Dalaso lietuvių bendruomenės dešimtmetis: mūsų istorija, žmonės ir paveldas

„Turime sukurti Lietuvą savo širdyse“ 

  Pirmieji lietuviai Teksase

Dešimtmetis svetimoje žemėje – tai daug ar mažai? Vieniems tik dešimtmetis, o kitiems jau ir pusė gyvenimo. Dalaso lietuvių bendruomenėje yra narių, kurie čia gyvena daugiau nei 30 metų. Per tą laiką naujoji žemė tapo jų namais, išmaitino čia gimusius vaikus ir leido šeimoms atsispirti nuo žemės. Kai kurie lietuviai įkūrė asmeninius verslus, o kiti iškopė į profesines aukštumas.

Pažvelgus į netolimą praeitį, sunku patikėti, kad mums pasisekė sukurti bendruomenę po nauju stogu. Po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo po pasaulį išsibarstę lietuviai ryžtingai išreiškė savo naująją laisvę įvairiausiomis formomis. Subyrėjęs sovietinis politinis ir kultūrinis uždarumas iššovė kaip šampano butelis ir pataikė netgi į Teksasą.

Sunkoka būtų atsekti, kas buvo tas pirmasis lietuvis, nusileidęs į Dalaso oro uostą ar atvykęs automobiliu. Galbūt Ramūnas Petraitis, tęsęs savo krepšinio karjerą Weatherfordo koledže? O galbūt koks kitas žmogus, apie kurį nieko nežinome. Pagal Dalaso lietuvių bendruomenės turimus duomenis, 1992 metais į Teksasą atvyko Vilija Thomas, 1997 metais – Erika Snytkin. 1998-aisiais iš Kentukio valstijos į Weatherfordo miestelį atidundėjo ir mano šeimyna. Dukrai Alexis tuomet buvo tik trys mėnesiai, o sūnui Austinui šiek tiek daugiau nei du su puse metukų. Mes nežinojome, kaip mums seksis Teksase, ir kabinomės į gyvenimą nagais ir ragais. Norint įleisti savo šaknis, reikėjo apversti kiekvieną akmenį. Mes ties tuo nesustojome.

 Pradėjome nuo krepšinio

Atvykusi į niekuo nepasižymintį Weatherfordo miestelį, netrukus išgirdau, kad vietiniame koledže žaidžia keletas lietuvių krepšininkų. Su jais susipažinau per krepšinio varžybas: Žaneta Drungilaite, Vilma Grišmanauskaite, Arendijum Mejeru ir Emigijum Lukošium. Šie krepšininkai tempė dvigubą emigracijos jungą – mokėsi naujos kalbos, siekė išsilavinimo ir turėjo pateisinti trenerių lūkesčius krepšinio aikštelėje.

Tuo metu surasti lietuvių svetur buvo lyg aklai vištai grūdą aptikti. Elementariai norėjosi pasikalbėti su kuo nors lietuviškai. Dar nesinaudojome nemokamais pokalbiais su saviškiais iš Lietuvos per „Messenger“ ar „Viber“.

Su krepšininkais susitikdavau švenčių ir varžybų metu. Atvykę pas mus į svečius, jie mokydavo penkiametį sūnų Austiną mėtyti kamuolį į krepšį. Deja, po dvejų metų pažinties šie krepšininkai išvyko tęsti studijų į JAV universitetus, o į jų vietą atskrido kiti jauni krepšininkai iš Lietuvos.

Teksase liko gyventi Dalaso bendruomenei dabar priklausantis Arendijus Mejeras. Jis čia sukūrė šeimą ir turi du vaikus. Emigijus Lukošius grįžo į Lietuvą, Žaneta Drungilaitė dabar gyvena Havajuose, o Vilma Grišmanauskaitė taip pat liko Teksase.

