Pusantros tonos kokaino ir dingęs milijonieriaus sūnus

Pusantros tonos kokaino ir dingęs milijonieriaus sūnus

2024 metų rugsėjo 28-oji, Bogotos „El Dorado“ oro uostas Kolumbijoje. Pareigūnai sulaiko lietuvį, ieškomą pagal Europos arešto orderį ir „Interpolo“ raudonąjį pranešimą. Netrukus jis jau sėdi lėktuve iš Bogotos į Frankfurtą, kur jo laukia Vokietijos policija, o gruodį pargabenamas į Lietuvą.

Virginijus Labutis

Sulaikytasis – Virginijus Labutis. Lietuvoje jo pavardė beveik niekam nieko nesako. Tačiau tarptautinio projekto „NarcoFiles“ dokumentuose, kuriuos „Sienos“ žurnalistai analizavo kartu su Organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos tyrimų centru (OCCRP) ir partneriais Naujojoje Zelandijoje, jis – viena ryškiausių figūrų iš Lietuvos. Ir dar ne pati ryškiausia. Šis straipsnis parengtas pagal „Sienos“ tiriamąjį filmą „Narcos Lituanos“ ir papildytas tuo, kas paaiškėjo po jo paskelbimo.

Vyras, kurio niekas nežinojo

Bogota , Kolumbija

„Sienos“ duomenimis, Kolumbijoje Labutis sulaikytas dėl įtarimų, susijusių su 30 kilogramų kokaino. Skamba nedaug, bet tik tol, kol skaitai toliau. Iš Kolumbijos prokuratūros nutekėjusiuose dokumentuose kalbama apie tonas kokaino, skirtas Okeanijos rinkai. Tyrimo autoriai paprasta aritmetika paaiškina, kodėl nusikaltėliai ryžtasi rizikai: kilogramas kokaino Kolumbijoje didmeninėmis kainomis kainuoja kelis tūkstančius eurų, o Okeanijoje jo kaina gali siekti 100 tūkstančių eurų.

Tyrimo žiniomis, Labutis Kolumbijoje plėtojo ir nuosavą verslą – ir ne bet kur, o Medeljine, mieste, kuris neatsiejamas nuo Pablo Escobaro vardo. Tyrėjų vertinimu, tai rodo, kad lietuviai užmezgė tiesioginį ryšį su tiekėjais ir jiems nebereikėjo tarpininkų nei Ispanijoje, nei Vokietijoje. JAV iždo departamentas teigia, kad Labutis ir Karpis bendradarbiavo su didžiausiomis nusikalstamomis organizacijomis, tarp jų ir su Meksikos Sinaloa karteliu – viena galingiausių narkotikų prekybos struktūrų pasaulyje.

Kolumbijos žiniasklaidos duomenimis, Labutis siekė įgyti šios šalies pilietybę. Kas jam gresia dabar, papasakosime straipsnio pabaigoje.

Milijonieriaus sūnus, kuris mokėsi Kembridže

Rokas Karpis

Antrasis istorijos herojus – Rokas Karpis. Kadaise jis vadinosi Rokas Karpavičius ir buvo milijonieriaus Raimondo Karpavičiaus sūnus. Pats Karpis yra pasakojęs, kad mokėsi viename iš Kembridžo koledžų, o vėliau tėvas jį išsiuntė į Naująją Zelandiją, kur universiteto jis taip ir nebaigė.

Tyrimo duomenimis, jo kriminalinė biografija prasideda 1999 metais, kai Naujojoje Zelandijoje jis pirmą kartą buvo sulaikytas įtariant, kad bandė įvežti kokaino. 2001 metais, būdamas paleistas už užstatą, jis iš šalies pabėgo – tik ne kaip Rokas Karpavičius, o su suklastota tapatybe. Kaip tai vyko, išsamiai aprašyta neseniai išleistoje Dailiaus Dargio knygoje: oro uoste Karpio paklausė apie tranzitinę Australijos vizą, tad jis suprato, kad reikia kitų dokumentų, antrą kartą pasigamino netikrus ir sėkmingai ištrūko iš šalies – tarsi veiksmo filme apie bėglius.

