Tomas Reichenbachas.Kaip suprasti bankų politiką,kai brangsta nafta?

Supranta. Būtent todėl jų reakcija nėra tokia paprasta, kaip kartais atrodo iš šalies.

Prieš daugiau nei savaitę, birželio 11 d., ECB padidino pagrindines palūkanų normas 25 baziniais punktais. ECB Pirmininkė Christine Lagarde sprendimą grindė1 tuo, kad karas Artimuosiuose Rytuose didina infliacinį spaudimą, taip pat matomas energijos kainų sukrėtimo poveikis ekonomikai platesniu mastu per netiesioginį poveikį. Sprendimas padidinti palūkanų normas pagrįstas ir atsižvelgiant į įvairius scenarijus, palyginančius šio konflikto galimą raidą ir poveikį euro zonos perspektyvoms vidutiniu laikotarpiu.

Europos Centrinis Bankas 

Energijos kainų sukrėtimų poveikį reikėtų vertinti trimis aspektais.Pirmasis poveikis yra tiesioginis. Jei brangsta nafta, brangsta benzinas, dyzelinas, aviaciniai degalai, šildymas, elektra. Vartotojai tai pamato greitai: degalinių švieslentėse, sąskaitose, transporto paslaugų kainose. Akivaizdu, kad centrinių bankų palūkanų normų pakėlimas nepadidina naftos pasiūlos pasaulinėje rinkoje.

Antrasis poveikis yra netiesioginis. Nafta yra daugelio kainų grandinės pradžioje. Pabrangęs kuras didina transportavimo, logistikos, žemės ūkio, plastikų, chemijos pramonės produkcijos, maisto ir kitų prekių gamybos sąnaudas. Įmonės, susidūrusios su didesnėmis sąnaudomis, dalį jų perkelia vartotojams. Taip energijos sukrėtimas iš degalinių persikelia į parduotuves, paslaugas ir galiausiai į bendrąją infliaciją. ECB pristatydamas priimtą sprendimą taip pat pažymėjo, kad didesnės energijos kainos jau persidavė maisto, prekių ir paslaugų infliacijai.

Trečiasis poveikis – svarbiausias centriniams bankams. Tai galimi antriniai efektai. Jie atsiranda tada, kai visuomenė pradeda tikėti, kad didesnė infliacija bus ilgai. Darbuotojai ima reikalauti didesnių atlyginimų ne tik dėl šiandien pabrangusio kuro, bet ir dėl lūkesčio, kad prekės ir paslaugos brangs toliau. Įmonės, tikėdamosi didesnių sąnaudų, iš anksto kelia kainas. Tada atlyginimų ir kainų sprendimai pradeda skatinti vieni kitus. Tai nereiškia, kad darbuotojai neturi teisės siekti didesnių pajamų. Tačiau jei atlyginimai visoje ekonomikoje ima kilti gerokai greičiau už darbo našumą, o įmonės tai perkelia į kainas, laikinas energijos sukrėtimas tampa ilgalaike save didinančia infliacija.

Štai su kuo centriniai bankai kovoja ir bando tokiems efektams užbėgti už akių.

Pastarasis konfliktas Artimuosiuose Rytuose ir Hormuzo sąsiaurio blokada labai gerai parodo problemos mastą. Per Hormuzo sąsiaurį vidutiniškai judėjo apie 15–20 mln. barelių naftos per dieną – maždaug penktadalis pasaulinio naftos vartojimo. Todėl šis uždarymas akimirksniu turėjo poveikį pasaulinėse rinkose. ECB negali užtikrinti laivybos Hormuze, bet jis gali daryti įtaką tam, kad pabrangusi energija netaptų užsitęsusiu kainų augimu euro zonoje.

Centriniai bankai tokiu metu veikia ne kaip naftos tiekėjas, o kaip infliacijos lūkesčių sargas. Jo signalas rinkai yra toks: taip, energija pabrango; taip, ekonomikai tai nepalanku; taip, realiosios pajamos dėl to mažėja. Bet mes neleisime, kad visi ekonomikos dalyviai pradėtų elgtis taip, lyg 3, 4 ar 5 proc. dydžio infliacija būtų nauja norma. Nes tokios infliacijos ilgalaikė žala ekonomikai būtų daug didesnė nei šis trumpalaikis sukrėtimas.

Taip yra dėl labai paprastos priežasties: infliacija tampa pavojingiausia ne tada, kai vieną mėnesį pabrangsta kuras, o tada, kai žmonės praranda tikėjimą, kad kainų augimas grįš į normalų lygį. Jei gyventojai mano, kad kainos kasmet kils gerokai daugiau nei 2 proc., jie gali skubėti vartoti šiandien. Jei įmonės mano, kad visi vis tiek tikisi kainų augimo, jos lengviau kelia kainas. Jei darbuotojai mano, kad ateityje pinigai nuvertės greičiau, jie derasi dėl didesnio užmokesčio. Taip lūkesčiai tampa infliaciją skatinančiu veiksniu.

ECB savo spaudos pranešime pabrėžia būtent šį skirtumą: pinigų politika negali sumažinti pačių energijos kainų, bet gali neleisti, kad energijos brangimas virstų ilgalaike infliacija per netiesioginį poveikį, atlyginimus ir infliacijos lūkesčius.

Todėl klausimas nėra „ar didesnės palūkanų normos atpigins naftą?“, bet „ar nepakankama reakcija į naftos sukrėtimą leis infliacijai įsitvirtinti?“ Jeigu atsakymas yra „taip“, centrinis bankas negali likti nuošalyje.

Žinoma, ši politika turi kainą. Didesnės palūkanų normos brangina paskolas, slopina investicijas, mažina vartojimą, pristabdo būsto rinkos plėtrą ir gali lėtinti ekonomikos augimą. Todėl centriniai bankai neturi reaguoti mechaniškai į kiekvieną naftos kainos šuolį. Jei energijos brangimas yra trumpalaikis, o infliacijos lūkesčiai tebėra stabilūs, dažnai geriau tokį sukrėtimą „pralaukti“ – kitaip tariant, nereaguoti per stipriai. Bet jei sukrėtimas yra didelis, užsitęsęs ir pradeda skverbtis į kainodarą, atlyginimus bei lūkesčius, neveikimas kainuotų daug brangiau.

ECB birželio mėn. prognozėse numatė, kad bendroji infliacija euro zonoje 2026 m. vidutiniškai sieks 3,0, 2027 m. – 2,3 proc., o prie 2 proc. tikslo grįš 2028 m.; kartu pabrėžia, kad rizika infliacijai yra padidėjusi, o augimui – neigiama. Tai klasikinė centrinių bankų dilema: ekonomikai reikia deguonies, bet infliacijai negalima leisti vėl įsidegti.

Viešai tai dažnai atrodo paradoksaliai. Nafta brangsta dėl geopolitinių veiksnių, o centrinis bankas didina palūkanų normas namų ūkiams ir verslui. Tačiau pinigų politika neveikia per naftos rinką. Ji veikia per paklausą, kreditavimą, valiutos kursus, finansines sąlygas ir lūkesčius. Ji negali panaikinti pirmojo smūgio, bet gali sumažinti riziką, kad po pirmojo smūgio prasidės antras, trečias ir ketvirtas.

Galima sakyti ir paprasčiau. Kai kyla naftos kainos, centrinis bankas negali užgesinti gaisro naftos rinkoje, bet jis gali neleisti, kad nuo to gaisro užsidegtų visas ekonomikos namas.