Už jūrų marių: lietuviai Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje

1947 metų Kūčių vakarą Bonegillos stovykloje, Australijos Viktorijos valstijoje, apie keturi šimtai lietuvių susėdo aplink pušį. Eglės nebuvo, tad papuošė tai, ką davė stovyklos vadovybė. Plotkelių irgi nebuvo: kiekvienas prie durų gavo po du sausainius ir vieną apelsiną, išdalytus tiesiai iš maišo. Architektas Kazys Mieldažys vėliau prisiminė, kad tai buvo keistos, net kiek juokingos Kūčios. Bet giesmės skambėjo lietuviškai. Turbūt tai buvo pirmosios tokios gausios lietuvių Kūčios Australijoje — ir tikra naujo gyvenimo pradžia.

Tačiau lietuvių istorija šiame žemyne prasidėjo gerokai anksčiau. Ją verta papasakoti nuo pradžių.

1. Pirmieji pėdsakai: pavieniai klajūnai XIX amžiuje

Pirmieji lietuviai į Australiją atkeliavo ne būriais, o po vieną. Visuotinė lietuvių enciklopedija jų pradžią sieja su 1830–1831 metų sukilimu: po jo dalis dalyvių išsibarstė po pasaulį, o vienas jų, žinomas tik Mickevičiaus pavarde, Australijoje nugyveno 35 metus. Kuo jis vertėsi ir kur palaidotas, šiandien nebežinome.

Ankstyviausias dokumentuotas šeimos atvykimas — 1841 metai. Laivu Skjold į Pietų Australiją su 275 vokiečių liuteronų kolonistų grupe atplaukė iš Prūsijos kilusi Varno šeima: tėvai, sūnus ir dvi dukterys. Jie apsigyveno Lobetalyje, Adelaidės kalvose. Aplink buvo vien vokiečiai, tad per kelias kartas šeima ištirpo jų bendruomenėje. Jos pėdsakas liko tik archyvuose.

XIX amžiaus pabaigoje Brisbeno apylinkėse buvo susikūrusi nedidelė lietuvių žemdirbių kolonija, bet ilgainiui ji iširo. Tvirčiau įsikibo Adelaidėje: 1888–1898 metais čia stiklo fabrike dirbo apie 20–30 lietuvių. Jie turėjo savo klubą, koplytėlę ir susirinkimų salę. Tai buvo pirmasis žinomas organizuoto lietuviško gyvenimo daigas Australijoje. Po Pirmojo pasaulinio karo atsikėlė ir dalis lietuvių, anksčiau įsikūrusių Škotijos angliakasių kaimuose.

Į Naująją Zelandiją pirmieji lietuviai atvyko 1888 metais. Vyko ir etniniai lietuviai, ir litvakai, tačiau iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos čia gyveno tik pavieniai žmonės, o ne bendruomenė.

2. Tarpukaris: namai, į kuriuos galėjai užeiti

1929 metais Sidnėjuje susibūrė Australijos lietuvių draugija — pirmoji tikra lietuvių visuomeninė organizacija žemyne. 1933 m. ji turėjo apie šimtą narių. Nariai rengė tautinių švenčių minėjimus ir vakarėlius, iš Lietuvos užsisakydavo „Lietuvos aidą" ir „Trimitą", iš Amerikos — „Keleivį". Laikraštis iš tėvynės pas prenumeratorių ateidavo po kelių mėnesių, bet būdavo skaitomas iki paskutinės eilutės.

Draugijos širdimi daugiau nei du dešimtmečius buvo Antanas ir Ona Baužės. Antanas — 1919 metų Lietuvos kariuomenės savanoris, ištarnavęs joje iki 1930-ųjų. Ona užaugo Škotijoje, ten mokėsi, o grįžusi į Lietuvą dirbo Vilkaviškio taikos teisme. 1930 m. jie atvyko į Sidnėjų ir tapo tais žmonėmis, pas kuriuos kiekvienas naujai atvykęs lietuvis galėjo ateiti patarimo, pagalbos ar tiesiog pasikalbėti gimtąja kalba. Antanas draugijai pirmininkavo 1932–1937 ir 1940–1950 metais.

Kai po karo į Australiją plūstelėjo tūkstančiai pabėgėlių, draugijos skyriai išaugo visur, kur tik jų atsirado: Adelaidėje, Baterste, Bičvorte, Bonegilloje, Brisbene, Kanberoje, Melburne, Gretoje ir Vumeroje. Draugija bendravo su estais ir latviais, ir iš to išaugo baltų bendradarbiavimas, vėliau tapęs viena stipriausių Australijos išeivijos tradicijų. 1950 m. A. Baužė kartu su S. Narušiu ir J. Kapočiumi draugiją perorganizavo į Australijos lietuvių bendruomenę (ALB), kuri veikia iki šiol.