Naujoji Zelandija , Aucland

Tačiau Naujoji Zelandija jo nepamiršo. Teisėsaugos parengtame dosjė nurodoma, kad ir po pabėgimo lietuvis veiklos Okeanijoje nenutraukė. 2007 metais jis buvo įvardytas kaip grupuotės, gabenusios narkotikus į Naująją Zelandiją, vadeiva. Tarptautinė operacija „Keyboard“, skirta jam sulaikyti, rezultatų davė 2011 metais: Karpis sulaikytas Latvijoje, Rygoje, ir išduotas Naujajai Zelandijai.

Teisme prieš jį buvo pateikta ir gana kinematografiškų įrodymų, pavyzdžiui, „Hario Poterio“ knyga, kurioje buvo paslėpta LSD siunta, o ant knygos rasti Karpio pirštų atspaudai. 2013 metais jis pripažintas kaltu dėl prekybos narkotikais ir pinigų plovimo ir nuteistas daugiau nei 11 metų laisvės atėmimo.

Toliau – scena, kurią tyrimo autoriai pasakoja neslėpdami nuostabos. Vos Karpiui atsidūrus garsiausiame Naujosios Zelandijos kalėjime, jo kameroje stalas jau buvo nukrautas vaišėmis: kalėjimo autoritetai jį sutiko draugiškai ir dosniai. „Kaip banketas Al Caponei atvykus į Alkatrasą“, – stebisi tyrimo autoriai. Pats Karpis knygoje save aprašo kaip į kalėjimą atvykusį autoritetą: esą daugelis kalinių jį pažinojo dar nuo tada, kai devyniolikmetis pradėjo gyventi toje šalyje.

Vis dėlto bausmės iki galo jis neatliko: 2016 metais buvo paleistas lygtinai ir deportuotas į Lietuvą. Iš kitos pasaulio pusės jis parsivežė ne tik kalėjimo prisiminimus, bet ir pažintis.

2018 metų gegužę Karpis Jungtinėje Karalystėje įsteigė įmonę skambiu pavadinimu „Global Kingpin“ – jis tarsi atkartoja „karaliaus“ (angl. kingpin) titulą, kuriuo jį apibūdino Naujosios Zelandijos teismas. Oficialiai įmonė turėjo leisti vaizdo žaidimus, tačiau jokių jos išleistų žaidimų žurnalistai nerado, o 2019 metais ji buvo likviduota. Karpio partneris – australas Davidas Thackray’us, 2014 metais Naujojoje Zelandijoje sulaikytas dėl kokaino kontrabandos, nuteistas 12 metų ir 2018 metų vasarį paleistas lygtinai. Be to, Naujosios Zelandijos teisėsauga turi duomenų, kad 2019 metais su Xavier Valent’u (žinomu ir Harry Whiteheado vardu), vienu garsiausių šalies narkotikų prekeivių, 2023 metais nuteistu kalėti iki gyvos galvos, siejama įmonė į sąskaitą Kinijoje pervedė apie 120 tūkst. JAV dolerių atitinkančią sumą su nuoroda „KARPISROKAS“. OCCRP pažymi, kad konkrečių įrodymų, jog šis pavedimas susijęs būtent su Karpiu, nerasta.

Jachta, sujungusi abu vyrus

Nepraėjus nė metams nuo Karpio deportacijos, 2017 metų liepos 27 dieną, Prancūzijos karinis jūrų laivynas Ramiajame vandenyne, netoli Naujosios Kaledonijos, sulaikė į Australiją plaukusią jachtą „Afalina“. Jos įgulą sudarė trys lietuviai ir vienas latvis, o krovinys – 1,46 tonos kokaino, kurio vertė Australijos rinkoje buvo vertinama 322 mln. Australijos dolerių. Tai buvo rekordinis kokaino laimikis šiame regione. Jachta nutempta į Numėją.

„Afalina“ tuomet nuskambėjo abiejose pasaulio pusėse: pietų pusrutulyje – dėl milžiniškos kokaino siuntos, šiaurėje – dėl įgulos, sudarytos iš Baltijos šalių piliečių. Įgula buvo teisiama Naujojoje Kaledonijoje, pripažinta kalta ir nuteista laisvės atėmimu. Visi keturi įgulos nariai nurodė turėję reikalų su tuo pačiu žmogumi – Sauliumi Staškumi, įvardijamu kaip asmuo, atsakingas už įgulos komplektaciją. Įsiminkite šią pavardę – ji pasikartos dar ne kartą.

Naujoji Kaledonija — Numėja.

