Šaknys ne visada yra ten, kur gimei: pokalbis su etnologe dr. Kristina Blockyte-Naujoke

Dr. Kristina Blockytė-Naujokė save vadina „naująja lietuvininke“. Jos šaknys ne Mažojoje Lietuvoje, tačiau šis kraštas jai tapo savas ir kaip namai, ir kaip mokslinių tyrimų laukas. Ilgus metus ji rinko lietuvininkų prisiminimus apie Kalėdas, Velykas ir kitas kalendorines šventes, įrašinėjo balsus, kurių daugelio šiandien jau nebeišgirsime.

Klaipėdos universiteto etnologė, humanitarinių mokslų daktarė, šiandien vadovauja universiteto Lituanistikos ir užsienio kalbų centrui ir daugiau kaip penkiolika metų moko užsieniečius lietuvių kalbos. Ji prisidėjo rengiant Šiupinio šventės paraišką, o 2024 metais ši šventė buvo įrašyta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Pirmoji jos specialybė – lietuvių filologija ir režisūra, tad teatras jos gyvenime atsirado anksčiau nei mokslas.

Čikaga jai irgi nesvetima. Šį rudenį ji čia lankėsi jau penktą kartą, o Lemonte, Lituanistikos tyrimo ir studijų centre, pasakojo apie Šiupinio šventės kelią nuo Klaipėdos iki Čikagos ir atgal.

Kalbėjomės apie tai, ar archyvas gelbsti nuo užmaršties, kodėl tradicija neturi lyties, ar „TikTok“ gali tapti lauko tyrimų vieta ir ko lietuvių kalbos besimokantieji išmokė pačią dėstytoją. Taip pat apie tai, kodėl jai svarbiau, kad sūnūs prisimintų ne papročių kilmę, o šventimo džiaugsmą.

Archyvas, kuris kalba

Jūsų 2016-ųjų pasakojime apie Mažosios Lietuvos Kalėdas cituojama apie dvidešimt pateikėjų – žmonių, gimusių 1910–1940 metais. Daugelio jų jau nebėra. Ką reiškia etnologei būti paskutiniu žmogumi, įrašiusiu balsą, kurio niekas daugiau nebeišgirs? Ar archyvas nepaverčia tyrėjos savotiška palydove į užmarštį?

Man atrodo, kad etnologas veikiau yra ne palydovas į užmarštį, o žmogus, kuris stengiasi nuo tos užmaršties išgelbėti bent dalelę praeities. Ir pirmiausia ne datas, faktus ar papročių aprašymus, o žmonių balsus, jų prisiminimus, patirtis.

Kai pradėjau rinkti etnografinę medžiagą, turbūt dar iki galo nesuvokiau, kokia didelė atsakomybė tenka tyrėjui. Sėdi priešais žmogų, klausaisi jo pasakojimo apie vaikystės Kalėdas, šeimos tradicijas, šventinį stalą ar seniai išėjusius artimuosius. Tą akimirką tai tiesiog pokalbis. Kartais su juoku, kartais su ašaromis, kartais su ilgomis pauzėmis, kai žmogus mintimis sugrįžta į savo vaikystę. O šiandien suprantu, kad kai kurie iš tų pokalbių tapo paskutiniais užfiksuotais liudijimais apie pasaulį, kurio jau nebėra.

Dar studijų metais mano tautosakos dėstytoja yra pasakiusi mintį, kuri įstrigo visam gyvenimui: „Jei jau lietuvininkas atvers širdį, tai iki galo.“ Ir kiek daug kartų vėliau teko įsitikinti, kokie teisingi buvo šie žodžiai! Lietuvininkai ne visada lengvai prisileisdavo svetimą žmogų. Reikėdavo laiko, kantrybės, nuoširdaus domėjimosi. Bet kai užsimegzdavo pasitikėjimas, atsiverdavo ne tik prisiminimai apie šventes ar papročius, bet ir ištisos gyvenimo istorijos – su džiaugsmais, netektimis, skaudžiais išgyvenimais. Kartais pokalbis, prasidėjęs nuo klausimo apie Kalėdų eglutę, nuvesdavo į visai netikėtas, labai asmeniškas temas. Ir tada suprasdavau, kad priešais mane sėdi ne tiesiog pateikėjas, iš kurio renku medžiagą, o žmogus, patikėjęs man dalelę savo gyvenimo.

Ir žinote, man visada buvo svarbu ne tik tai, ką žmogus pasakoja, bet ir kaip jis pasakoja. Jo tarmė, balso intonacija, emocija, net nutylėjimai kartais atskleidžia daugiau nei pats pasakojimo turinys. Užrašytas tekstas išsaugo informaciją, tačiau garso įrašas išsaugo ir dalelę paties žmogaus.

Žinoma, liūdna suvokti, kad daugelio mano kalbintų žmonių šiandien jau nebėra. Bet kartu jaučiu ir didžiulį dėkingumą, kad jie mane įsileido į savo namus, dalijosi prisiminimais, pasitikėjo manimi. Juk perduodamas savo gyvenimo istoriją žmogus patiki tyrėjui kai ką labai asmeniško. Todėl archyvas man nėra užmaršties vieta. Priešingai – tai galimybė sugrįžti prie tų žmonių, dar kartą išgirsti jų balsus ir leisti juos išgirsti kitiems. O svarbiausia – pasirūpinti, kad tie pasakojimai neliktų vien archyvo lentynose, bet sugrįžtų į mokslinius tyrimus, paskaitas, bendruomenių gyvenimą.

Galbūt čia ir slypi viena gražiausių etnologo darbo prasmių: žmogaus gyvenimas baigiasi, bet jo papasakota istorija gali gyventi gerokai ilgiau.

Disertaciją apie lietuvininkų kalendorines šventes apgynėte 2015-aisiais. Praėjo daugiau nei dešimtmetis. Kurį savo tuometinį teiginį šiandien perrašytumėte?

Turbūt pirmiausia perrašyčiau ne konkretų teiginį, o kai kuriuos akcentus. Ir ne todėl, kad šiandien man atrodo, jog anuomet klydau. Veikiau todėl, kad per tuos dešimt metų pati į tradiciją pradėjau žvelgti kiek kitaip.

Rašydama disertaciją daug dėmesio skyriau tam, kas iš lietuvininkų kalendorinių švenčių tradicijų išnyko, kas pasikeitė, kokią įtaką tam turėjo istoriniai ir politiniai lūžiai, germanizacija, sovietmetis, modernėjantis gyvenimo būdas. Ir tai buvo svarbu, nes Mažosios Lietuvos kultūrinė istorija iš tiesų kupina skaudžių praradimų.

Tačiau šiandien, ko gero, daugiau kalbėčiau ne apie tai, kas prarasta, o apie tai, kas, nepaisant visų istorinių aplinkybių, sugebėjo išlikti. Ir dar svarbiau – kodėl išliko ir kokią reikšmę tai turi šiandienos žmogui. Puikus pavyzdys yra Šiupinio šventė. Tarpukariu gyvavusi Klaipėdoje, po karo ji tęsė savo gyvenimą lietuvininkų bendruomenėje Čikagoje, o atkūrus Lietuvos nepriklausomybę vėl buvo gaivinama Mažojoje Lietuvoje. Keitėsi šventės vieta, dalyviai, programa, net kai kurios jos funkcijos, tačiau išliko svarbiausia – žmonių poreikis susiburti, prisiminti savo šaknis, jaustis bendruomenės dalimi.