3. „Gražieji baltai": kelionė per pusę pasaulio

Antrasis pasaulinis karas viską apvertė aukštyn kojomis. Lietuvą antrą kartą okupavus sovietams, dešimtys tūkstančių žmonių pasitraukė į Vakarus. Apie 65 tūkstančiai atsidūrė perkeltųjų asmenų (DP) stovyklose Vokietijoje ir Austrijoje. Grįžti namo reiškė Sibirą, o likti — gyventi barakuose be jokios ateities.

Tuo pat metu kitame pasaulio krašte Australija sprendė savą galvosūkį. Po karo šalis jautėsi pažeidžiama ir tuščia, jos politikai kartojo šūkį „Populate or perish" — „Apgyvendink arba pražūk". Imigracijos ministras Arthuras Calwellas labiausiai norėjo britų, bet jų atvažiavo per mažai. 1947 m. vasarą jis pats apvažiavo Europos DP stovyklas ir liepą pasirašė sutartį su Tarptautine pabėgėlių organizacija. Pirmaisiais metais Australija įsipareigojo priimti 4 000 perkeltųjų asmenų, daugiausia baltų.

Atranka buvo negailestinga, ir apie tai verta pasakyti atvirai. Australijos nacionalinio archyvo duomenimis, pirmajai grupei imigracijos departamentas sąmoningai rinkosi jaunus, šviesaus gymio, nežydų kilmės žmones: jie turėjo įtikinti skeptišką visuomenę, kad ne britai irgi gali tapti „naujaisiais australais". Taip ir gimė pravardė „gražieji baltai" (beautiful Balts).

Kelionė

Prieš išplaukdami lietuviai susirinko Diepholzo stovykloje Vokietijoje. Kazys Mieldažys, kuriam buvo pavesta suburti chorą, vėliau rašė, kad iš pradžių tarp jų neatsirado nė vieno, kuris mokėtų diriguoti ar bent gerai groti pianinu. Išgelbėjo akordeonistas Juozas Songaila. Taip daugiau nei keturi šimtai lietuvių subombarduoto lėktuvų angaro pastogėje atsisveikino su Europa giesme „Pulkim ant kelių", o mišias baigė Lietuvos himnu.

1947 m. spalio 30 d. iš Bremerhafeno išplaukė amerikiečių karo transporto laivas General Stuart Heintzelman. Jame buvo 843 baltai, iš jų 439 lietuviai — pirmoji organizuota karo pabėgėlių iš Lietuvos grupė. Denyje Petras Morkūnas, kuris, anot Mieldažio, niekada nesitikėjo tapti dirigentu, subūrė vyrų chorą. Per Vėlines laive meldėsi už žuvusiuosius dėl Lietuvos laisvės, lapkričio 23-iąją paminėjo Kariuomenės dieną. Baltai leido net bendrą laivo laikraštį Baltic Viking. Kelionės pabaigoje trijų tautų chorai surengė koncertą laivo įgulai.

Lapkričio 28 d. laivas pasiekė Frimantlo uostą Vakarų Australijoje. Pasitikti atvyko ir keli čia seniau gyvenę lietuviai; vienas jų buvo atkeliavęs iš už penkių šimtų kilometrų. Po kelių dienų kariniuose barakuose pabėgėliai persėdo į karo laivą Kanimbla ir gruodžio 7 d. išlipo Melburne. Keturis keleivius dar Frimantle grąžino į Europą dėl sveikatos ar saugumo patikrinimų, tad į Melburną atplaukė 839 žmonės. Uoste juos pasitiko pats ministras Calwellas. Grupės vadovas Jonas Motiejūnas ir tautiniais drabužiais pasipuošusi Konstancija Brundzaitė įteikė jam albumą su Lietuvos vaizdais ir tautinę juostą. Ši nuotrauka apskriejo visą Australijos spaudą.

Kitą dieną du specialūs traukiniai juos nuvežė į Bonegillą. Baltai tapo pirmaisiais šios stovyklos gyventojais. Vietinis laikraštis gyrė jų norą dirbti ir stebėjosi puikia jų išvaizda — tokie buvo to meto komplimentai.

Pirmieji mėnesiai

Bonegilla buvo buvusi kariuomenės stovykla: barakai, bendri valgomieji, anglų kalbos pamokos. Lietuviai, vos atvykę, ėmė organizuotis. Jie surengė liaudies meno parodą, parengė baltų koncertą ministrui (jį įrašė ir transliavo Olberio radijas), o laukdami arkivyskupo vizito iš sulaužytų tvorų ir dėžių pastatė tradicinius vartus ir altorių. Medžiagos stovyklos vadovybė nedavė, tad geresnių lentų teko „pasiskolinti".