Įgulos narys iš Latvijos darbdaviu ir „Afalinos“ valdytoju įvardijo Latvijos pilietį Aleksandrą Jagorovą. „Sienos“ partnerių gauti dokumentai patvirtina, kad Jagorovui buvo išduotas įgaliojimas veikti „Afalina“ kontroliavusios Jungtinės Karalystės įmonės vardu. Patį Jagorovą tyrėjai rado Liepojoje: ten jis vysto kelis verslus, tarp jų ir labdaros fondą, kuris skelbiasi ketinantis pastatyti milijoninės vertės laivą vandenynams valyti nuo šiukšlių. Jagorovas patvirtino pažįstantis nuteistą „Afalinos“ įgulos narį, bet neigia bet kokius ryšius su kokaino prekyba.

„Afalinos“ vardą tyrėjai rado dar dviejose vietose. Pirmoji – 2020 metų Argentinos teismo nuosprendis, kuriuo du lietuviai nuteisti už mėginimą prekiauti kokainu. Jame aprašoma iš lietuvių sudaryta nusikalstama grupuotė, o liudijimuose nurodoma, kad „Afalina“ bent kartą, 2015 metais, buvo atplaukusi į Argentiną. Čia vėl minima Staškaus pavardė – jis įvardijamas kaip vienas iš dviejų jachtos įgulos narių. Duomenų, kad jam toje byloje būtų pareikšti kaltinimai, nėra.

Antrasis dokumentas „Afalinos“ paskutinę kelionę per Ramųjį vandenyną sieja su dar dviem lietuviais – Roku Karpiu ir Virginijumi Labučiu. Jame rašoma, kad 2021 metais vyko tarptautinė teisėsaugos operacija, kurios tikslas buvo susekti įtariamą kokaino prekeivių iš Lietuvos grupuotę, o jos lyderiais įvardijami du asmenys – Labutis ir Karpis. Grupuotės sekimo operacija, dokumentų teigimu, prasidėjo dar 2017 metais, būtent nuo „Afalinos“ sulaikymo, o Labutis ir Karpis įvardijami kaip asmenys, kurie faktiškai kontroliavo Ramiajame vandenyne sulaikytą jachtą.

Iki sankcijų paskelbimo Karpis ir Labutis nefigūravo jokiose bendrose istorijose, viešojoje erdvėje taip pat nebuvo jokių duomenų, kurie sietų šiuos du vyrus. Tačiau, pasirodo, juos siejo kur kas ilgesnė pažintis, nei tyrėjai iš pradžių manė. Ir informacija apie tai buvo tiesiog po nosimi – istorijoje, kurią kadaise sekė visa žiniasklaida.

Pėdsakai Lietuvoje: Druskininkai, „Eglė“ ir milijoninis palikimas

Druskininkai

Pradėkime nuo daugiau nei dviejų dešimtmečių senumo istorijos apie du vilkikus ir dvi mirtis. 2002 metais į Lietuvą iš Vokietijos riedėjo du brangūs vilkikai, verti apie 240 tūkst. eurų. Į Lietuvą jie atvyko, bet čia nesustojo: teisėsaugos duomenimis, vilkikai buvo pagrobti ir išvežti į Baltarusiją. Netrukus istorija nusidažė krauju: du joje figūravę žmonės – verslininkas ir nusikalstamo pasaulio veikėjas – buvo nebegyvi. Pirmasis, teisėsaugos duomenimis, nusižudė, antrasis buvo nušautas kilus konfliktui dėl vilkikų. Tarp sulaikytųjų buvo ir alytiškis Virginijus Labutis. Tačiau archyve saugoma bylos medžiaga rodo, kad iš įtariamojo jis tapo liudytoju – savotišku apsaugininku, turėjusiu užtikrinti saugią vilkikų kelionę.

Tais pačiais 2002 metais Labučio valdoma bendrovė „Sofvila“ garsiai nuskambėjo, kai buvo eliminuota iš Druskininkų „Eglės“ sanatorijos privatizavimo konkurso. „Lietuvos rytas“ tuomet rašė, kad įmonė iš konkurso pašalinta gavus Valstybės saugumo departamento pažymą. Jos turinys atskleistas nebuvo, bet už privatizavimo procesą atsakingas Turto banko atstovas užsiminė, kad įmonės savininkams iki kriminalinio statuso trūksta vos milimetro. Tuomet Labutis nebuvo įvardijamas kaip „Sofvilos“ akcininkas, tačiau, „Sienos“ teigimu, įmonę valdė būtent jis.