Oficiali Dalaso lietuvių bendruomenė buvo įkurta 2016 metais, rugpjūčio 6 dieną, nors lietuvių bendrystė Teksase prasidėjo gerokai anksčiau. Greta Potapovaitė, Dalaso lietuvių bendruomenės įkūrėja, istoriniame stende rašė:

„Čia gyvenantys lietuviai jau daugelį metų ieškojo progų susitikti, bendrauti ir puoselėti lietuviškas tradicijas. Antradieniais mamos su mažais vaikais rinkdavosi viena kitos namuose, didesni susibūrimai vykdavo parkuose. Taip mezgėsi draugystės, kurios tęsiasi iki šiol. 2009–2011 m. veikė lituanistinė mokykla „Varpelis“, kurioje vaikus mokė Živilė Simeonidis. Kęstučio Truškūno iniciatyva buvo organizuojami lietuviški renginiai – Šv. Mišios su kunigu Tomu Karanausku, Arvydo Vilčinsko koncertas. 2012 m. birželio mėnesį Dalaso lietuvius aplankė tuometinė JAV Lietuvių Bendruomenės pirmininkė Sigita Šimkuvienė.“

Būtent ji paskatino Gretą įkurti JAV registruotą Dalaso lietuvių apylinkę.

Metams bėgant, bendruomenės renginių vis daugėjo. Šiemet lietuviai rinkosi į Cepelinų balių, Nepriklausomybės šventės minėjimą, pirmą kartą Dalase surengtą JAV lietuvių Poezijos pavasarį „Zenitas 2026“ ir gegužę debiutavusį Šaltibarščių pikniką. Liepą buvo paminėta karaliaus Mindaugo diena, o „Sietuvos“ šokių ansamblis debiutavo Čikagoje. „Baltijos“ lituanistinėje mokykloje kasmet švenčiama Motinos diena. Vadovaujant mokyklos direktorei Elenai Chrapkienei, rengiama kalėdinė programa, suburianti ne tik mokinius ir jų tėvelius, bet ir kitus bendruomenės narius. Erikos Ulinskaitės iniciatyva pernai pirmą kartą buvo surengta bendra Kūčių vakarienė. Kalėdiniu laikotarpiu moterys renkasi pinti vainikų, o merginų šventėje keičiamasi dovanomis. Esant tokiai daugybei renginių, reikia tik spėti suktis!

Taip ir tęsiasi lietuvių epopėja saulės nudegintoje valstijoje, kuri ribojasi su Meksika. Iš lietaus persmelkto ir Baltijos vandenų nuskalauto krašto mes pasirinkome apsistoti kaktusų numylėtoje žemėje, kur vasaros įkarštyje, rodos, net gruntas dega.

 Mūsų istorija – mūsų žmonės – mūsų paveldas

2026 metų spalio 24 dieną Irvinge, Teksase, Dalaso lietuvių bendruomenė šventė savo įkūrimo dešimtmetį.

Renginį vedė pagrindinė jo organizatorė, bendruomenės pirmininkė Erika Ulinskaitė, ir už organizacinius reikalus atsakingas Gedvaldas Povilaitis. Pirmą kartą visa šventės sakytinė dalis buvo verčiama ir į anglų kalbą angliakalbiams šeimų nariams. Pirmininkė pradėjo šiais žodžiais: „Šio vakaro tema – „Mūsų istorija – mūsų žmonės – mūsų paveldas“. Mūsų istorija – tai prisiminimai, atvedę mus iki šios dienos. Mūsų žmonės – tai jūs: mokytojai, šokėjai, muzikantai, savanoriai, rėmėjai ir visi, kurie buvote šalia. O mūsų paveldas – tai, ką atsinešėme iš Lietuvos ir perduodame savo vaikams.

