuotojas augina mažą vaiką, šiam susirgus, darbuotojas turi imti nedarbingumą. Nors tuo metu jis nedirba, jam vis tiek mokamas atlyginimas. Jei darbuotojas galėtų dirbti nuotoliniu būdu, laisvesnėmis valandomis, jis galėtų ir visiškai pasirūpinti savo sergančiu vaiku, ir atlikti savo darbo užduotis.

Taigi mes patys iš rinkos eliminuojame dalį potencialių darbuotojų ir tuomet sakome, kad mums trūksta darbuotojų. Tai neteisinga. Reikia maksimaliai išnaudoti visus turimus resursus.

– Tačiau ar, jūsų manymu, žmonės nori priimti tokius netradicinius darbo modelius, kai nėra griežto grafiko, yra daugiau laisvės? Ar, jūsų nuomone, jie nori prisiimti tokią atsakomybę? Kaip jie į tai žiūri?

– Reikia suprasti, kad tam tikrų taisyklių turi būti visur.

Laisvė rinktis visada eina koja kojon su atsakomybe – negali turėti vieno be kito. Kiekvienas privalo prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir gyvenimą. Jei neturi darbo, negali tikėtis, kad jis pats tave susiras, turi jo ieškoti. Jei niekaip nepavyksta rasti darbo, reikia įvertinti, kodėl, galbūt reikia patobulinti savo įgūdžius. Tačiau žmonės turi turėti teisę patys nuspręsti, kada ir kaip jie nori dirbti, ir už tai prisiimti atsakomybę.

Žmonės turi suprasti, kuo skiriasi skirtingi darbo modeliai.

Jei esi, pavyzdžiui, „Bolt“ vairuotojas, kokia tavo rizika? Kokia nauda ir kokia kaina? Ar man tai tinka, ar ne? Jei dirbu ne visą darbo laiką, kokia man nauda iš to, ką gaunu ir ką prarandu? Jei dirbu kelis darbus vienu metu, tie patys klausimai – kokia to nauda ir kaina? Tuomet reikia pačiam prisiimti atsakomybę.

Man nepatinka, kai žmonės yra verčiami dirbti kažkur per prievartą, o šiandien mes būtent tai ir matome – žmonės dirba visu etatu, turi visas garantijas, bet nemėgsta savo darbo. Jie eina į darbą kiekvieną rytą, kažkaip jį atlieka, bet jo nekenčia.

Pamirštama, kad žmogus turi pasirinkimą, jis gali išeiti, gali pradėti ieškoti naujo darbo. Jiems reikia paskatinimo. Kartais jų savivertė yra žema, jie neišdrįsta žengti žingsnio ir palikti darbą. Liūdna, nes taip iššvaistomas potencialas.

– Ar tokį savo požiūrį taikote ir realybėje?

– Savo įmonę kūriau taip, kad kiekvienas ten dirbantis žmogus, įskaitant ir mane, būtų visiškas savo laiko šeimininkas. Neverčiu žmonių ateiti į biurą. Viena mano darbuotoja dirba iš Vietnamo, ji ten persikraustė ir tęsia darbus iš ten. Kita darbuotoja keliems mėnesiams išvyko į Tenerifę, dirba iš ten.

Labai džiaugiuosi, kad sukūriau tokią aplinką, kur žmonės gali rinktis, kas jiems geriausia.

Turime žmonių, kurie dirba čia, Lietuvoje, jie išreiškė norą kartais dirbti biure, tad suradome patalpas bendradarbystės erdvėse mieste. Sau taikau tas pačias taisykles, jei reikia, galiu kad ir pirmą valandą dienos išjungti kompiuterį, eiti pabėgioti, pasiplaukioti, prasijudinti, galbūt atlikti kitus darbus. Visi mano darbuotojai turi tas pačias privilegijas.

– O kaip įmonės ir jų vadovai apskritai žiūri į savo darbuotojus? Kokios tendencijos?

– Atvirai pasakius, manau, kad žodžiais mes esame daug malonesni nei realybėje. Įmonės kuria šūkius, akcentuoja savo vertybes, bet daugelis net nesupranta, ką jos iš tikrųjų reiškia.