Kai 2024 metais Šiupinio šventė buvo įrašyta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą, man tai buvo ne tik profesinis džiaugsmas. Tai buvo ir labai aiškus priminimas, kad tradicija nėra vien praeities reliktas, kurį turime užkonservuoti ir saugoti nuo bet kokių pokyčių. Tradicija gyva tol, kol ji žmonėms reikalinga. Ji gali keistis, įgyti naujų formų, prisitaikyti prie šiandienos gyvenimo ir neprarasti savo esmės.

Todėl, jeigu šiandien iš naujo rašyčiau disertacijos išvadas, greta tradicijų nykimo ir kaitos gerokai ryškiau pabrėžčiau jų tęstinumo galimybes. Dar daugiau dėmesio skirčiau klausimui, kaip kultūros paveldas gali būti prasmingai pritaikomas šiandien, kaip per šventes, papročius, bendruomenines veiklas galime atpažinti ir išreikšti savo tautinį bei regioninį tapatumą. Ir čia, man regis, labai svarbu ne aklai atkartoti tai, kas buvo prieš šimtą metų, o suprasti, kodėl žmonėms tos tradicijos buvo svarbios anuomet ir kaip jos gali tapti svarbios mums šiandien.

Beje, čia turbūt pats metas prisipažinti ir apie vieną nebaigtą darbą. Monografija apie lietuvininkų kalendorines šventes užtruko ilgiau, nei pati norėjau. Per tą laiką atsirado kitų mokslinių, akademinių, visuomeninių veiklų, bet ši tema niekada nebuvo padėta į šalį. Priešingai – per tuos metus sukauptos naujos patirtys, susitikimai su bendruomenėmis, tradicijų gaivinimo darbai tik dar labiau praplėtė mano požiūrį.

Monografija jau pakeliui. Ir tikrai jaučiu pareigą atiduoti duoklę šiam kraštui bei žmonėms, kurie man patikėjo savo prisiminimus. Nenoriu, kad tiek metų rinkta vertinga medžiaga liktų tik archyvų lentynose. Noriu, kad ji būtų prieinama, skaitoma, naudojama, kad padėtų geriau pažinti Mažąją Lietuvą, o galbūt ir įkvėptų naują tradicijų gyvenimą.

Galbūt anuomet daugiau žvelgiau į tai, ką istorija iš mūsų atėmė, o šiandien vis dažniau matau, ką žmonės, nepaisydami istorijos, sugebėjo išsaugoti. Ir dabar man rūpi ne tik papasakoti, kas buvo, bet ir ieškoti atsakymo, ką iš to galime prasmingai perduoti ateities kartoms.

Viena jūsų tyrimų temų – išgalvotos tradicijos. Stebėdama, kaip Lietuvoje gimsta naujos „tradicijos“ – nuo komercinių švenčių iki feisbuko ritualų, – ar etnologės žinojimas jus daro skeptiška stebėtoja, ar, atvirkščiai, entuziastinga dalyve?

Turbūt esu ir viena, ir kita. Etnologės žinojimas tikrai neleidžia į viską žvelgti naiviai, bet kartu jis netrukdo džiaugtis naujais kultūriniais reiškiniais. Priešingai – kartais juos stebėti net įdomiau nei senąsias tradicijas!

Pirmiausia, man atrodo, turėtume atsisakyti įsivaizdavimo, kad tikra tradicija būtinai turi būti labai sena. Juk kiekviena tradicija kažkada buvo nauja. Kažkas pirmą kartą sugalvojo tam tikrą veiksmą, kažkas jį pakartojo, kiti perėmė, ir ilgainiui jis tapo savaime suprantama bendruomenės gyvenimo dalimi. Taip tradicijos ir gimsta.

Žinoma, kai matau, kaip šiandien kartais per vieną savaitgalį sukuriama „šimtametė tradicija“, etnologė manyje šiek tiek nusišypso. Ypač kai naujai sugalvotam papročiui mėginama suteikti tariamai senovinę kilmę, o komercinį renginį pristatyti kaip nuo neatmenamų laikų gyvavusį mūsų protėvių palikimą. Čia jau norisi paklausti: o kuo remdamiesi taip teigiame? Nes viena yra kurti naują tradiciją, o visai kas kita – išgalvoti jai istoriją.

Tačiau pačiame naujų tradicijų kūrime nematau nieko blogo. Jeigu šventė suburia žmones, suteikia jiems džiaugsmo, stiprina bendruomenės ryšius, kodėl turėčiau ją vertinti skeptiškai? Net ir komercinė šventė gali įgyti labai asmenišką prasmę. Pavyzdžiui, Valentino diena vienam gali būti tik prekybininkų išmonė, o kitam – graži proga parodyti dėmesį mylimam žmogui.

O kartais senosios tradicijos įgauna tokių netikėtų formų, kad belieka stebėtis žmonių išradingumu. Štai Jurginės – pavasario, gyvulių išginimo į ganyklas, žemdirbiškojo gyvenimo ciklo šventė. Šv. Jurgis tradiciškai siejamas ir su žirgu. O šiandien kai kur Jurginių šventėse žirgelius jau atstoja motociklai! Ką gi – laikai keičiasi, transporto priemonės taip pat. Žinoma, motociklas nėra žirgas, o motociklininkų susibūrimas savaime dar nėra senųjų Jurginių papročių tąsa. Tačiau man įdomu stebėti, kaip senas šventės pavadinimas, simboliai ir naujos bendruomenės poreikiai susitinka viename renginyje. Tai puikus pavyzdys, kaip tradicija gali būti kūrybiškai interpretuojama šiandien.

Lygiai taip pat įdomūs ir socialinių tinklų ritualai. Sveikinimai, kasmet kartojamos nuotraukos, bendri iššūkiai, tam tikromis progomis atsirandantys įrašai – visa tai jau tampa mūsų kasdienybės kultūros dalimi. Gal po penkiasdešimties metų etnologai tyrinės šiandienos feisbuko įrašus taip, kaip mes tyrinėjame senus atvirukus, sveikinimus ar švenčių aprašymus spaudoje. Ir, tiesą sakant, jiems tikrai bus ką veikti!

Man svarbiausias klausimas yra ne tai, ar tradicija sena, ar nauja, o ar ji turi prasmę žmonėms, kurie ją praktikuoja. Ar ji tik vienkartinė pramoga, ar kažkas, prie ko norisi sugrįžti? Ar ji padeda kurti bendrystę, išreikšti tapatumą, perduoti vertybes?

Todėl turbūt esu smalsi stebėtoja, kuri kartais mielai tampa ir dalyve. Tik su viena sąlyga – kad naujai kuriamos tradicijos nebūtų pristatomos kaip istorinė tiesa, jeigu tam nėra pagrindo. Nes tradicijas kurti galime ir šiandien. Tik tam visai nebūtina išgalvoti vakar dienos.

Iš Klaipėdos – į Čikagos sceną

2021-aisiais rašėte scenarijų Čikagos teatro „Žaltvykslė“ Pauliaus Širvio poezijos pastatymui. Kaip Klaipėdos etnologė atsidūrė Čikagos išeivijos scenoje? Ir ką išeivijos žiūrovas tame pastatyme suprato kitaip nei žiūrovas Lietuvoje?