Teisme vėliau paaiškėjo ir daugiau: pateikti duomenys apie Labučio teistumą ir jau atliktą laisvės atėmimo bausmę, o „Eglės“ išpirkimui iš valstybės buvo numatoma panaudoti akcininkų asmenines lėšas – „Lietuvos rytas“ skelbė, kad įsigijimui galėjo prireikti apie 2 milijonų dolerių. Labučio įmonės bandymai užginčyti „Eglės“ privatizavimą buvo nesėkmingi.

Vis dėlto mažai kam žinomas verslininkas Druskininkuose investavo – tik kitoje kurorto vietoje. 2002 metais Labutis iš savivaldybės įsigijo seną medinį pastatą pačiame miesto centre, netrukus perėmė ir po pastatu esantį sklypą. Registrų centro duomenimis, už sklypą ir pastatą jis savivaldybei sumokėjo apie 20 tūkst. eurų. Praėjus mažiau nei dvejiems metams, pastatas ir sklypas įnešti į Labučio valdomos bendrovės „Revivalis“ kapitalą, o 2006 metais „Revivalis“ šį turtą pardavė kitai bendrovei. Iš šio turto pardavimo Labučio verslas uždirbo apie milijoną eurų. Šiandien toje vietoje stovi naujas pastatas, po kelerių metų pakeitęs senąjį medinuką.

O štai kur susikerta abi istorijos linijos. 2007 metais Labutis bendrovės „Sofvila“ direktore paskyrė Astą Kleinauskienę – tą pačią moterį, kuri vadovavo „Revivalis“ sėkmingiausiais jos veiklos metais. „Sofvilai“ ji vadovavo iki 2022 metų, kai Registrų centras įmonę likvidavo dėl piktybiško ataskaitų neteikimo. Tais pačiais metais moteris susirado naują darbovietę – bendrovę „Karpis“, vieną iš daugelio velionio milijonieriaus Raimondo Karpavičiaus įmonių, dėl kurių kontrolės pešiasi milijonieriaus našlė ir Rokas Karpis.

Tų pačių 2022 metų bendrovės „Karpis“ vadove paskirta Asta Kleinauskienė, tuo metu jau pasivadinusi Asta Daminaite. Oficialūs dokumentai rodo, kad į bendrovės valdybą ją delegavo advokatas, teismo sprendimu paskirtas įmonės administratoriumi, o šio advokato kandidatūrą teismui pasiūlė Rokas Karpis. Daminaitė paskirta ir „Karpis“ valdybos pirmininke, o tarp naujai paskirtų valdybos narių – ir Nerijus Kilmanas, buvęs Virginijaus Labučio verslo partneris, su kuriuo Labutis prieš beveik du dešimtmečius valdė Jungtinės Karalystės įmonę „Lifan Management“.

Kilmanas su žurnalistais kalbėti atsisakė. Daminaitė su jais bendravo tik raštu: teigia nepažįstanti Roko Karpio ir niekuomet su juo nebendravusi, tačiau Virginijų Labutį pažįsta puikiai – esą tai jos brolis. Savo laiške ji taip pat teigė žinanti apie brolio sulaikymą ir kad tai buvo panaudota kaip spaudimo priemonė siekiant ją pašalinti iš bendrovės „Karpis“ valdymo: „Tikiuosi, kad ikiteisminis tyrimas šiuo klausimu bus baigtas per įmanomai trumpiausius terminus ir į visus klausimus bus atsakyta.“

Dar viena sąsaja – Dailiaus Dargio knygoje, kurios pagrindinė siužeto ašis yra apie Raimondo Karpavičiaus palikimą besisukantis konfliktas. Joje yra epizodas apie neįvardijamą asmenį – Roko Karpio bičiulį, kuris ne vienus metus padėjo jam kovoti dėl palikimo. Dar įdomesnis momentas: į to bičiulio automobilį neva buvo padėta sekimo įranga, kurią paskui kriminalinės policijos pareigūnai paprašė grąžinti. Karpis su teisininkais parengė prašymą Generalinei prokuratūrai išnagrinėti neva neteisėtus žvalgybos veiksmus – ir nuėjo iki teismo. Labai panašu, kad knygoje rašoma būtent apie šį epizodą: tyrėjams raštu patvirtinta, kad skunde Karpis Labutį įvardijo kaip savo draugą. Vadinasi, knygoje neįvardytas bičiulis greičiausiai yra Virginijus Labutis. Karpio bandymas apsaugoti Labutį nuo teisėsaugos dėmesio nepavyko: 2024 metų balandį teismas jo skundą atmetė.