Vis dar vyrauja požiūris, kad norime „turėti“ žmones. Įmonių vadovai dažnai nori valdyti žmones. Todėl ir diskutuojame apie tradicinį darbą: norime, kad darbuotojai dirbtų visu etatu, su neterminuotomis sutartimis, kad jie dirbtų nustatytomis valandomis ir atliktų konkrečias užduotis. Tai žmonių „turėjimas“, mes norime juos kontroliuoti.

Nors sakome, kad esame atviri, lankstūs, suteikiame laisvę, realus mąstymas vis dar senamadiškas. Ir kol jis toks išliks, nepasieksime taško, kuriame žmonės iš tikrųjų supras ir laikysis vertybių, kurias įmonės deklaruoja.

Daugelyje įmonių yra neatitikimas tarp personalo skyrių ir likusios organizacijos veiklos. Personalo skyrius kalba apie gražias idėjas ir vertybes, o kiti padaliniai elgiasi taip, lyg sakytų: „Jūs darykite savo, o mes – savo.“ Dėl to visi kalba skirtingomis kalbomis.

Aš norėčiau, kad įmonės suprastų: finansiškai joms naudinga, kai darbuotojai yra laimingi, motyvuoti ir turi daugiau autonomijos spręsti, kaip pasiekti tikslus. Įrodyta, kad tai didina pelną. Kai žmonės patys priima sprendimus ir kuria vertę, būtent į tai įmonės turėtų judėti.

Mačiau statistiką, kad nors apie lankstumą Lietuvoje kalbama daug, tik apie 11 proc. žmonių jaučia, jog realiai gali kontroliuoti savo darbo laiką, visi kiti sako, kad darbo laiką jiems nustato įmonė arba vadovas, ir tada mes vis tiek kalbame apie lankstumą.

– Ar, jūsų nuomone, dirbtinis intelektas (DI) iš tiesų kelia riziką kai kuriems darbuotojams, tai yra ar atims iš jų darbo vietas?

– Taip, DI tikrai pakeis kai kuriuos darbuotojus, kai kuriose įmonėse JAV tai jau vyksta. Visgi aš manau, kad DI ir atvers daugybę galimybių, tai veikiausiai sukurs daugiau darbo vietų.

Kai kurie verslo kūrėjai pasitelkia DI kurdami savo įmones, o prieš penkerius metus tam pačiam darbui reikėjo 20 žmonių komandos. Taigi, iš vienos pusės, mes prarandame 19 darbo vietų, nes naudodamas DI vienas žmogus gali atlikti visų jų darbus, kita vertus, tai vis dar kainuoja labai daug pinigų. O iš tų 19 žmonių dalis taip pat sukurs verslus, tie verslai vėliau kurs darbo vietas, jiems reikės papildomų rankų.

Manau, kad DI yra galimybė. Taip, turime gerai įvertinti ir įvardyti visas rizikas ir stengtis užkirsti joms kelią. Estijoje į mokyklines programas jau yra įtrauktas specialus kursas apie DI. Manau, kad visi žmonės turėtų mokytis, kaip naudoti šį įrankį, parodyti visas jo galimybes.

Tačiau nemanau, kad yra taip, kaip skelbia kai kurios antraštės, kad DI atims jūsų visų darbus. Manau, kas 10–20 metų atsiranda kažkas, kas, atrodo, pakeis pasaulį, apvers jį aukštyn kojom, dabar išgyvename DI erą.

– Kaip manote, kaip darbo rinka atrodys po 10 metų?

– Manau, kad lankstesnės darbo sąlygos taps gerokai įprastesniu reiškiniu, žmonės turės daugiau galimybių rinktis, kaip jiems patogu dirbti.

Jei žmonės nori, visada yra būdų, kaip tai padaryti, tereikia atrasti tinkamą būdą. O tokioje darbo rinkoje kaip šiandien, kai dirbančių žmonių ima mažėti, rasti talentų darosi vis sunkiau, įmonės turės prisitaikyti, tapti lankstesnės, nes kitaip jų kandidatų sąrašai bus dar trumpesni, jie neteks ir didelių talentų.

Manau, kad daugės žmonių, kurie dirba ne visu etatu, kad hibridinis darbo modelis taps dar populiaresnis. Tačiau tai greičiausiai nebus labai drastiški pokyčiai, išliks ir daugybė tradicinių darbo vietų, tiesiog rinka taps atviresnė ir turintiems kitokių poreikių.