Pirmiausia turbūt turėčiau prisipažinti, kad esu ne tik etnologė. Mano pirmoji specialybė – lietuvių filologija ir režisūra. Tad teatras mano gyvenime atsirado gerokai anksčiau nei moksliniai tyrimai. Ir nors režisūra šiandien yra labiau mano hobis, teatras visada užėmė ir tebeužima labai svarbią vietą mano gyvenime. Tai viena didžiųjų mano aistrų, kuriai, deja, ne visada pavyksta skirti tiek laiko, kiek norėtųsi.

O Čikagos scenoje atsidūriau gerokai anksčiau nei 2021-aisiais. Dar 2014 metais, minint Kristijono Donelaičio 300-ąsias gimimo metines, kartu su teatro sambūriu „Žaltvykslė“, lietuvių meno ansambliu „Dainava“, tautinių šokių kolektyvu „Laumė“ ir kitais atlikėjais pastatėme teatralizuotą koncertą „Sveiks, svieteli margs“. Buvau šio pastatymo scenarijaus autorė, o sceninį įgyvendinimą atlikome kartu su režisiere Ilona Čiapaite.

Tai buvo nepaprastai įdomi patirtis. Norėjosi, kad Donelaitis nebūtų tik iškilmingai minimas klasikas, kurio kūrybą visi žinome, bet ne visada lengvai prisijaukiname. Norėjosi, kad jo „Metai“ atgytų scenoje – per žodį, muziką, dainą, šokį. Kad žiūrovas ne tik išgirstų Donelaitį, bet ir pajustų jo vaizduojamą pasaulį. Į šį sumanymą įtraukėme net Čikagos lituanistinės mokyklos mokinius, kurie parengė daugiau kaip tris šimtus Donelaičio atvaizdų su „Metų“ citatomis.

Tad kai 2021 metais kūrėme Pauliaus Širvio poezijai skirtą muzikinę-literatūrinę kompoziciją „Po rudenio dangum žvaigždėtu“, tai jau buvo gražios kūrybinės draugystės tęsinys. Ir kartu galimybė vėl sugrįžti prie teatro, kuris man visada teikia didžiulį kūrybinį džiaugsmą.

O kuo skiriasi žiūrovas Lietuvoje ir išeivijoje? Man atrodo, kad pirmiausia savo gyvenimiška patirtimi. Lietuvoje Širvio poezija mums artima dėl jos nuoširdumo, meilės, ilgesio, jaunystės prisiminimų. Tačiau žmogui, kuris gyvena už tūkstančių kilometrų nuo gimtinės, tie patys žodžiai gali įgyti dar vieną prasmę. Ilgesys čia gali būti ne tik mylimo žmogaus, bet ir gimtųjų namų, vaikystės, lietuviško žodžio, galbūt net Lietuvos, kurios jau nebėra tokios, kokią prisimeni.

Žinoma, nenorėčiau teigti, kad visi išeivijos žiūrovai kūrinį supranta vienodai. Tačiau bendraudama su lietuvių bendruomenėmis Amerikoje ne kartą įsitikinau, kokią didelę reikšmę žmonėms turi lietuviškas žodis, daina, bendras kultūrinis išgyvenimas.

O man pačiai teatras yra dar viena galimybė pasakoti istorijas, kalbėti apie žmogų, jo jausmus, patirtis, atmintį. Galbūt todėl mano gyvenime taip natūraliai susitinka filologija, etnologija ir režisūra. Vienoje srityje tyrinėju žmonių pasakojimus, kitoje – ieškau būdų, kaip juos perteikti žiūrovui.

Ir, tiesą sakant, labai džiaugiuosi, kad nereikia rinktis tarp mokslo ir kūrybos. Abu šie pasauliai man labai brangūs. O teatras – ta vieta, kur galiu bent trumpam pamiršti visus akademinius titulus ir tiesiog mėgautis kūryba.

Kalba, kuri turi jungti

Vadovaujate lietuvių kalbos kursams ukrainiečiams – nuo 2024-ųjų juose mokėsi daugiau kaip 600 žmonių. Sakėte, kad kalba ten tapo „tiltu į naują gyvenimo etapą“. O ko ukrainiečiai išmokė jus apie lietuvių kalbą? Kuris žodis ar reiškinys jiems buvo sunkiausias ir ką tai atskleidžia apie mus pačius?

Žinote, kartais man atrodo, kad mokydami kitus lietuvių kalbos patys apie ją sužinome ne mažiau nei mūsų studentai. Ir ne tik apie kalbą, bet ir apie save, savo visuomenę, mūsų gebėjimą priimti kitą žmogų.

Žinoma, lietuvių kalba ukrainiečiams nėra pati lengviausia. Turime septynis linksnius, sudėtingą kirčiavimą, ilgąsias ir trumpąsias balses, o kur dar garsiosios nosinių raidžių rašybos vingrybės! Kartais juokaujame, kad lietuvių kalba tikrai moka patikrinti žmogaus kantrybę. Ir ne tik užsieniečių – pakanka prisiminti, kiek klausimų dėl taisyklingos kalbos kyla mums patiems.

Tačiau per tuos metus vis labiau įsitikinu, kad sunkiausia dažnai būna ne gramatika. Sunkiausia – išdrįsti kalbėti. Ypač žmogui, kuris atsidūrė svetimoje šalyje ne savo noru, kuris paliko namus, artimuosius, darbą, visą ankstesnį gyvenimą. Mokytis naujos kalbos tokiomis aplinkybėmis reiškia kur kas daugiau nei išmokti teisingai sudaryti sakinį.

Ir štai čia ukrainiečiai mane labai daug ko išmokė. Pirmiausia – nepaprasto ryžto. Žmonės ateina į kursus po darbo, pavargę, turėdami daugybę kasdienių rūpesčių, bet vis tiek mokosi. Nes supranta, kad lietuvių kalba jiems suteiks daugiau savarankiškumo, padės susirasti darbą, bendrauti su vaikų mokytojais, gydytojais, kaimynais. O kartais tiesiog leis parduotuvėje ar autobuse nebesijausti svetimiems.

Man labai svarbu, kad mūsų kursuose žmogus nebijotų suklysti. Nes kalba nėra egzaminas, kurį turi išlaikyti prieš pradėdamas gyventi. Ji yra priemonė gyventi. Ir jeigu žmogus jau gali lietuviškai papasakoti, kas jam rūpi, ko jis nori ar ko nesupranta, tai yra didžiulis žingsnis.

O ką tai atskleidžia apie mus, lietuvius? Galbūt tai, kad kartais esame pernelyg reiklūs taisyklingumui ir per mažai vertiname patį žmogaus norą kalbėti mūsų kalba. Juk pasitaiko, kad išgirdę netaisyklingą lietuvišką sakinį skubame pataisyti arba, norėdami padėti, iškart pereiname prie rusų ar anglų kalbos. Nors kartais geriausia pagalba būtų tiesiog kantriai išklausyti, nusišypsoti ir leisti žmogui užbaigti mintį lietuviškai.

Ir dar vienas dalykas. Dirbdama su ukrainiečiais vis iš naujo suprantu, kokia didelė vertybė yra galimybė gyventi savo šalyje, kalbėti gimtąja kalba ir nebijoti dėl rytojaus. Mums tai atrodo savaime suprantama. O iš tiesų – visai ne.