Ne viskas buvo romantiška. Žmonės pavargo nuo laukimo ir kasdienės avienos, erzino anglų kalbos pamokos ir australiškos dainos, o atlyginimų vis nebuvo. Visi pavydėjo tiems, kuriems pavykdavo slapta uždirbti tris svarus per dieną pas aplinkinius ūkininkus — stovyklos vadovybė tai draudė. Dalis ėmė gailėtis, kad išvažiavo iš Europos, dar laive.

Į Bonegillą su žmona atvyko ir Antanas Baužė. Jis papasakojo, kaip gyvenama Australijoje, ir pakvietė visus stoti į draugiją. Iš stovyklos jis išvažiavo su maždaug keturių šimtų naujų narių sąrašu.

Po „Heintzelman" sekė kiti laivai. Iki 1953 m. į Australiją atvyko apie 10 000 lietuvių. Tarp būsimų juodadarbių buvo inžinierių, teisininkų, gydytojų, muzikantų ir karininkų. Daktarai kasė griovius, profesoriai tiesė geležinkelius — ir vis tiek vakarais rinkdavosi dainuoti.

1948 m. gegužės 9 d. Australijos vyriausybė atvykstantiems baltams patarė neatsiliepti į Sovietų Sąjungos ambasados kvietimus registruotis. Ji pabrėžė, kad Australija nepripažįsta Estijos, Latvijos ir Lietuvos įjungimo į SSRS. Žmonėms, pabėgusiems nuo sovietų, tai buvo labai svarbus ženklas.

4. Nuo barakų iki savų namų

Pradžia buvo sunki: barakai, sunkus fizinis darbas, svetima kalba. Tačiau lietuviai elgėsi taip pat, kaip ir kitose pasaulio išeivijose — vos atsistoję ant kojų, ėmė statyti bendruomenę.

Pirmiausia — spauda. Jau 1947 m. pasirodė skautų biuletenis Žvalgas, 1948 m. Pietų Australijoje pradėtas leisti pirmasis tikras lietuviškas laikraštis Australijos lietuvis (ėjo iki 1956 m.). 1949 m. Sidnėjuje išėjo pirmasis savaitraščio Mūsų pastogė numeris. Jį sumanė ir leido A. Baužė, redagavo rašytojas ir teisininkas Juozas Žukauskas, tarpukariu buvęs šaulių žurnalo „Trimitas" redaktoriaus pavaduotoju, administravo Ona Baužienė, o iliustravo dailininkas Jonas Bastys. Pirmąjį keturių puslapių numerį, kurio vienas puslapis pagal to meto reikalavimus buvo angliškas, išspausdino australų spaustuvė Publicity Press. Bendruomenės istorija mini ir jo kainą: 56 svarai, 7 šilingai ir 10 pensų.

„Mūsų pastogė" išgyveno beveik 77 metus. Dešimtmečius savanoriai ją rašė, rinko, maketavo, siuntinėjo prenumeratoriams. Paskutinis numeris išėjo 2025 m. gruodžio 17 d.: laikraštį uždarė skaitmeninės žiniasklaidos konkurencija ir lėšų stygius. Lapkričio pabaigoje Sidnėjuje bendruomenė su ja atsisveikino specialiu vakaru.

1956 m. Melburne Australijos lietuvių katalikų federacija pradėjo leisti savaitraštį Tėviškės aidai. Vėliau atsirado Adelaidės lietuvių žinios (nuo 1960 m.), angliški News Digest ir Baltic News, skautų Tėvynės židinys ir kiti leidiniai.

