Vienybėje mūsų stiprybė: Bendruomenės diena Lemonte

Yra dienų, kai Lemonte, atrodo, susitinka visa lietuviška Čikaga. Rugsėjo 13-oji, sekmadienis, buvo būtent tokia. Nuo pat ryto Pasaulio lietuvių centro vidinis kiemelis pildėsi žmonėmis, kol jų susirinko daugiau nei septyni šimtai: šeimos su vaikais, senjorai, skautai, šokėjai, choristai, savanoriai su prijuostėmis. Vienoje kiemelio pusėje stovėjo scena su mikrofonais, kitoje – sustatytos kėdės ir stalai. Ant pastato sienos kabėjo spalvingų balionų girlianda, o po ja – plakatas su JAV Lietuvių Bendruomenės ženklu ir trimis žodžiais, kurie tą dieną skambėjo ne kaip šūkis, o kaip faktas: „Vienybėje mūsų stiprybė“.

Bendruomenės dieną surengė Pasaulio lietuvių centras ir Palaimintojo Jurgio Matulaičio misija kartu su JAV Lietuvių Bendruomene, o šventėje dalyvavo visos apylinkės. Tai tradicija, kurią kadaise pradėjo a. a. Tėvas Antanas Saulaitis SJ, o Matulaičio misija ją ištikimai tęsia. Šventę, kaip ir ankstesniais metais, finansiškai parėmė Lietuvių Fondas, kuriam organizatoriai dėkojo ypatingai: be šios paramos šventė nebūtų tokia, kokia yra.

Net oras šį kartą buvo bendruomenės pusėje. Aplinkiniuose rajonuose tą dieną lijo, o virš Pasaulio lietuvių centro kiemelio dangus laikėsi giedras, ir saulė švietė visiems susirinkusiems. Atrodė, lyg pati gamta būtų norėjusi pabūti kartu.

Mišios po atviru dangumi

Diena prasidėjo šv. Mišiomis lauke. Scena tapo altoriumi: procesija su kryžiumi ir smilkytuvu atžengė per kiemelį, o altorių dengė staltiesė, išmarginta ranka rašytais įrašais ir papuošta geltonais kaspinais. Choras, vadovaujamas Dariaus Polikaičio, giedojo giesmes, ir kai jos skambėjo, visas kiemelis atsistojo.

Kunigo Kęstučio pamokslas palietė širdis ir dar labiau sustiprino tą bendrystės jausmą, kurį tą rytą jautė visi. Mišios po atviru dangumi turi savo ypatingą tylą: vietoj bažnyčios skliautų – medžių lapija ir rugsėjo saulė, vietoj vitražų – šimtai susikaupusių veidų.

Dainos ir šokiai

Po Mišių scena atiteko atlikėjams. Šventę vedė ir visą dieną moderavo J. Polikaitis, kviesdamas į sceną vis naujus kolektyvus. Jaunieji choristai susėdo ant pakylų prie scenos, o kai jų balsai pakilo virš kiemelio, net tie, kurie tik ėjo pro šalį, sustojo paklausyti. Šventėje dalyvavo ir Lietuvių opera Čikagoje.

Didžiausią sūkurį sukėlė šokių kolektyvai „Vaivora“, „Grandis“ ir „Suktinis“. „Vaivoros“ šokėjos šventėje buvo matomos dvigubai: prieš pasirodymą jos žaliais marškinėliais būriavosi prie savo palapinės, o vėliau, persirengusios baltai turkio spalvų suknelėmis ir užsidėjusios gėlių vainikus, tapo tikru fotografų magnetu. Tautiniai šokiai nebuvo vien žiūrėjimui: į juos galėjo įsijungti ir svečiai, o gyva muzika skambėjo per visą kiemelį.

Lemontas šoka kartu su Lietuva

Šis šokis turėjo ir ypatingą prasmę. JAV Lietuvių Bendruomenė prisijungė prie visus vienijančios iniciatyvos „Visa Lietuva šoka“, kuri šiemet Lietuvoje vyksta jau vienuoliktą kartą. Rugsėjo 19 d. tradicinės melodijos ir šokių žingsneliai užpildys aikštes, skverus ir gatves visoje šalyje: Kauno Nepriklausomybės aikštę, Klaipėdos etnokultūros centro kiemą, Panevėžio Laisvės aikštę, Šiaulių Prisikėlimo aikštę ir daugybę mažesnių miestelių bei kaimo bendruomenių. Prie akcijos jungiasi ir lietuvių bendruomenės Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje, Norvegijoje, o šiemet – ir Lemonte.