Tad jeigu reikėtų pasakyti, ko ukrainiečiai mane išmokė apie lietuvių kalbą, atsakyčiau: jie priminė, kad kalba pirmiausia turi jungti žmones, o ne tapti dar viena kliūtimi jų gyvenime. Ir kad kartais pats gražiausias lietuviškas sakinys yra ne tas, kuriame nėra nė vienos klaidos, o tas, kurį žmogus pagaliau išdrįso ištarti.

Tradicija keičia drabužius

Jūsų pateikėjų sąrašuose dominuoja moterys. Ar kalendoriniai papročiai iš tiesų yra moterų atminties archyvas? Ir kodėl tradicija namuose dažniausiai išgyvena per moteris, o ne per vyrus?

Iš tiesų, mano pateikėjų sąrašuose moterų yra daugiau. Tačiau neskubėčiau teigti, kad kalendoriniai papročiai yra tik moterų atminties archyvas. Greičiau sakyčiau, kad moterys labai dažnai buvo tos, kurios išsaugojo ir perdavė kasdienio šeimos gyvenimo, namų aplinkos, pasirengimo šventėms detales. O juk būtent jose neretai slypi didelė mūsų tradicinės kultūros dalis.

Tačiau moterų gausą mano tyrimuose lėmė ir visai paprastos, žmogiškos aplinkybės. Pirmiausia, moteris dažniau pavykdavo prakalbinti. Jos lengviau įsileisdavo į namus, greičiau užsimegzdavo artimesnis ryšys, pokalbiai neretai išsitęsdavo gerokai ilgiau, nei būdavau suplanavusi. Pradėdavome nuo klausimų apie šventes, o baigdavome kalbėdamos apie vaikus, šeimą, gyvenimo džiaugsmus ir netektis. Žinoma, tai nereiškia, kad vyrai neturėjo ką papasakoti. Tiesiog ne visada juos būdavo taip lengva prakalbinti.

Ir dar vienas svarbus dalykas – kalbinau vyresniosios kartos lietuvininkus, kurių gyvenimus ženklino karas, pokaris, sudėtingi istoriniai lūžiai. Ne visose šeimose vyrai dar buvo gyvi. Tad kartais moterys buvo likusios vienintelės šeimos istorijų ir prisiminimų saugotojos. Ir jų pasakojimuose neretai atsiskleisdavo ne tik jų pačių, bet ir jau išėjusių artimųjų patirtys.

Istoriškai moters ir vyro vaidmenys šeimoje, ūkyje, bendruomenėje buvo gana aiškiai pasiskirstę. Moterys dažniau rūpinosi namų buitimi, maisto gaminimu, vaikų auklėjimu, pasirengimu šventėms. Todėl jos ir geriau prisimindavo, ką per Kūčias dėdavo ant stalo, kokius patiekalus gamindavo Velykoms, kaip puošdavo namus, kokių papročių laikydavosi šeima. Ir, svarbiausia, dažnai būtent jos šiuos dalykus perduodavo vaikams.

Bet tai nereiškia, kad vyrai tradicijų gyvenime buvo tik stebėtojai. Anaiptol! Jų vaidmuo ypač ryškus bendruomeninėse šventėse, įvairiuose persirengėlių papročiuose, su ūkiu, gyvuliais, laukų darbais susijusiose apeigose. Tad sakyti, kad tradiciją išsaugojo vien moterys, būtų neteisinga.

Tačiau yra dar vienas dalykas, kurį pastebiu ne tik tyrinėdama praeitį, bet ir šiandien. Dažnai būtent moterys pasirūpina, kad šeima susirinktų prie šventinio stalo, kad vaikai žinotų, kodėl marginame kiaušinius, kodėl per Kūčias laikomės tam tikrų papročių. Jos ne tik prisimena tradicijas, bet ir sukuria progą joms kartotis. Nes tradicija juk neišlieka vien todėl, kad apie ją žinome. Ji išlieka tada, kai kažkas imasi ją puoselėti.

Ir čia norisi šiek tiek pajuokauti: kartais atrodo, kad šeimos šventės tradicija perduodama iš kartos į kartą kartu su receptų sąsiuviniu ir klausimu „O kas šiemet viską paruoš?“

Vis dėlto nenorėčiau, kad tradicijų saugojimą laikytume vien moterų pareiga. Man atrodo, kad šiandien kaip tik turime puikią galimybę šiuos vaidmenis keisti. Juk tėtis, kuris su vaikais margina kiaušinius, kepa kūčiukus ar pasakoja apie savo vaikystės šventes, yra toks pat svarbus tradicijos perdavėjas kaip mama ar močiutė.

Tradicija neturi lyties. Ji turi žmones, kuriems rūpi ją perduoti.

Todėl sakyčiau, kad tradicija neturi lyties. Ji turi žmones, kuriems rūpi ją perduoti. O moterų balsų gausa mano archyvuose pirmiausia primena, kiek daug mūsų kultūrinės atminties slypi iš pirmo žvilgsnio paprastuose namų gyvenimo dalykuose, kurių vertę kartais suprantame tik tada, kai jų nebelieka.

Tyrinėjate kalėdines giesmes kaip apeigą. „Spotify“ epochoje, kai giesmė tampa koncertiniu kūriniu ar fonine muzika prekybos centre, ar apeiga dar „veikia“? Kas prarandama, kai ritualinis giedojimas virsta pasirodymu?

Pirmiausia turbūt reikėtų atskirti du dalykus – giesmę kaip muzikinį kūrinį ir giedojimą kaip apeiginį veiksmą. Tai nėra visai tas pats. Giesmę galime išgirsti koncerte, įsijungti telefone ar net prekybos centre, tačiau vien dėl to ji savaime netampa apeiga. Apeigai reikia tam tikro konteksto, bendro veiksmo, žmonių dalyvavimo ir, svarbiausia, prasmės, kurią jie tam veiksmui suteikia.

Tyrinėdama Mažosios Lietuvos kalendorinių švenčių tradicijas ne kartą susidūriau su pasakojimais apie giedojimą šeimoje. Evangelikų liuteronų kultūroje giesmė užėmė ypatingą vietą. Ji skambėjo ne tik bažnyčioje, bet ir namuose, per šeimos šventes, svarbius gyvenimo įvykius. Kalėdų laikotarpiu bendras giedojimas buvo neatsiejamas nuo religinės patirties, šeimos susibūrimo, bendrystės. Ir čia svarbiausia buvo ne tai, ar visi gražiai gieda, ar pataiko į natą. Svarbu buvo pats dalyvavimas.

Šiandien situacija kitokia. Esame įpratę, kad muzika mus lydi visur. Kartais net nepastebime, kas skamba prekybos centre, automobilyje ar telefone. Ir štai čia, man atrodo, slypi didžiausias pokytis – iš aktyvių giedojimo dalyvių vis dažniau tampame klausytojais. Anksčiau žmonės patys kūrė bendrą muzikinį ir apeiginį išgyvenimą, o šiandien neretai jį tiesiog vartojame.

Tačiau nenorėčiau sakyti, kad giesmė, tapusi koncertiniu kūriniu, būtinai praranda savo prasmę. Anaiptol! Esu ne kartą patyrusi, kaip koncerte atliekama giesmė sujaudina žmones, pažadina prisiminimus, sukuria ypatingą bendrystės jausmą. Juk ir klausydamasis žmogus gali išgyventi labai stiprų dvasinį ryšį. Tik tai jau nebūtinai bus ta pati apeiga, kokią praktikavo mūsų protėviai.