Pats Dargis keli mėnesiai iki tyrimo paskelbimo taip pat atsidūrė teisėsaugos akiratyje: jis buvo sulaikytas kartu su dviem kitais asmenimis, tarp jų ir buvusiu Roko Karpio advokatu Arturu Jušinskiu, įtariant prekyba poveikiu. 2024 metų gruodį kriminalinė policija viešai paskelbė, kad rašytojas galimai bendradarbiavo su Labučio vadovaujama nusikalstama grupe: anot pareigūnų, nustatyti jos lyderių ir narių ryšiai su Dargiu ir kryptingi veiksmai, kuriais siekta diskredituoti Lietuvos kriminalinės policijos biurą. Dargiui įteiktas oficialus įspėjimas pagal Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymą.

Kviestas pasisakyti prieš kamerą, Dargis atsisakė ir pareiškė, kad visi komentarai pateikti jo „Facebook“ paskyroje. Ten jis patvirtino bendravęs ir su Labučiu, ir su Karpiu, bet tikino, kad tai darė tik žurnalistiniais tikslais, o kriminalinės policijos kaltinimus vadina susidorojimu už savo publikacijas.

Antroji siunta: dvi tonos, kurių taip ir nelaukė

Grįžkime prie nutekėjusių dokumentų iš Kolumbijos. Ten kalba sukosi ne apie vieną jachtą ir ne tik apie pusantros tonos kokaino, sulaikyto su „Afalina“. Kolumbijos prokuratūros duomenimis, buvo surinkta dar viena lietuviška įgula, turėjusi į Okeaniją gabenti dar didesnį kiekį narkotikų – iš viso apie 2 tonas. Kontrabandai, anot teisėsaugos pažymos, buvo numatoma naudoti dar du nedidelius laivus: katamaraną „Soarer“ ir jachtą „Kriter“. Anot OCCRP, planą sužlugdė COVID-19 pandemijos apribojimai, o byla Kolumbijoje šiuo metu laikoma neaktyvia.

Vienas iš nustatytų įgulos narių „Facebook“ net paskelbė keliaujantis į San Andreso uostą Karibų jūroje, pridėdamas prierašą „MIA“. Būtent šiame uoste paskutinį kartą užfiksuota jachta „Kriter“: jos geolokaciniai duomenys tarptautinėje laivybos sistemoje paskutinį kartą pateikti 2020 metų gruodį, laivo siųstuvas tyli jau daugiau nei ketverius metus. Vis dėlto Lotynų Amerikos teisėsauga jachtą rado: 2021 metų lapkritį ji nufotografuota jau su nauju pavadinimu.

Kas sudarė naująją lietuvišką įgulą, tyrėjai nusprendė neskelbti. Tačiau negalima nepaminėti žmogaus, teisėsaugos dokumentuose įvardijamą kaip asmenį, atsakingą už įgulos komplektaciją – tai jau ne kartą minėtas Saulius Staškus. Tai jau trečia su kokaino prekyba susijusi istorija, kurioje mirga ši pavardė: Staškus įvardijamas ir kaip „Afalinos“ įgulą surinkęs asmuo, ir kaip žmogus, su šia jachta plaukęs į Argentiną, ir kaip naujosios įgulos komplektuotojas. Dviem iš šių atvejų jo pavardė minima ne kriminalinės žvalgybos dokumentuose, o įsiteisėjusiuose teismų nuosprendžiuose, nors kaltinimų jam pačiam nei „Afalinos“, nei Argentinos byloje nebuvo pareikšta.