Organizacijų tinklas

• 1950 m. — Australijos lietuvių bendruomenė (ALB). Nuo 1960 m. per Krašto tarybos suvažiavimus rengiamos Australijos lietuvių dienos — didžiausia bendruomenės šventė, paeiliui vykstanti skirtinguose miestuose. Pirmąsias surengė inžinierius Izidorius Jonaitis. 2026 m. jos vyksta Melburne.
• 1948–1973 m. — Australijos lietuvių kultūros fondas. Jį įkūrė jaunuolis Gabrielius Žemkalnis, Romas Maziliauskas, Andrius Bajorūnas ir Jurgis Glušauskas. 1952–1953 m. fondui pirmininkavo Gabrieliaus tėvas, architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, Kauno Prekybos, pramonės ir amatų rūmų bei Dariaus ir Girėno mauzoliejaus autorius. Australijoje jis dirbo Darbų ir statybos departamente, kartu su kitais architektais suprojektavo Australijos ambasados kompleksą Naujajame Delyje, o 1959 m. grįžo į Lietuvą. Fondas rėmė lituanistines mokyklas, chorus ir sportą, o jo įkurta Melburno lietuvių biblioteka veikia iki šiol.
• 1953 m. — Australijos lietuvių fizinio auklėjimo sąjunga (Melburnas); 1966 m. pradėta kurti jaunimo sąjunga (ALJS, statutas patvirtintas 1976 m.).
• 1967 m. — lietuvių kooperatinė kredito draugija „Talka", padėjusi tautiečiams įsigyti pirmuosius namus; 1972 m. — Australijos lietuvių fondas.
• 1957 m. Adelaidės lietuviai Norvudo (Norwood) priemiestyje nupirko apleistą bažnytėlę ir savo rankomis ją atstatė. Taip gimė Lietuvių namai — Pietų Australijos lietuvių traukos centras su šeštadienine mokykla, biblioteka, scena ir „Talkos" skyriumi.
• 1983 m. Vakarų Australijos lietuviai nusipirko pastatą Pietų Perte ir įkūrė Bendruomenės namus.

Ne mažiau svarbi buvo bažnyčia. Sidnėjuje 1949–1993 metais lietuvius globojo kapelionas, vėliau prelatas Petras Butkus. Jis išrūpino atskirą plotą lietuviams Sidnėjaus kapinėse, kad žmonės, gyvenime išblaškyti po visą žemyną, galėtų ilsėtis šalia savųjų. Perte nuo 1959 m. Rytų Perto Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčioje lietuviams skirtas laikas pamaldoms. Iš pradžių mišias laikė airių kunigai, vėliau atsirado lietuvių. Pamaldos lietuviškai Perte vyko iki 1999 metų — keturis dešimtmečius.

5. Kova dėl Lietuvos laisvės

Australijos lietuviai niekada nebuvo vien kultūrinė bendruomenė. Nuo pirmųjų dienų jie buvo ir politinė išeivija, kuri tikėjo, kad vieną dieną Lietuva vėl bus laisva, ir nuolat tai primindavo Australijos politikams.

Australija, kaip ir dauguma Vakarų valstybių, sovietinės aneksijos teisiškai nepripažino — išskyrus vieną trumpą, skaudų laikotarpį. 1974 m. vasarą paaiškėjo, kad Goughʼo Whitlamo vyriausybė pripažino Baltijos šalių įjungimą į SSRS de jure. Sprendimą premjeras priėmė beveik vienas, be išsamesnių diskusijų vyriausybėje. Baltų bendruomenes tai sukrėtė. Protestai vyko visose valstijose, laiškai plūdo politikams, o 1974 m. rugsėjo 18 d. Senatas pareiškė papeikimą užsienio reikalų ministrui Donui Willesee.

Pastangos nenuėjo veltui. 1975 m. gruodį, praėjus vos keturioms dienoms po rinkimų, naujoji Malcolmo Fraserio vyriausybė pripažinimą atšaukė. Andrew Peacockas, netrukus tapęs užsienio reikalų ministru, dar 1975 m. rugpjūtį, būdamas opozicijoje, sakė, kad tai išeivių grupių spaudimo ir įtikinamų argumentų pergalė. Retai kada išeivių bendruomenė taip tiesiogiai pakeičia valstybės užsienio politiką.

Naujojoje Zelandijoje istorija baigėsi kitaip. Tuo pačiu laikotarpiu aneksiją de jure pripažino ir ji, tačiau iki pat 1991 m. šio sprendimo neatšaukė. 1976 m. Tasmanijos baltų draugija ragino naująjį premjerą Robertą Muldooną pasekti Australijos pavyzdžiu. Užsienio reikalų ministras atsakė, kad galutinis sprendimas dar nepriimtas, — ir jis taip ir nebuvo priimtas. Naujosios Zelandijos lietuviai rašė protesto laiškus premjerui, ministrams ir opozicijai, informavo visuomenę apie trėmimus ir žmogaus teisių pažeidimus Lietuvoje.

Šios mažos bendruomenės politinis stuburas buvo stiprus ir anksčiau. 1956 m. ji nusiuntė telegramą Didžiosios Britanijos premjerui Anthony Edenui, prašydama per susitikimą su SSRS vadovais nepamiršti okupuotos Lietuvos. 1961 m. įteikė protestą Brazilijos vyriausybei, uždariusiai tenykštę Lietuvos pasiuntinybę. O 1988–1990 m., Sąjūdžio metais, Naujosios Zelandijos lietuviai šalies dienraščiuose rašė apie tautos siekį atkurti nepriklausomybę.