Man atrodo, kad daugiausia prarandame tada, kai nustojame patys giedoti. Kai pradedame manyti, kad giedoti gali tik tie, kurie turi gražų balsą, muzikinį išsilavinimą ar stovi scenoje. O juk tradiciniame giedojime svarbiausia buvo ne atlikimo kokybė, bet bendras veiksmas. Giedodamas žmogus buvo ne žiūrovas, o dalyvis.

Ir čia norėčiau šiek tiek paprieštarauti minčiai, kad šiuolaikinės technologijos tik naikina tradicijas. Jos gali padėti jas išsaugoti, skleisti, padaryti prieinamas tiems, kurie galbūt niekada neturėjo galimybės išgirsti senųjų giesmių. „Spotify“ savaime nėra tradicijos priešas. Klausimas tik tas, ar išgirsta giesmė lieka foniniu garsu, ar paskatina mus domėtis, prisiminti, o gal net patiems užgiedoti.

Beje, įdomu, kad šiandien žmonės vis dažniau ieško bendro dainavimo patirčių – buriasi į chorus, dalyvauja bendruomeniniuose renginiuose, dainų šventėse. Vadinasi, poreikis būti ne tik klausytoju, bet ir bendro muzikinio veiksmo dalyviu niekur nedingo. Todėl sakyčiau, kad giesmė nepraranda savo galios vien todėl, kad persikelia iš bažnyčios ar namų į koncertų salę. Tačiau kai nustojame patys giedoti, prarandame kai ką labai svarbaus – galimybę ne tik klausytis tradicijos, bet ir patiems ją tęsti.

O ar apeiga dar „veikia“? Taip, jeigu ji tebėra prasminga ją atliekantiems žmonėms. Nes apeigos gyvybingumą lemia ne jos senumas ir net ne vieta, kurioje ji atliekama, o žmonių santykis su ja.

Jaunas klaipėdietis šiandien – ar jis jaučiasi mažlietuviu? Jūs tyrinėjate regioninį identitetą: jis miršta, transformuojasi ar tiesiog persirengia naujais drabužiais?

Pirmiausia turbūt paklausčiau to jauno klaipėdiečio, ar jis apskritai žino, kas yra mažlietuvis. Ir nemanau, kad visi atsakytų vienodai. Vienam Mažoji Lietuva pirmiausia asocijuojasi su Klaipėda, jūra, vėtrungėmis, fachverkiniais pastatais, kitam – su lietuvininkais, jų kalba, papročiais, istorija. O dar kitam tai galbūt tik pavadinimas, girdėtas per istorijos pamoką.

Tačiau čia svarbu atskirti du dalykus. Istorinė lietuvininkų tapatybė, susiformavusi savitoje Mažosios Lietuvos kultūrinėje, religinėje ir istorinėje aplinkoje, nėra tas pats, kas šiandieninio Klaipėdos gyventojo regioninė savimonė. Ne kiekvienas klaipėdietis yra lietuvininkų palikuonis, ir vien gyvenimas šiame krašte savaime nepadaro žmogaus mažlietuviu. Bet tai nereiškia, kad jis negali jausti ryšio su šio krašto istorija ir kultūra.

Štai istorikė dr. Silvija Pocytė yra pavartojusi labai gražų apibūdinimą – „naujieji lietuvininkai“. Tai žmonės, kurių šeimos šaknys nebūtinai siekia Mažąją Lietuvą, kurie galbūt gimė ir augo visai kitur, bet atvykę į šį kraštą jį pamilo, pradėjo domėtis jo istorija, kultūra, tradicijomis ir ilgainiui patys tapo jų puoselėtojais. Aš pati save priskirčiau būtent šiems „naujiesiems lietuvininkams“. Mano šaknys nėra Mažojoje Lietuvoje, tačiau šis kraštas man tapo ne tik gyvenamąja vieta ar mokslinių tyrimų objektu. Jis tapo savas. Ir kuo daugiau jį pažįstu, tuo stipresnį ryšį jaučiu.

Man atrodo, kad tai labai gražus pavyzdys, kaip regioninė tapatybė gali būti ne tik paveldima, bet ir įgyjama. Juk priklausymo jausmas ne visada ateina kartu su gimimo vieta ar pavarde. Kartais jis užauga per pažinimą, žmones, bendras patirtis ir, žinoma, meilę kraštui.

Ar regioninis tapatumas nyksta? Man atrodo, kad jis pirmiausia keičiasi. Ir kartais tikrai persirengia naujais drabužiais! Šiandien jaunam žmogui priklausymo kraštui jausmas gali reikštis visai kitaip nei jo seneliams. Galbūt jis nemoka lietuvininkų tarmės, nežino visų senųjų papročių, tačiau dalyvauja vietos kultūriniuose renginiuose, domisi krašto istorija, atpažįsta jo simbolius, didžiuojasi savo miestu ir jo išskirtinumu.

Tik čia matau ir tam tikrą pavojų. Kartais regioninis tapatumas susiaurinamas iki kelių lengvai atpažįstamų ženklų – vėtrungės, kurėno, gintaro ar tradicinio patiekalo. Tai gražūs ir svarbūs simboliai, tačiau jie dar nėra visas Mažosios Lietuvos kultūrinis pasaulis. Už jų slypi sudėtinga krašto istorija, savita religinė tradicija, kalba, žmonių gyvenimo būdas, jų patirtys ir likimai. Ir jeigu apsiribosime tik simboliais, rizikuojame turėti gražiai papuoštą, bet nelabai gerai pažįstamą savo krašto tapatybę.

Todėl man labai svarbus švietimas. Ir kalbu ne vien apie mokyklą. Apie universitetą, muziejus, kultūros centrus, bendruomenes, šeimą. Apie galimybę jaunam žmogui ne tik išgirsti, kad Mažoji Lietuva yra ypatingas regionas, bet ir pačiam suprasti, kuo jis ypatingas.

Dirbdama su studentais matau, kad jaunimą tikrai galima sudominti tradicine kultūra. Tik nebūtinai ilgais pasakojimais apie tai, kaip viskas buvo seniau. Kartais daug daugiau duoda išvyka, susitikimas su tradicijos puoselėtoju, galimybė pačiam ką nors išbandyti, patirti. Visai neseniai su Klaipėdos universiteto studentais lankėmės Drevernoje, Jono Gižo etnografinėje sodyboje, kalbėjomės apie kurėnus, pamario žmonių gyvenimą ir tradicijas. Tokios patirtys padeda suprasti, kad kultūros paveldas nėra tik vadovėlio tekstas ar muziejaus eksponatas. Tai istorijos, kurios gali tapti artimos ir šiandienos žmogui.

Todėl nemanau, kad Mažosios Lietuvos regioninis tapatumas miršta. Jis transformuojasi, įgyja naujų formų, o kartais ir naujų puoselėtojų. Ir tie „naujieji lietuvininkai“ yra puikus to įrodymas.

O ar šiandieninis jaunas klaipėdietis jaučiasi mažlietuviu? Galbūt ne visada. Bet man atrodo, kad svarbiausia ne tai, ar jis save taip vadina, o tai, ar jaučia, kad šio krašto istorija ir kultūra yra ir jo paties gyvenimo dalis. Nes šaknys ne visada yra ten, kur gimei. Kartais jos išauga ten, kur atrandi savo namus.

