– Kaip nutiko, kad tokiame siaurame kelių kilometrų plote susiformavo toks svarbus taškas?
– Pirmiausia viską nulėmė geografija. Reikia žiūrėti į geografinę padėtį. Sąsiauris skiria Azijos žemyną, arba Iranui priklausančią teritoriją, nuo Arabijos pusiasalio. Tas plotis ne keli, o 33-35 kilometrai. Geologiškai susiformavo prieš kelis milijonus metų todėl, kad Arabijos plokštė juda šiaurės, šiaurės rytų kryptimi ir spaudžia, galima taip sakyti, Azijos žemyną. Ji labai aktyvi ir priartėjusi dabar per 33, 35 kilometrus iki Irano teritorijos. O Persijos įlanka tarsi yra uždaryta, užrakinta, bet mes puikiai žinome, kad aplink Persijos įlanką yra įsikūrę daug naftos ir gamtinių dujų turinčių šalių.
– Kodėl naftos telkiniai, dujų telkiniai būtent toje vietoje tokie gausūs?
– Persijos įlanka, jos pakraščiai ilgą laiką turėjo visai kitokias geologines sąlygas. Prieš šimtus milijonų metų, kuomet buvo net ir kitoje geografinėje platumoje ši žemės vieta, augo drėgni atogrąžų miškai. Buvo visiškai kita flora, galima sakyti. Ir per tą laikotarpį nugulė labai daug įvairių sluoksnių, kurių pagrindu vėliau per ilgą laiką susiformavo nafta ir gamtinės dujos.
Bet dabar Arabijos pusiasalis ir pati Persijos įlanka yra toje žemės vietoje, kur labai aukštas slėgis, labai aukštos temperatūros, labai mažai kritulių. Bet reikia nepamiršti, kad nafta, gamtinės dujos nėra žemės paviršiuje. <...> Iš tikrųjų nafta Persijos įlankos šalyse, o taip pat ir Saudo Arabijoje išgaunama iš dviejų, trijų kilometrų gylio.
– Ar įmanoma geografiškai užblokuoti šį sąsiaurį? Girdime, kad Irano nacionalinė gvardija kalba, kad bet kurį juo plaukiantį laivą padegs, suprask, geriau ten nelįsti.
– Reikia nepamiršti, kad šis sąsiauris yra tarp dviejų valstybių. Nėra, kad jis priklausytų vienai valstybei, pavyzdžiui, Iranui. Vienoje pusėje jo yra Irano teritorija, kitoje – Omano teritorija, kurią riboja Jungtiniai Arabų Emyratai. Toks tarsi eksklavas. Abi šios šalys, galima sakyti, turi vienodas pretenzijas į Hormūzo sąsiaurį. Tai geografiškai jo niekaip neįmanoma užblokuoti, bet ką galima padaryti, tai tiesiog išgąsdinti pasaulio pagrindinius vėžėjus, kurie bet kuriuo atveju stengiasi apdrausti kiekvieną savo krovinį, ir draudimo kompanijos jau dabar traukiasi, jos praktiškai stabdo ir neduoda draudimų licencijų laivams arba tiesiog bendraudamos su pagrindiniais užsakovais teigia, kad tai yra nenugalimoji jėga ir jos nedraustų, nemokėtų kompensacijų laivams, jei jie drįsti plaukti ten.
Tai geografiškai užblokuoti negalime, bet galima išgąsdinti pasaulio bendruomenę ir aišku, kad laivai neplauks. Kas dabar yra – dabartiniai žemėlapiai rodo, kad šiuo sąsiauriu iš Indijos vandenyno pusės, iš Persijos įlankos pusės yra susikaupę po kelis šimtus laivų, kurie tiesiog stovi ir laukia atomazgos.
– Bet sakote, kad čia veikia labiau baimė, ar vis dėlto kontroliuoti tą ruožą yra įmanoma kariniu požiūriu?
– Kariniu požiūriu galima. Nes jis yra pakankamai siauras, jį galima apšaudyti iš Irano pusės, jie turi įvairias raketų paleidimo sistemas dislokavę kalnuose. Nes Irano pusė yra kalnuota, jų nesimato nuo vandens pusės. Nors amerikiečiai ar sąjungininkai iš viršaus, turbūt, viską žino, galima sakyti. Iš Omano pusės viskas švaru, tvarkinga, jis laikosi tarptautinės teisės ir visų principų.
Tai galima tik karinė intervencija, karine jėga galima gąsdinti, šaudyti į laivus, iškelti galbūt iš vandenynų didesnių gelmių povandenines minas ar dar kažkokiu kariniu būdu grasinti laivams. Bet jokių kitų kelių nėra.
Reikia nepamirši, kad ten yra du praplaukimo farvateriai, jie yra maždaug trijų kilometrų pločio į vieną ir trijų – į kitą pusę. Laivai labai griežtai, pagal jūrinę laivybos teisę, laikosi šių koridorių. Tai šiuo metu yra net keli laivai šiame sąsiauryje, plaukia ten. Jie plukdo, kaip suprantu, Irano naftą iš Persijos įlankos į Indijos vandenyną, greičiausiai, kad jie plaukia į Kiniją arba Indiją.
– Tai alternatyvių kelių iš Persijos įlankos nėra. Hormūzo sąsiauris yra vieninteliai natūralūs vartai?
– Reikia nepamiršti, kad dalis Persijos įlankos šalių naftą, gamtines dujas eksportuoja negausiais dujotiekiais ar naftotiekiais per Saudo Arabijos teritoriją, bet tie milijonai barelių, kurie reikalingi pasauliui kiekvieną dieną, tas pralaidumas per Saudo Arabijos teritoriją, per Irako teritoriją yra labai nedidelis.
Sirija yra viena iš tų šalių, kuri ilgą laika blokavo naftotiekio ir dujotiekio statybą iš Persijos įlankos šalių ir ten prisidėjo mums ne visai draugiška šalis. Ateity garantuotai, kad bus nauji tranzito keliai iki Viduržemio jūros, iš Irako, bet kol kas dabartiniai keliai iš esmės yra labai nedideli – pagrindinis srautas eina per Hormūzo sąsiaurį, ir jo blokavimas, sakykime, karine galia, gali turėti nepaprastai didelių padarinių pasaulio ekonomikai.
– Jei Hormūzo sąsiaurį palygintume su kitais „butelio kakleliais“ – su Sueco kanalu, su Malakos sąsiauriu – ar matytumėte paralelių?
– Hormūzo sąsiauris patenka tarp penkių svarbiausių pasaulio sąsiaurių, per kurį gabenama nafta, gamtinės dujos ir ne tik. Reikia nepamiršti, kad Persijos įlankos šalys didžiąja dalimi savo pagrindinio vartojimo prekių apsirūpina irgi laivais. <...> Tikrai galima lyginti su Malakos sąsiauriu, Sueco kanalu.
Bet nepamirškime, kad nuo Sueco kanalo ne taip toli yra husitai (hučiai) – Jemenas, ten yra ten pat didžioji dalis laivų, kurie plaukia į Viduržemio jūrą ir gabena naftą ir suskystintas gamtines dujas Europai. Jie turi plaukti per Sueco kanalą. Tai dabartiniu metu jau daug laivų atsisakė šitos krypties ir dabar plaukia aplink Afriką. Nes kai kurios draudimo kompanijos ir vežėjų kompanijos supranta, kad karas gali persimesti ir iki Sueco kanalo.
Jei kažkas norės sutrikdyti laivybą ir ekonominius srautus, tai Sueco kanalas tam labai tinkamas.
Palikite komentarą