1991 m. rugpjūčio 27 d. Australija pripažino atkurtą Lietuvos nepriklausomybę, o lapkričio 6 d. buvo atkurti diplomatiniai santykiai. Ilgą laiką Lietuvai Australijoje atstovavo Tokijuje reziduojantys diplomatai. Ambasadą Lietuva įsteigė 2020 m., o 2021 m. rudenį ji pradėjo veikti Kanberoje. Pirmuoju čia reziduojančiu ambasadoriumi tapo Darius Degutis, atstovavęs ir Naujajai Zelandijai. Jo kadencija baigėsi 2026-aisiais, ir Sidnėjaus bendruomenė ambasadorių išlydėjo per Valstybės dienos minėjimą. Ilgametis lietuvybės puoselėtojas Gintas Viliūnas buvo apdovanotas URM medaliu „Už pasaulio lietuvių nuopelnus Lietuvai". Šalia ambasados veikia ir garbės konsulų tinklas: septintasis garbės konsulatas atidarytas Hobarte, Tasmanijoje.

6. Sportas: kai atvyksta Europos čempionai

Jei reikėtų vienu žodžiu apibūdinti Australijos lietuvių indėlį į sportą, tas žodis būtų krepšinis. Mat į Australiją su pabėgėlių laivais atplaukė ir tikri Europos čempionai.

Leonas Baltrūnas (1914–1993) du kartus, 1937 ir 1939 m., tapo Europos čempionu su Lietuvos rinktine. 1949 m. apsigyvenęs Australijoje, jau kitais metais Melburne surengė pirmąjį lietuvių krepšinio čempionatą, įsteigė klubą „Varpas" ir vadovavo Fizinio auklėjimo sąjungai. 1949–1953 m. jis treniravo Viktorijos valstijos rinktinę, o 1955 m. — visos Australijos vyrų krepšinio rinktinę. Be to, būtent jis Viktorijoje išpopuliarino tinklinį.

Leonas Petrauskas (1919–1994), irgi dukart Europos čempionas, Australijoje pasuko kitu keliu. Jis baigė Sidnėjaus universiteto Tropinių ligų ir higienos institutą, dirbo gydytoju Engadino medicinos grupėje ir dešimtmetį gyveno Naujojoje Gvinėjoje.

Algimantas (Algis) Ignatavičius (1932–2022) jau atstovavo pačiai Australijai: 1956 m. Melburno olimpinėse žaidynėse jis žaidė šalies rinktinėje, kuri užėmė 12 vietą. Adelaidėje dar 1940-ųjų pabaigoje įkurtas lietuvių klubas „Vytis" 1950 m. jau žaidė Pietų Australijos krepšinio lygoje. Krepšinis prasidėjo dar Bonegilloje: Mieldažys su pasididžiavimu prisiminė, kad stovyklos lietuvių penketukas „gerai mus atstovavo".

Tradicija gyva iki šiol. 1988 m. Australijoje surengtos III Pasaulio lietuvių sporto žaidynės, o 2023 m. lapkritį Okuroje prie Aucklando įvyko pirmosios Naujosios Zelandijos lietuvių sporto žaidynės.

7. Menas: skulptoriai, šokėjai, fotografas

Lietuviai paliko ryškų pėdsaką Australijos mene. 1961 m. Melburne skulptoriai Vincas Jomantas ir Teisutis Zikaras kartu su kitais menininkais imigrantais įkūrė grupę Centre Five. Ši grupė siekė, kad moderni skulptūra taptų architektūros ir viešųjų erdvių dalimi, ir tai buvo svarbus modernizmo proveržis Australijos dailėje. T. Zikaras buvo Kauno Laisvės paminklo autoriaus Juozo Zikaro sūnus, tad šeimos kūrybinė tradicija tęsėsi jau kitame žemyne. Jo sūnus Marcusas iki šiol saugo senelio archyvą.

Kanberoje stovi paminklas Eglei Žalčių karalienei (autorė Ieva Pocius). Ant jo pjedestalo išrašyta angliška legendos santrauka ir himno eilutė „Tegul meilė Lietuvos dega mūsų širdyse".

Baleto pasaulyje sužibėjo Juozas Janušaitis (g. 1946). Karo pabėgėlių šeimos vaikas, į Adelaidę jis atvyko ketverių metų. Tapęs Australijos baleto (The Australian Ballet) solistu, šoko su Rudolfu Nurejevu ir kitomis pasaulio žvaigždėmis, gastroliavo penkiuose žemynuose — nuo Sovietų Sąjungos iki Kinijos. Baleto trupėse šoko ir daugiau lietuvių, pavyzdžiui, R. Ratas ir R. Plokštys, pedagoge garsėjo N. Drazdauskaitė, o 1947 m. atvykusi Dana Nasvytytė įkūrė moderniojo šokio mokyklą. 1999 m. Džilonge įsteigta Lietuvos baleto bičiulių draugija remia jaunuosius šokėjus.