Klasikinius lauko tyrimus darėte su diktofonu kaimuose. Šiandien folkloras gyvena ir „TikTok“. Ar ryžtumėtės lauko tyrimui „TikTok“? Ir ar ten gimstantis reiškinys jums būtų tradicija, ar jos imitacija?

O kodėl gi ne? Tiesa, reikėtų šiek tiek pakeisti lauko tyrimų įrangą – diktofoną iškeisti į telefoną, o vietoj beldimosi į pateikėjo namų duris tektų pasibelsti į jo virtualią erdvę. Bet pats tyrimo principas iš esmės nesikeičia: stebėti, klausytis, suprasti, ką žmonės kuria, kuo dalijasi ir kokią prasmę tam suteikia.

Man atrodo, kad viena didžiausių klaidų būtų manyti, jog folkloras yra tik tai, ką užrašėme prieš šimtą metų ar išgirdome iš senųjų pateikėjų. Folkloras niekada nebuvo sustingęs. Jis nuolat keitėsi, prisitaikė prie naujų gyvenimo sąlygų, keliavo iš lūpų į lūpas, iš vienos bendruomenės į kitą. Šiandien tiesiog atsirado nauji jo sklaidos keliai. Ir jeigu anksčiau pasakojimas, daina ar pokštas pasklisdavo kaimo bendruomenėje, tai šiandien jis per kelias valandas gali apskrieti pusę pasaulio. Keičiasi perdavimo greitis, forma, auditorija, bet pats žmonių poreikis dalytis istorijomis, juokauti, mėgdžioti, kurti bendrus simbolius niekur nedingo.

Paimkime kad ir „TikTok“ iššūkius, pasikartojančius juokelius, tam tikromis progomis kuriamus vaizdo įrašus. Vienas žmogus sugalvoja, kiti pakartoja, prideda ką nors savo, pakeičia, pritaiko savo aplinkai. Argi tai neprimena tradicinio folkloro gyvavimo principų? Žinoma, ne kiekvienas išpopuliarėjęs vaizdo įrašas jau yra folkloras ar tradicija. Kartais tai tik trumpalaikė mada, kartais – rinkodaros kampanija. Tačiau kai tam tikra kūrybos forma prigyja bendruomenėje, yra nuolat kartojama, keičiama ir įgyja bendrą prasmę, ji tikrai tampa verta folkloristo dėmesio.

Man, kaip etnologei, būtų įdomu tyrinėti ne tik patį vaizdo įrašą, bet ir tai, kas vyksta aplink jį. Kodėl žmonės jį kartoja? Ką pakeičia? Kaip reaguoja kiti? Kokius juokelius supranta tik tam tikra bendruomenė? Juk kartais būtent komentaruose atsiskleidžia ne mažiau įdomių dalykų nei pačiame įraše.

Žinoma, skaitmeniniai lauko tyrimai kelia ir naujų klausimų. Kaip atskirti spontanišką žmonių kūrybą nuo komercinio turinio? Kaip suprasti, kas iš tiesų populiaru, o ką mums tiesiog nuolat rodo algoritmas? Kaip etiškai tyrinėti žmonių skelbiamą turinį? Tad vien įsijungti „TikTok“ ir pasižiūrėti keletą vaizdo įrašų tikrai nepakaktų.

Bet svarbiausia, kad nežiūrėčiau į šiuos reiškinius iš anksto nusprendusi, jog tai tik senųjų tradicijų imitacija. Tradicija neprivalo būti sena, kad būtų tikra. Tačiau ji turi būti daugiau nei vienkartinis pasirodymas ar mėgdžiojimas.

Beje, man pačiai labai įdomu stebėti, kaip šiandien jaunimas atranda tradicinę kultūrą – kartais per muziką, šokį, humorą, netikėtus senųjų papročių pristatymus. Galbūt mums, etnologams, reikėtų ne tiek nerimauti, kad jaunimas neateina į tradicinės kultūros renginius, kiek dažniau patiems nueiti ten, kur yra jaunimas. O jeigu kada nors imčiausi tokio tyrimo, turbūt būtų ir visai smagu. Tik įdomu, ar mano studentai sutiktų būti tyrimo konsultantais, ar pirmiausia lieptų man išmokti taisyklingai naudoti visus „TikTok“ efektus!

Taigi folkloras iš kaimo niekur nedingo – tiesiog šiandien dalis jo persikėlė ir į ekranus. O etnologo užduotis liko ta pati: pastebėti, suprasti ir paaiškinti, kodėl žmonės kuria ir perduoda vieni kitiems tam tikrus kultūrinius reiškinius.

Šventės namuose

O jūs pati – kurią kalendorinę šventę švenčiate asmeniškiausiai? Ar etnologė jumyse šventės magiją sugadina, ar pagilina?

Turbūt asmeniškiausios man yra Šv. Kūčios ir Kalėdos. Ir ne todėl, kad tiek metų tyrinėjau šių švenčių tradicijas. Pirmiausia todėl, kad tai šeimos, artumo, buvimo kartu laikas. O kuo toliau, tuo labiau suprantu, kokia didelė vertybė yra galimybė susėsti prie vieno stalo su brangiausiais žmonėmis.

Ar etnologės žinojimas sugadina šventės magiją? Tikrai ne! Gal net priešingai – leidžia ją patirti giliau. Kai žinai, kodėl atliekamas vienas ar kitas paprotys, kokias prasmes jam suteikė ankstesnės kartos, pradedi kitaip vertinti net pačius paprasčiausius dalykus. Tačiau tai tikrai nereiškia, kad namuose kiekvieną šventę rengiu pagal etnografinį aprašą, o šeimos nariai privalo išlaikyti papročių žinių egzaminą!

Man labai svarbu, kad tradicijos mūsų šeimoje būtų gyvos, o ne tik gražiai aprašytos knygose. Ypač dabar, kai auga du mano sūnūs – Tautvilas ir Daugirdas. Noriu, kad jie pažintų mūsų papročius, suprastų, kodėl švenčiame vieną ar kitą šventę, bet dar labiau noriu, kad jie patys patirtų šventimo džiaugsmą. Kad tradicijos jiems sietųsi ne su pareiga, o su šiltais prisiminimais, šeimos artumu, laukimu ir bendromis patirtimis.

Ir čia man, kaip mamai, labai svarbu tai, ką puikiai suprantu ir kaip etnologė: tradicijos neperduodamos vien pasakojant apie jas. Jos perduodamos kartu veikiant. Kai drauge ruošiame šventinį stalą, marginame kiaušinius, prisimename šeimos papročius, kai vaikai patys įsitraukia, klausinėja, kartais net pasiūlo ką nors naujo. Juk ir šeimos tradicijos nėra sustingusios – kiekviena karta jas šiek tiek pakeičia, papildo savais prisiminimais. Noriu, kad vaikai pajustų, jog šventės turi prasmę, kad už kiekvieno papročio slypi žmonių istorijos, mūsų šeimos ir tautos atmintis.

Ir dar vienas dalykas. Tyrinėdama vyresniosios kartos žmonių prisiminimus ne kartą įsitikinau, kad po daugelio dešimtmečių žmonės dažniausiai prisimena ne tai, kiek patiekalų buvo ant stalo ir ar viskas buvo atlikta pagal papročius. Jie prisimena žmones. Mamą, močiutę, tėvą, bendrą vakarienę, namų kvapus, balsus, tą ypatingą jausmą, kad visi yra kartu.