Nuoširdžiai dėkojame šventės mecenatui – Lietuvių Fondui, taip pat JAV Lietuvių Bendruomenės Krašto valdybai ir Kultūros tarybai už paramą ir lietuviškos veiklos puoselėjimą. Dėkojame svečiams iš kitų valstijų ir visiems, kurie organizavo šį vakarą. Nesvarbu, kiek mylių mus skiria – lietuviška širdis visada randa kelią pas savus.“

Į Dalaso lietuvių jubiliejinį vakarą atvyko garbingi svečiai: buvusi JAV Lietuvių Bendruomenės pirmininkė Sigita Šimkuvienė, Lituanistikos tyrimo centro prezidentė Kristina Lapienytė ir Meino lietuvių bendruomenės pirmininkė Vida Urbaitė. Taip pat viešėjo Hjustono lietuvių tautinių šokių kolektyvo „Smiltis“ vadovė Agnė Basevičienė ir tautinių šokių mokytojas Martynas Basevičius.

Susirinkusiems buvo pristatyti net aštuoni filmai: Virgos Heft parengtas „Bendruomenės šaknys“, Gretos Potapovaitės – „Mūsų žmonės – oficialios bendruomenės kūrėjai“, Erikos Ulinskaitės – „Lietuva vaikų akimis“, Lituanistinės mokyklos „Baltija“ filmas apie mokyklos mokytojus „Sietuvos pradžia“, Medos Meador „Mūsų ateitis jaunimo akimis“ ir kiti.

 Prieš jubiliejinę šventę teko skolintis

Jubiliejinės šventės finansiniai reikalai diktavo savo poreikius. Į klausimą, kaip finansiškai išlaviruoti tarp to, ką norisi įgyvendinti, ir to, ką galime sau leisti, Vilija Herrera, bendruomenės iždininkė, atsakė: „Tikrai sudėtinga su nedidele pinigų suma organizuoti gerus renginius. Nemažai gerų idėjų ir projektų su skaudama širdimi apskritai tenka atsisakyti. Nedidelė bendruomenė turi tiek pat daug įvairiausių interesų ir poreikių kaip ir didelės bendruomenės, tik finansai yra daug mažesni. Mums padeda JAV LB Krašto valdybos skiriama finansinė parama, be kurios negalėtume įgyvendinti daugumos projektų.“

Kalbėdama apie jubiliejinės šventės finansinius iššūkius, Vilija tęsė: „Tai nėra paprastas metinis renginys, tai jubiliejinis renginys. Turime prisiminti ir pagerbti ankstesnių, nors ir neoficialiai registruotų bendruomenių nuveiktus darbus, jų savanorius, perimtą paveldą.“

Pasak Vilijos, šventei teko panaudoti ne tik sukauptas lėšas, bet ir skolintis.

Žurnalistė teiravosi, ką galima būtų daryti kitaip, kad tikslingiau panaudotume esamus išteklius. Vilija samprotavo: „Aišku, visados galima nieko nedaryti arba daryti nekokybiškai. Juokauju! Labiausiai padėtų, jei daugiau lietuvių atsikraustytų į Dalasą, Teksasą, ir prisijungtų prie bendruomenės.

Deja, salių, aparatūros nuoma ir daug kitų dalykų, kurie sudaro didžiąją dalį biudžeto, mažai skiriasi nuo to, kiek renginyje dalyvaus 30 ar 100, ar 150 žmonių. Bilietų kainų irgi negalime didinti, nors viskas brangsta, nes bendruomenėje yra daug jaunų šeimų, vaikų, vyresnių žmonių. Jau dabar iki smulkmenų svarstome kiekvieno perkamo daikto ar paslaugos kainas, ieškome efektyviausio varianto, tariamės, ar tikrai tai būtina.“

 Maistas yra svarbiausi lietuviškos bendruomenės klijai

Jubiliejinės šventės programoje netrūko dešimtmečio veiklos apžvalgų, apdovanojimų už lietuvybės puoselėjimą ir talentų pasirodymų. Renginiui užsitęsus, susirinkusieji kantriai laukė vakarienės. Lietuviškų patiekalų meistrė Dalia Ulinskienė svarstė:

„Maistas yra svarbiausi lietuvių bendruomenės klijai, ypač užsienyje. Maistas veikia labai paprastai, bet giliai – per žmogaus prigimtį. Maistas pasiekia tai, ko nepasiekia kalbos ar vėliavos. Todėl bendruomenė laikosi ne ant idėjų, bet ant stalo. Idėjos yra pamirštamos, o kugelis ant stalo visada sukviečia bendruomenę į vieną ratą.“

Paklausta, kuri praėjusi šventė buvo įsimintiniausia, Dalia atsakė:

„Įsimintiniausia mūsų bendruomenės šventė buvo praėjusių metų Kūčios. Bendruomenėje, kurioje nesame giminės, visi laužėme vieną plotkelę. Kūčios yra apie tuos, kurių nėra šalia. Kai priklausai bendruomenei, supranti, kad nesame vieni toli nuo savo namų.“

  Tautinių šokių grupė „Klumpelė“

Vienas ryškiausių šio vakaro pasirodymų buvo Dalaso tautinių šokių grupės „Klumpelė“ šokis „Polkutė“, pastatytas pagal Medos Meador choreografiją ir „Saulės muzikantų“ dainą. Medos vadovaujami jaunieji šokėjai kaip su vėju išsiveržė į sceną. Įvairaus amžiaus vaikai trypė su šypsenomis veiduose, o mūsų širdyse tarsi atsileido senas – atskirties nuo Lietuvos – ledo gabalas ir ištirpo į tūkstančius džiaugsmo lašelių.

Nors Dalaso „Baltijos“ lituanistinės mokyklos mokytojai ir „Klumpelės“ įkūrėjai Medai Meador dar tik per dvidešimt, vidinio brandumo jai būtų galima pavydėti. Kalbėdama apie savąjį ryšį su Lietuva, Meda prisipažino: „Mes nežinom, koks jausmas yra gimti ir augti Lietuvoje. Aš nesu gimusi ir augusi Lietuvoje ir tiesiog pavydžiu kitiems, kurie yra gimę...“

Dalyvaudama šokių kolektyvuose Meda pajuto lietuvišką dvasią ir panorėjo šią patirtį perduoti kitiems vaikams. „Kaip padaryti, kad ir kiti vaikai galėtų pajusti, ką reiškia šokti lietuviškus šokius ir dainuoti lietuviškas dainas? Čia yra toks turtas! Mūsų kultūra yra ypatinga. Man svarbu, kad vaikai, kaip ir aš, negimę ir neaugę Lietuvoje, galėtų pajusti, kas yra Lietuva per šokio ir dainos draugystę. Turime sukurti Lietuvą savo širdyse.“

Šventinę pasirodymų estafetę papildė šiemet įkurtas Dalaso lietuvių tautinių šokių kolektyvas „Sietuva“. Šokis „Rasodėlė“ sulaukė gausių aplodismentų. Kolektyvas pirmą kartą pasirodė XVII Šiaurės Amerikos lietuvių tautinių šokių šventėje Čikagoje. Aštuonių šokėjų kolektyvui vadovauja Marijana Jacevičiūtė, Lietuvoje įgijusi balerinos, tautinių šokių vadovės ir masinių renginių organizatorės išsilavinimą. „Sietuva“ planuoja tęsti repeticijas ir dalyvauti 2027 metų užsienio lietuvių šokių šventėje Argentinoje. Abi kolektyvo įkūrėjos – profesorė Edita Ruzgytė ir Marijana Jacevičiūtė – buvo apdovanotos tautinėmis juostomis.

Ypač šiltai buvo sutikta muzikinė grupė, suburta prieš pat šventę. Smuikininkė Daina Volodka Staggs ir saksofonistė Rusnė Mikiškaitė pritaikė Marijono Mikutavičiaus dainą „Trys milijonai“ visiems muzikiniams instrumentams. Smuikais griežė Daina, Liudas ir Rokas Staggs, saksofonu grojo Rusnė Mikiškaitė, Derek Mendez – kontrabosu, Leo Mendez – dūda, o Ava Karkauskas – fagotu.