Adelaidėje 1949 m. gimė lietuvių mėgėjų teatras. 1950 m. profesionalus režisierius J. Gučius jį pertvarkė į Theatre Studies, ir per 1951–1958 m. čia suvaidintos 23 pjesės: A. Čechovo, Moljero ir lietuvių dramaturgų. Tautinių šokių grupei 13 metų vadovavo Bronė Lapsytė. O mažame Vumeros miestelyje gyvenę lietuviai turėjo chorą ir 300 knygų biblioteką, o 1950 m. Kalėdoms, patys dar vos atsistoję ant kojų, surinko 82 svarus DP stovyklose Vokietijoje likusiems tautiečiams.

Tarp dailininkų minėtinas impresionistas Pranas (Frank) Repšys (g. 1924). Tapyti jis mokėsi dar Freiburgo DP stovykloje, vėliau įsiliejo į Melburno priemiesčio Eltamo menininkų bendruomenę. Meno kolekcininkas Bronius (Bob) Šredersas (1910–1982) daugiau nei šimto kūrinių kolekciją padovanojo Volongongo miestui, ir taip gimė Volongongo meno galerija. Vėliau viešumoje pasirodė ir prieštaringų jo veiklos karo metais vertinimų.

Šiaulietis, kuris fotografavo dingstantį pasaulį

Viena jautriausių šios istorijos figūrų — Olegas Truchanas (1923–1972). Jis gimė Šiauliuose 1923 m. rugsėjo 22 d., 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, Miunchene trumpai studijavo teisę, o laisvalaikiu slidinėjo ir kopė Bavarijos Alpėse. Ten jis pirmą kartą paėmė į rankas fotoaparatą.

1949 m. vasarį Truchanas išlipo Melburne ir netrukus apsigyveno Hobarte, Tasmanijoje. Dvejus metus, kaip ir visi, dirbo pagal sutartį — cinko gamykloje prie Dervento upės. Iš uždarbio taupė žygio batams ir fotoaparatui. Vėliau įsidarbino Tasmanijos hidroenergetikos komisijoje skaitliukų tikrintoju, o laisvalaikiu vis giliau brido į laukinį pietvakarių Tasmanijos kraštą. 1952 m. jis vienas įkopė į stačią Federacijos viršūnę, o 1954 m. gruodį pirmasis žinomas žmogus pats susikonstruota baidare nusileido Serpentino ir Gordono upėmis nuo Pedderio ežero iki Makvorio įlankos vakarinėje salos pakrantėje.

Kai 7-ajame dešimtmetyje valdžia nusprendė užtvenkti upes ir paskandinti Pedderio ežerą su jo garsiuoju baltu paplūdimiu, Truchanas atsidūrė keistoje padėtyje. Jis dirbo toje pačioje komisijoje, kuri statė užtvanką, ir negalėjo viešai pasisakyti. Tačiau jo nuotraukos kalbėjo už jį: jo skaidrių vakarai pritraukdavo vis daugiau žiūrovų, kurie niekada nebuvo matę šio krašto. 1967 m. per didįjį Hobarto gaisrą sudegė jo namai ir beveik visas nuotraukų archyvas. Per penkerius metus jis viską nufotografavo iš naujo.

Pedderio ežero išgelbėti nepavyko. Tačiau 1971 m. dėl jo pastangų buvo apsaugotas Denisono upės Huono pušų miškas, dabar vadinamas Truchano Huono pušų mišku. 1972 m. sausio 6 d., fotografuodamas Gordono upę, kad atkurtų gaisre žuvusias skaidres, Olegas Truchanas nuskendo. Jam buvo 48-eri. Tais pačiais metais Tasmanijoje susikūrė pirmoji pasaulyje „žaliųjų" partija, o jo mokinys, latvių kilmės Peteris Dombrovskis, tapo vienu garsiausių Australijos gamtos fotografų. Truchano vardas ir šiandien minimas tarp Tasmanijos gamtosaugos judėjimo pradininkų.