Todėl ir pati norėčiau, kad kada nors mano sūnūs, prisimindami vaikystės šventes, pirmiausia prisimintų ne mamą, kuri aiškino papročių kilmę, o mamą, su kuria buvo gera tas šventes švęsti.

Šiandien mes kuriame prisiminimus, kurie rytoj taps mūsų vaikų šeimos tradicijomis.

Tad etnologija šventės magijos man tikrai neatima. Ji tik dar labiau primena, kokie svarbūs tie iš pirmo žvilgsnio paprasti šeimos ritualai. Nes šiandien mes kuriame prisiminimus, kurie rytoj taps mūsų vaikų šeimos tradicijomis.

Kriaušė, graužė ir kiti galvosūkiai

Su bendraautorėmis išleidote lietuvių kalbos A1–B2 lygių testus užsieniečiams. Koks lietuviškas žodis jūsų studentams yra pats „neišverčiamiausias“? Ir ką jo neįveikiamumas pasako apie lietuvišką mąstyseną?

Nežinau, ar galėčiau išrinkti vieną patį „neišverčiamiausią“ lietuvišką žodį. Per daugiau nei penkiolika metų darbo su užsieniečiais įsitikinau, kad didžiausi kalbiniai galvosūkiai dažnai slypi ten, kur mes, gimtakalbiai, jų nė neįtariame.

Štai visai neseniai Los Andžele, Lietuvių dienose, mūsų Klaipėdos universiteto stende buvo galima išbandyti lietuvių kalbos žinias. Viena užduotis – atpažinti, kuris žodis netinka: obuolys, kriaušė ar pomidoras. Priėjo jaunas vaikinas, perskaitė ir pasirinko... kriaušę! Paaiškinome, kad tikėjomės atsakymo „pomidoras“, nes kiti du žodžiai reiškia vaisius, augančius ant medžių. Vaikinas nuėjo, bet po kurio laiko sugrįžo ir sako: „Palaukite, aš maniau, kad ten parašyta ne kriaušė, o graužė!“ Ir iš tiesų – skamba panašiai! Taigi žmogus pasirinko visai logiškai: du daiktavardžiai ir vienas veiksmažodis. Štai jums ir lietuvių kalbos iššūkis!

Tokios situacijos man labai patinka, nes primena, kad kalbos mokymasis nėra vien taisyklių kalimas. Tai nuolatinis bandymas suprasti, kaip veikia kita kalba, ir kartais besimokantieji pastebi dalykus, apie kuriuos mes patys niekada nesusimąstėme. Pavyzdžiui, kuo skiriasi „mano“ ir „savo“? Juk abu žodžiai gali reikšti priklausymą tam pačiam žmogui. Kodėl sakome „Aš myliu savo mamą“, bet „Mano mama gyvena Klaipėdoje“? Kodėl „Jis pasiėmė savo knygą“ reiškia viena, o „Jis pasiėmė mano knygą“ – jau visai ką kita?

Mums šie skirtumai atrodo savaime suprantami. O užsieniečiui reikia ne tik išmokti žodžių reikšmes, bet ir suprasti, kaip lietuvių kalba nusako santykį tarp veikėjo ir to, apie ką kalbame. Ir tada net du trumpučiai žodžiai gali tapti rimtu galvosūkiu.

Ar tai ką nors pasako apie lietuvišką mąstyseną? Manau, kad pirmiausia tai primena, jog kiekviena kalba turi savitą pasaulio nusakymo sistemą. Tačiau neskubėčiau iš vienos gramatinės ypatybės daryti išvadų apie visos tautos charakterį. Kalba yra kur kas sudėtingesnė ir įdomesnė.

O man pačiai didžiausias malonumas – stebėti tą akimirką, kai besimokantis žmogus pagaliau supranta, kodėl lietuviškai sakome būtent taip. Kartais po ilgo aiškinimo, kartais po vieno gero pavyzdžio, o kartais – po smagaus nesusipratimo.

Beje, užsieniečiai yra nuostabūs lietuvių kalbos mokytojai mums patiems. Jie užduoda tokių klausimų, kad kartais norisi atsakyti: „Nes taip sakome!“ Tad galbūt lietuvių kalboje sunkiausia išversti ne konkretų žodį, o mūsų įsitikinimą, kad viskas joje savaime suprantama. Užtenka vienos „kriaušės“, kad suprastum, jog taip tikrai nėra!

Esate ir etnologė, ir kalbų mokymo metodininkė, ir centro vadovė-administratorė. Kuri iš šių trijų – tikroji jūs, o kurios dvi – tik pareigos?

Oi, čia jau beveik asmenybės susidvejinimo, tiksliau – susitrejinimo klausimas! Ir turbūt kiekviena iš tų trijų manyje kartais norėtų turėti daugiau laiko sau.

Bet iš tiesų nė vienos negalėčiau pavadinti tik pareigomis. Etnologija man yra daugiau nei mokslinių tyrimų sritis. Tai būdas žvelgti į pasaulį, domėtis žmonėmis, jų istorijomis, tradicijomis, ieškoti prasmių ten, kur kitas galbūt praeitų net nepastebėjęs. Tas smalsumas niekur nedingsta ir pasibaigus darbo valandoms. Net keliaudama ar dalyvaudama šventėje kartais pagaunu save stebinčią ne tik tai, kas vyksta, bet ir kodėl žmonės elgiasi būtent taip.

Lietuvių kalbos mokymas – kita labai svarbi mano gyvenimo dalis. Ir čia mane labiausiai žavi žmonės. Jų skirtingos patirtys, kultūros, motyvacija, pirmieji nedrąsūs lietuviški sakiniai ir tas nepaprastas džiaugsmas, kai žmogus pagaliau gali pasakyti tai, ką nori. Per daugiau nei penkiolika metų darbo su užsieniečiais supratau, kad mokydama kalbos pati nuolat mokausi. O svarbiausia – jaučiu didžiulę šio darbo prasmę.

Na, o administravimas... Prisipažinsiu, vaikystėje tikrai nesvajojau apie posėdžius, ataskaitas, biudžetus ir viešuosius pirkimus. Bet vadovavimas centrui man nėra vien dokumentai ar terminai. Tai galimybė suburti žmones, įgyvendinti idėjas, kurti naujas galimybes ir matyti, kaip iš pradžių kartais net labai drąsūs sumanymai tampa tikrais darbais. O kai matau, kiek daug galime nuveikti kartu su kolegomis, suprantu, kad ir ši veikla man svarbi.

Žinoma, kartais tos trys mano pusės tarpusavyje ir pasiginčija. Etnologė norėtų ramiai prisėsti prie archyvinės medžiagos ar pagaliau daugiau laiko skirti monografijai. Dėstytoja jau galvoja apie naujas užduotis studentams, o centro vadovė primena, kad iki dienos pabaigos dar reikia pasirašyti dokumentus, atsakyti į laiškus ir išspręsti kokią nors netikėtą problemą. Ir dažniausiai, deja, laimi ta, kurios reikalai skubiausi, o ne įdomiausi!

Tačiau jeigu reikėtų pasakyti, kas visas šias veiklas jungia, atsakyčiau labai paprastai – meilė žmonėms. Man patinka su jais bendrauti, juos pažinti, iš jų mokytis, dalytis tuo, ką žinau, ir matyti savo darbo prasmę. Gal todėl man taip artimas ir teatras, kuris mano gyvenime taip pat užima ypatingą vietą. Tad manyje gyvena dar ir ketvirtoji – kūrybinė – pusė, kurios į šį klausimą net neįtraukėte!