Žurnalistams susisiekus su Staškumi, jis patvirtino gerai žinantis abu dokumentuose minimus laivus, nes pats buvo pasamdytas nugabenti juos į Lotynų Ameriką. Kas jį samdė, jis neatskleidė. Jo žodžiais, jachta „Kriter“ dėl remonto ir finansavimo bėdų buvo palikta Karibuose, o katamaranas pavogtas iš jachtklubo Panamoje ir taip ir nerastas. Ryšius su Karpiu ir Labučiu bei kokaino prekyba Staškus kategoriškai neigia: „Kokaino gabenimu vandenynais neužsiimu, ne, tikrai ne.“

Jungtinės Valstijos laikosi kitokios nuomonės. 2024 metų gruodį JAV iždo departamento Užsienio turto kontrolės biuras (OFAC) Staškui paskelbė sankcijas: anot JAV, būtent jis koordinavo darbą su laivais, kuriais Labučio grupuotė esą gabeno narkotikus į Australiją ir Europą. Tuo pačiu sprendimu sankcijos paskelbtos ir Labučiui, Karpiui, jo žmonai, Thackray’ui bei su jais susijusioms įmonėms – iš viso penkiems Lietuvos piliečiams. Labutis ir Karpis įvardyti kaip tarptautinės narkotikų prekybos organizacijos vadovai, o Karpis, JAV duomenimis, gyveno Ispanijoje.

Tyrėjų vertinimu, tai rodo naują lygį. Anksčiau lietuviai dažniausiai būdavo logistai: gabendavo krovinius, kartais nupirkdavo tam tikrą kiekį, bet retai pakildavo iki aukščiausios grandies, organizuojančios visą procesą. Dabar susidaro įspūdis, kad lietuviai jau buvo tarp organizatorių.

Kodėl Australija?

Sidnėjus, Australija

Atsakymą padėjo rasti žurnalistas, dokumentinių filmų autorius Martynas Starkus, 2018 metais sukūręs filmą „Mulai“. Jo teigimu, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje už kokainą mokama daugiausia, nes kilometrai augina dolerius: kuo toliau nuo tiekimo vietos, kuo daugiau pakeliui sustojimų, kuo daugiau žmonių įtraukta, kuo daugiau tarpininkų – tuo kainos kyla dešimtimis kartų.

2017 metais sulaikytos „Afalinos“ įgula, Starkaus teigimu, nedaug skiriasi nuo įprastinių mulų, kurie narkotikus gabena skrandžiuose, rankiniuose bagažuose ar kitose slaptavietėse. Modelis paprastas ir žiaurus: jei iš dešimties kurjerių aštuoni įkliūva, o du praslysta, tai jau pelnas. Su jachtomis kiekiai ir antkainiai visai kiti: galima prarasti dešimt krovinių, kad vienas pasiektų tikslą – jis atperka viską ir dar atneša pelno.

Sulaikant kokaino siuntas, teisėsaugai į rankas paprastai ir patenka tie, kurie apie nusikalstamą struktūrą žino mažiausiai: mulai, laivų įgulos ir kiti žmonės, kuriuos nusikaltėliams lengva pakeisti naujais kadrais. Grupuočių vadeivos į pareigūnų rankas patenka kur kas rečiau. Tikrojo užsakovo dažniausiai niekas nepažįsta: kiekvienas žino tik tą, kuris jam perdavė užsakymą, o neretai net ir jo vardo bei pavardės nežino.

Kas vis dėlto pastūmėja į tokį rizikingą kelią? Starkus atsako vienu žodžiu – pinigai, dideli pinigai. Jo teigimu, narkotikų pinigai sukelia ne mažesnę priklausomybę nei patys narkotikai: „Tu turi kažkas tavo gyvenime turi labai stipriai pasikeisti, kad tu staiga atsisakytum tokio kelio ir sakytum – ne, aš dabar nebe toks, aš kitoks. Bet mes žinom turbūt mažai tokių istorijų.“

Scenarijus dar nėra baigtas

Per pusantrų metų, kol truko tyrimas, jo herojams buvo paskelbtos JAV sankcijos, o Virginijus Labutis atsidūrė areštinėje. Kur yra kita centrinė šios istorijos figūra, nežinojo nei žurnalistai, nei policija.

Roko Karpio partija su teisėsauga ne kartą buvo lyginama su veiksmo filmu, ir panašu, kad jo scenarijus dar nebaigtas. Žurnalistams nepavyko su juo susisiekti nei gautu telefono numeriu, nei el. paštu: jo advokatė atsisakė perduoti klientui „Sienos“ klausimus, rašydama, kad neturi pavedimo, kuriuo vadovaudamasi galėtų tarpininkauti kliento santykiuose su žurnalistais, todėl jokia informacija, įskaitant jai atsiųstą pasirašytą laišką ponui Karpiui, jam siunčiama nebus. Nepadėjo nė klausimai, išsiųsti paštu adresais, kurie Registrų centro duomenimis yra susiję su Karpiu ar jo įmonėmis.