Egzaminų salė Melburno universitete

Trakų pilis Kanberoje

Kanberos miniatiūrų parke Cockington Green galima pamatyti daugiau nei 30 šalių žymiausių pastatų modelius, tarp jų — Trakų salos pilį, pastatytą 1:50 masteliu. Ją pagamino Australijos lietuvis Mindaugas Mauragis, o darbą savo lėšomis apmokėjo Kanberos lietuviai skautai, veteranai ir kiti bendruomenės nariai. Beveik visus kitus modelius šiame parke finansavo šalių ambasados. 2026 m. pradžioje pilis laikinai pašalinta iš ekspozicijos restauruoti. Apie ją M. Mauragis papasakojo „Gabalėlių Lietuvos" ekspedicijai, kuri kuria lietuviško paveldo užsienyje enciklopediją.

8. Žmonės, kūrę bendruomenę

Už kiekvienos organizacijos, šventės ir pastato visada stovėjo konkretūs žmonės. Štai keli iš jų:

• Antanas Laukaitis (1926–2014) — žurnalistas ir sporto veikėjas. 1942 m. išvežtas darbams į Vokietiją, po karo tarnavo JAV kariuomenėje. 1949 m. atvykęs į Australiją, pradėjo nuo vandentiekio tiesimo dykumoje. 1953–1973 m. vadovavo „Australijos lietuvio" ir „Mūsų pastogės" sporto skyriams, buvo JAV „Draugo" korespondentas, kaip žurnalistas dalyvavo penkiose olimpinėse žaidynėse, o 2000 m. atstovavo Lietuvos tautiniam olimpiniam komitetui Sidnėjaus olimpiadoje.
• Jurgis Vytenis Jonavičius (1922 m. gimimo) — dešimtmečius vadovavo Adelaidės apylinkei, kultūros fondui ir sporto sąjungai, 1988 m. surengė III Pasaulio lietuvių sporto žaidynes. 1993–1999 m. jis buvo Lietuvos garbės konsulas Pietų ir Vakarų Australijoje bei Šiaurės teritorijoje, apdovanotas Gedimino ordino medaliu.
• Gabrielius Žemkalnis (1929–2017) — Vytauto Landsbergio brolis. Penkiolikmetis Kauno Aušros gimnazijos moksleivis kartu su Valdu Adamkumi leido pogrindinį laikraštį „Jaunime, budėk!", buvo suimtas gestapo, kalintas Kaune, o paskui dar 11 mėnesių Vokietijoje. 1948 m. atvykęs į Australiją, tapo vienu Kultūros fondo steigėjų, 1974–1994 m. rengė lietuviškas radijo laidas, 2003–2006 m. vadovavo Pasaulio lietuvių bendruomenei, o nuo 2013 m. — ALB Krašto valdybai. Mirė Melburne, bet 2019 m. perlaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse.
• Jonas Petras Kedys — 1997 m. įsteigė fondą „Talka lietuvių tautai" ir iki 2006 m. Lietuvos daugiavaikėms šeimoms perdavė daugiau kaip 200 tūkst. litų paramos.
• Valteris Didžys (1896–1977) — gydytojas, Tilžės akto signataras. 1949 m. apsigyveno Melburno Altonoje ir rėmė Lietuvių namų statybą. 2013 m. jo ir žmonos palaikai perkelti į Bitėnų kapines Lietuvoje — tai buvo simbolinis sugrįžimas namo.
• Juozas Mikštas — dešimtmečius puoselėjo Melburno lietuvių biblioteką, Kultūros fondo palikimą.

9. Naujoji Zelandija: maža, bet atkakli bendruomenė

Naujosios Zelandijos lietuvių istorija — mažos, bet užsispyrusios bendruomenės istorija. 1949–1950 m. čia iš Vokietijos pabėgėlių stovyklų atvyko apie 400 lietuvių. Dauguma vėliau iškeliavo toliau — į JAV, Kanadą, Australiją. Liko nedidelis branduolys, kuris 1949 m. įkūrė Lietuvių draugiją, 1951 m. pervadintą į Naujosios Zelandijos lietuvių bendruomenę. 1950–1958 m. ji leido laikraštį Naujosios Zelandijos lietuvis, o 1952–1960 m. veikė sekmadieninė lietuvių mokykla.

Iš šios mažos bendruomenės kilo ir vienas reikšmingiausių šalies dailininkų — tapytojas Rudolfas Gopas (Rudolf Gopas, 1913–1983). Naujojoje Zelandijoje jis vėliau pripažintas vienu ryškiausių modernistų.