„Šiandien Lemontas šoka kartu su Lietuva! Nesvarbu, kiek kilometrų mus skiria – šokis visada sujungia.“

Taip bendruomenė rašė savo pranešime. Ji taip pat pasidžiaugė galėdama būti šios tradicijos dalimi ir siuntė nuoširdžius linkėjimus visiems, kurie šoks rugsėjo 19-ąją. Bendruomenė padėkojo kolektyvams „Grandis“, „Suktinis“ ir „Vaivora“ bei visiems, kurie Pasaulio lietuvių centre susibūrė į šokį po atviru dangumi.

Padėka centro vadovui

Šventėje nuskambėjo ir oficiali padėka. Lietuvos generalinio konsulato Čikagoje ministras patarėjas Saulius Jaskelevičius įteikė užsienio reikalų ministro Kęstučio Budrio padėkos raštą Pasaulio lietuvių centro valdybos pirmininkui Dainiui Petroniui.

Rašte pabrėžiama, kad jis reikšmingai prisideda prie didžiausio lietuvių kultūros centro už Lietuvos ribų augimo ir sklandaus veikimo. Taip pat įvertintas jo nuoseklus rūpestis Lietuvos diasporos turtu JAV, atsidavimas lietuviškų stovyklų priežiūrai ir ilgametė savanorystė. Centro bendruomenė neslėpė pasididžiavimo, kad būtent jis padeda centrą daryti saugų, stiprų ir modernų.

Kugelis, dešrelės ir penkiasdešimt palapinių

Jokia lietuviška šventė neapsieina be vaišių, ir šį kartą niekas neliko alkanas. Kugelis ir dešrelės kvepėjo per visą kiemelį, o prie maisto stalų dirbę savanoriai – tarp jų ir skautės su prijuostėmis bei pirštinėmis – dalijo porcijas su tokiomis šypsenomis, kad eilė atrodė trumpesnė nei buvo iš tikrųjų.

Tarp palapinių virė gyvenimas. Savo palapines ar stalus turėjo daugiau nei penkiasdešimt lietuviškų organizacijų, veikiančių tiek pačiame centre, tiek už jo ribų: knygos, rankdarbiai, leidiniai, informacija apie mokyklas, stovyklas ir būrelius. Savo vietą turėjo ir „Draugas“, ir pats Pasaulio lietuvių centras, prie kurio palapinės žmonės užsukdavo pasikalbėti ir pasidalyti šypsena. Skautai dalijosi stovyklų prisiminimais, o jaunieji futbolininkai geltonai žaliomis aprangomis vaikštinėjo tarp stalų taip, lyg būtų namie. Ir iš tikrųjų – buvo namie.

Vienybė, kurią galima pamatyti

Fotografuodamas tokią šventę greitai supranti, kad įdomiausia ne visada vyksta scenoje. Žiūrovų eilėse buvo ne mažiau gyvenimo: pažįstamų susitikimai, juokas, plojimai, pokalbiai, prasidedantys žodžiais „kiek metų nesimatėm!“. O labiausiai į širdį krito vaikai: mama su trimis mažaisiais po medžiu, berniukai futbolo marškinėliais, mergaitė, strimgalviais bėganti pro šokėjas. Būtent jie parodo, kad lietuvybė Lemonte ne tik išlieka, bet ir auga.

Tą dieną Pasaulio lietuvių centro kiemelis tapo vieta, kur susitiko malda, muzika, šokiai, šypsenos ir, svarbiausia, žmonės. Šūkis „Vienybėje mūsų stiprybė“ sekmadienį buvo matomas ne tik ant plakato. Jis buvo matomas bendruomenėse, kolektyvuose, savanoriuose, kartose. Ir tai buvo gražiausias šios dienos vaizdas.

Iki susitikimo kitais metais!

Nuotraukos – Arūno Šatkaus