Naujas fenomenas mūsų bendruomenėje yra neseniai susikūręs ansambliukas „Baltijos kanklės“, kuriam Dalaso lituanistinėje mokykloje „Baltija“ vadovauja Milda Snow. Milda Snow yra pasižymėjusių kanklininkų iš Čikagos – Genės ir Algirdo Razumų dukra. Milda Snow dalijosi savo mintimis: „Pati kanklėmis groju nuo pat mažens, tad, atsinešusi jas su savimi į mokyklą ir pamačiusi, kiek daug mergaičių taip pat turi kankles, moka jomis groti ir tai daro su dideliu džiaugsmu, natūraliai pradėjau jas burti. Taip savaime susikurė mūsų mažasis ansambliukas, kurį pavadinome „Baltijos kanklės“. Mes specialiai neplanavome kurti ansamblio, viskas susiklostė natūraliai.“

Elena Chrapkienė pridūrė, kad kanklių pamokas lanko Saulė Heft ir Enrika Mendez, o Elenos Chrapkienės dukros mokosi kanklių meno iš Dainoros Kinderienės sekmadieniais. Prieš ruošiantis programai, Milda Snow mokina visas mergaites groti kartu per repeticijas. Prie šio ansamblio taip pat prisideda Aris Heft, kuris turi labai gerą klausą. Jis groja mediniu metalofonu. Saulė Pavalkytė ir Benjamin Garcia muša ritmą. Šventės metu ansamblis „Baltijos kanklės“ sugrojo lietuvių liaudies dainą „Pučia vėjas“. Kanklėmis grojo ansamblio vadovė Milda Snow, Audrė Chrapkaitė, Emilija Chrapkaitė, Saulė Heft ir Enrika Mendez.

Prie jubiliejinės šventės organizavimo prisidėjo bendruomenės valdyba ir savanoriai. Scenoje buvo pagerbti bendruomenės veiklai nusipelnę žmonės: iždininkė Vilija Herrera, menininkė Virga Heft, lietuviškų patiekalų meistrė Dalia Ulinskienė, „Sietuvos“ įkūrėjos Edita Ruzgytė ir Marijana Jacevičiūtė, lituanistinės mokyklos „Baltija“ vedėja Elena Chrapkienė ir buvusi mokyklos vedėja Emilija Vindžigelskė. Joms buvo užrištos tautinės juostos su užrašu „Lietuva“.

Visiems vaikams buvo įteikti maišiukai su lietuviškais saldainiais ir meduoliniais grybukais. Padėkos raštais buvo apdovanoti jaunieji „Klumpelės“ šokėjai, „Baltijos“ mokyklos mokytojai, padėjėjai ir kiti savanoriai. Šventės metu nuskambėjo ir šių eilučių autorės eilėraštis, skirtas Lietuvai.

 Gyvybės medis

Vilija Herrera, bendruomenės iždininkė, taikliai apibendrino mūsų jausmus Lietuvai: „Mes kuo toliau, tuo labiau mylime Lietuvą. Nes tik kai prarandi, įvertini, ko esi netekusi.“

Nebegyvendami Lietuvoje, kuriame ją savo širdyse. Ir galbūt todėl taip stipriai mus suvienijo Gedvaldo Povilaičio sukurta daina „Aš ir tu“, vainikavusi bendruomenės šventę. Jos metu išsiveržęs energijos pliūpsnis salėje prarijo mus visus ir ištirpo Teksaso platybėse.

Padėkos raštus už lietuvybės puoselėjimą puošė moksleivės Adelės Samas pieštas gyvybės medis. Juoda grafika baltame popieriuje išryškino gausiai išsišakojusį, lapais apsipylusį medį. Mūsų bendruomenei jis tapo lietuvybės simboliu.

Nors šventė baigėsi, liko niekada nepabaigiamas darbas – išsaugoti savo kalbą, šokius, dainas ir mus pačius. Ką turime padaryti, kad mūsų lietuvybės medis įdukrintoje žemėje išlaikytų savo unikalumą?