1974–1975 m. politinis lūžis Naujosios Zelandijos lietuvius sukrėtė labiau nei Australijos. Jų naujoji tėvynė oficialiai pripažino, kad jų senosios tėvynės nėra, ir šio sprendimo neatšaukė pusantro dešimtmečio. Vis dėlto bendruomenė neišnyko, o Sąjūdžio metais jos nariai vėl atsiliepė per spaudą.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, į Naująją Zelandiją ėmė vykti studijuoti ir dirbti nauja karta. 2007 m. gruodį naujų atvykėlių iniciatyva įkurta New Zealand Lithuanian Society. 2021 m. ji turėjo apie 70 narių, aktyviausiai veikė Aucklande, pirmininkavo Dalia Kubiliūtė. Bendruomenė kartu švenčia tautines šventes, 2021 ir 2022 m. Aucklande surengė lietuviškų filmų festivalius, 2023 m. — trumpametražių filmų naktį, o 2023 m. lapkritį — pirmąsias Naujosios Zelandijos lietuvių sporto žaidynes.

10. Šiandien: trečioji karta ir nauja banga

Kiek lietuvių šiandien gyvena Australijoje? 2021 m. surašyme lietuvių kilmę nurodė 19 430 žmonių, iš jų 2 582 gimę Lietuvoje. Lietuvos URM mano, kad tikrasis skaičius gali siekti apie 50 tūkstančių: daugelis mišrių šeimų palikuonių surašyme nurodo tik australų ar kitą kilmę. Pokario karta pamažu išeina. Tačiau po Lietuvos įstojimo į ES atvyko nauja banga — studijuoti, dirbti, kurti verslą. Jų vaikai jau lanko tas pačias lituanistines mokyklas, kurias kadaise statė jų pirmtakai.

Kaip atrodo 2026-ųjų bendruomenės gyvenimas?

• Kalba ir mokyklos. Melburne veikia lituanistinė mokykla „Mano kalba". Jos mokiniai per 2026 m. liepos 5 d. Valstybės dienos minėjimą patys gamino pietus — kugelį su spirgais. Perte nuo 2020 m. veikia mokyklėlė „Baltų šalelė", kartą per savaitę per radiją transliuojamos laidos lietuvių kalba. 2026 m. Lietuvių kalbos dienos pasiekė ir Australiją, ir Naująją Zelandiją.
• Šventės. 2026 m. birželį Sidnėjuje pirmą kartą istorijoje Joninės surengtos kartu su latviais ir estais, kaip vienos baltų šeimos šventė. Susirinko per 400 žmonių, svečių atvyko iš Viktorijos, Sostinės teritorijos ir Kvinslando. Valstybės diena minima Melburne, Sidnėjuje ir Perte.
• Sportas. Tebegyva „Vyčio", „Varpo" ir „Kovo" tradicija. Jaunimas žaidžia ir australų klubuose, bet lietuviškos sporto šventės išlieka tapatybės dalimi.
• Atmintis. Australijos lietuvių archyvai sisteminami kartu su Lietuvos archyvais, surengta virtuali paroda „Australian Lithuanians". 2025–2026 m. „Gabalėlių Lietuvos" ekspedicija fiksavo lietuvišką paveldą žemyne, o 2026 m. pavasarį LRT laidų ciklas „Stop juosta" pasakojo apie Australijos lietuvius, jų namus ir archyvus.
• Ryšys su Lietuva. Veikia ambasada Kanberoje, į Lietuvą galima nuskristi su persėdimu Azijoje, Aucklande vyksta lietuviškų filmų festivaliai, bendruomenės remia Ukrainą. Baltų solidarumas, užgimęs dar DP stovyklose ir laivų deniuose, niekur nedingo.

Ką šiandien galima pamatyti savo akimis? Lietuvių namus Adelaidėje (nuo 1957 m.), Bendruomenės namus Perte (nuo 1983 m.), Melburno lietuvių klubą, kredito draugiją „Talka", Eglės paminklą Kanberoje, Truchano mišką Tasmanijoje. Lietuviškus kapų plotus, kuriuose ilsisi pirmoji karta. Ir, svarbiausia, gyvus žmones — trečiąją ir ketvirtąją kartą, kuri vis dar švenčia Jonines žiemą (Australijoje birželis — žiemos mėnuo) ir kepa kugelį kitame pasaulio krašte.

Nuo Varno šeimos, 1841 m. išlipusios iš laivo Skjold, per Bonegillos Kūčias su dviem sausainiais ir apelsinu iki 2026-ųjų Joninių laužo, prie kurio susirinko keturi šimtai baltų, — beveik du šimtmečiai. Australijos ir Naujosios Zelandijos lietuviai įrodė, kad net už penkiolikos tūkstančių kilometrų nuo tėvynės galima išsaugoti kalbą ir papročius. Jie atsivežė Europos čempionų patirtį, įkūrė meno galeriją, treniravo olimpinę rinktinę, išsaugojo mišką, kuris dabar vadinamas lietuvio vardu. Ir visą laiką nepamiršo, iš kur atėjo.