2024 metų gruodį paaiškėjo, kad Roką Karpį sunku rasti ne tik žurnalistams, bet ir Lietuvos policijai. Policijos atstovas patvirtino tik tiek: „Galiu patvirtinti, kad Rokas Karpis yra žinomas Lietuvos teisėsaugai. Šiai dienai, šiai minutei yra atliekami tyrimai, pradinėse stadijose mes vengiame komentuoti detales.“ O į klausimą, ar žinoma, kur šiuo metu yra Rokas Karpis, atsakymas buvo trumpas: „Ne.“

Policija taip pat pažymi, kad narkotikų prekybą paprastai lydi ir kiti nusikaltimai – nuo kyšininkavimo iki užsakomųjų žmogžudysčių, nuo neteisėtos ginklų apyvartos ir kovos dėl neteisėtų rinkų iki pinigų plovimo, korupcijos ir prekybos poveikiu.

Kas pasikeitė po tyrimo

„Sienos“ tyrimas paskelbtas 2025 metų vasario 12 dieną, ir nuo to laiko istorija nesustojo. Virginijus Labutis 2024 metų gruodį buvo pargabentas į Lietuvą, jam skirtas suėmimas. Lietuvos kriminalinės policijos biuras jį įtaria organizavus narkotikų kontrabandą į Lietuvą, o pareigūnai jo grupuotę viešai siejo ir su 2015–2016 metais Kaune įvykdytomis žmogžudystėmis. JAV sankcijos Labučiui, Karpiui ir Staškui tebegalioja. Kur yra Rokas Karpis, viešai iki šiol nepranešta.

Netrukus po publikacijos Rokas Karpis per tą pačią advokatų kontorą, kuri atsisakė perduoti jam žurnalistų klausimus, pateikė „Sienai“ pretenziją, o vėliau ir ieškinį teismui. „Sienos“ vadovo Šarūno Černiausko teigimu, ieškiniu reikalaujama paneigti tyrime pateiktus faktus: kad teisėsauga Karpį siejo su kokaino kontrabanda, kad jis buvo nuteistas už prekybą narkotikais ir kad JAV jam paskelbė sankcijas. Ieškinio suma – vos 100 eurų, nes, kaip rašoma ieškinyje, „jokie pinigai negali kompensuoti patirtų dvasinių išgyvenimų“. „Siena“ pretenzijos tenkinti atsisakė ir kvietė Karpį pasisakyti tyrime nagrinėjamais klausimais gyvai, telefonu ar raštu, tačiau atsakymo nesulaukė. Teisinėms išlaidoms padengti redakcija 2025 metų gegužę paprašė skaitytojų paramos. Viešai paskelbto teismo sprendimo šioje byloje kol kas nėra.

Dailius Dargis / Vilmanto Raupelio nuotr.

Skaityti daugiau: https://m.kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/nusikaltimai-ir-nelaimes/zurnalistas-dailius-dargis-siejamas-su-narkomafijos-grupuote-1204825

Dailius Dargis 2025 metų gegužės 14 dieną buvo sulaikytas dar kartą, šįkart Specialiųjų tyrimų tarnybos tiriamoje byloje dėl galimų korupcinio pobūdžio nusikaltimų, ir mėnesiui suimtas. Jo advokatė teigė, kad Dargis įtarimų nepripažįsta. Kita jo byla, dėl prekybos poveikiu, nagrinėjama Vilniaus apygardos teisme. Joje kartu kaltinamas buvęs advokatas Arturas Jušinskis 2026 metų sausį kaltę pripažino ir pažadėjo atlyginti žalą, o Dargis kaltės nepripažįsta ir tvirtina dirbęs žurnalisto darbą.

Visi straipsnyje minimi asmenys, kuriems nėra priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis, laikomi nekaltais, kol jų kaltė neįrodyta įstatymų nustatyta tvarka. JAV sankcijos yra administracinė priemonė, o ne teismo nuosprendis.

Parengta pagal „Sienos“ tiriamosios žurnalistikos centro filmą „Narcos Lituanos“, tarptautinio OCCRP projekto „NarcoFiles“ dalį (YouTube), ir kitus viešus šaltinius.