Taigi tikroji aš turbūt esu ne kuri nors viena iš šių trijų. Esu jų visuma. O pareigos – tik skirtingi būdai daryti tai, kas man iš tiesų patinka ir atrodo prasminga.

2024-ųjų Seimo konferencijoje sakėte, kad kalbų kursų poreikis dešimt kartų viršija galimybes. Jei vienai dienai taptumėte ministre su neribotu biudžetu, ką padarytumėte pirmiausia?

Pirmiausia turbūt paprašyčiau, kad niekas man netrukdytų bent vieną dieną priimti sprendimų! O jeigu rimtai, pirmasis mano sprendimas būtų labai aiškus – užtikrinti, kad kiekvienas Lietuvoje gyvenantis ir lietuvių kalbos norintis mokytis užsienietis turėtų realią galimybę tai daryti.

Nes šiandien susiduriame su paradoksalia situacija. Viena vertus, kalbame apie lietuvių kalbos svarbą integracijai, keliame kalbos mokėjimo reikalavimus, skatiname užsieniečius tapti visaverčiais mūsų visuomenės nariais. Kita vertus, ne visada suteikiame jiems pakankamai galimybių tos kalbos išmokti. O juk negalime iš žmogaus reikalauti rezultato, nesudarę sąlygų jo pasiekti.

Todėl pirmiausia sukurčiau nuoseklią, valstybės finansuojamą lietuvių kalbos mokymo sistemą, kuri veiktų ne pavieniais projektais, o nuolat. Kad žmogus, pradėjęs mokytis A1 lygiu, žinotų, jog turės galimybę tęsti mokslus A2, B1, o prireikus ir B2 lygiu. Kad nereikėtų kas kelis mėnesius ieškoti naujo projekto, laukti finansavimo ar tikėtis, kad šį kartą pavyks patekti į grupę.

Antras labai svarbus dalykas – mokytojai. Galime turėti kiek tik norime pinigų, bet jei neturėsime pakankamai kvalifikuotų lietuvių kalbos kaip svetimosios dėstytojų, problema neišsispręs. Todėl investuočiau į jų rengimą, kvalifikacijos tobulinimą, metodinę pagalbą ir orias darbo sąlygas. Kalbos mokymas nėra vien vadovėlio atsivertimas ir gramatikos taisyklių paaiškinimas. Ypač kai vienoje auditorijoje susitinka žmonės, turintys labai skirtingas kalbines, kultūrines ir gyvenimo patirtis.

Ir dar labai norėčiau, kad kalbos mokymas būtų kuo labiau susietas su tikru gyvenimu. Kad žmogus mokytųsi ne tik išlaikyti egzaminą, bet ir susikalbėti su gydytoju, mokytoju, darbdaviu, kaimynu. Kad mokymasis vyktų ne tik auditorijoje, bet ir bendruomenėje, kultūros įstaigose, kasdienėse situacijose. Juk kalba gyva tik tada, kai ją vartojame.

Beje, turėdama neribotą biudžetą, tikrai nepamirščiau ir lietuvių kalbos mokymosi galimybių užsienyje. Dirbdama su pasaulio lietuvių bendruomenėmis matau, koks svarbus šis klausimas mišrioms šeimoms, užsienyje augantiems vaikams ir visiems, kurie nori išlaikyti ryšį su Lietuva.

Bet žinote, ko turbūt labiausiai norėčiau? Kad lietuvių kalbos mokymas pagaliau būtų suprantamas ne kaip trumpalaikė išlaidų eilutė, o kaip ilgalaikė investicija. Į žmogaus savarankiškumą, jo galimybes dirbti, mokytis, dalyvauti visuomenės gyvenime. Ir kartu – į pačios lietuvių kalbos gyvybingumą. O jeigu ministrės pareigas turėčiau tik vieną dieną, tai dar pasirūpinčiau, kad mano priimti sprendimai galiotų ir kitą rytą, kai jau vėl grįšiu į Klaipėdos universitetą!

Nes iš tiesų nereikia stebuklų. Reikia nuoseklumo, ilgalaikio požiūrio ir supratimo, kad kalbos mokėjimas nėra vien užsieniečio pareiga. Sudaryti galimybę jos išmokti – ir mūsų valstybės atsakomybė.

Tyrimas be ribų

Jei galėtumėte pradėti vieną naują tyrimų projektą be jokių apribojimų – nei finansinių, nei institucinių, – koks jis būtų?

Jeigu jau tikrai nebūtų jokių apribojimų, turbūt norėčiau ne tik keliauti po pasaulį, bet ir šiek tiek pakeliauti laiku! Nes vienas įdomiausių klausimų man, kaip etnologei, yra ne tik tai, kaip tradicijos išlieka, bet ir kaip jos gimsta, keičiasi, o kartais visai netikėtai sugrįžta.

Įsivaizduokite tyrimą, kuriame galėtume stebėti kelių kartų žmonių gyvenimus, jų šventes, šeimos ritualus, kalbą, santykį su savo kilme. Kaip keičiasi žmogaus tapatybė, kai jis išvyksta gyventi į kitą šalį? Ką iš savo kultūros perduoda vaikams? Ką šie išsaugo, ką atmeta, o ką po daugelio metų vėl atranda?

Man būtų nepaprastai įdomu tyrinėti ne tik lietuvių, bet ir kitų tautų bendruomenes. Ieškoti panašumų ir skirtumų, stebėti, kaip tradicijos keliauja per valstybių sienas, kaip susitinka skirtingos kultūros ir gimsta nauji papročiai. Juk šiandien vienoje šeimoje gali susitikti kelios kalbos, religijos, skirtingos kultūrinės patirtys. Ir nebūtinai viskas gražiai susilieja į vieną visumą – kartais tenka rinktis, derėtis, ieškoti kompromisų. Man būtų įdomu suprasti ir šią, ne visada lengvą, kultūrų susitikimo pusę.

Šie klausimai man artimi ir dėl kasdienio darbo. Mokydama užsieniečius lietuvių kalbos sutinku žmonių, kurie į Lietuvą atsiveža savo istorijas, tradicijas, prisiminimus. O lankydamasi lietuvių bendruomenėse užsienyje matau kitą pusę – kiek pastangų kartais reikia norint išsaugoti tai, kas gyvenant gimtinėje atrodo savaime suprantama.

Šiemet į Čikagą sugrįžau jau penktą kartą. Pirmą kartą čia rinkau medžiagą disertacijai, vėliau kūrėme Kristijonui Donelaičiui skirtą teatralizuotą renginį, dalyvavau Reformacijos sukakčiai ir Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos šimtmečiui skirtuose renginiuose. Šįkart kalbėjomės apie Šiupinio šventę. Ir žinote, kas įdomiausia? Nors kiekvieną kartą atvykstu su vis kita tema, namo parsivežu naujų klausimų. Kartais net daugiau, nei atsivežiau!

Labiausiai norėčiau, kad tai nebūtų vienkartinis tyrimas. Kad galėčiau po dešimties, dvidešimties ar trisdešimties metų sugrįžti pas tuos pačius žmones, į tas pačias vietas ir pamatyti, kas pasikeitė. Galbūt tai, ką šiandien laikome trumpalaike mada, jau būtų tapę šeimos ar bendruomenės tradicija. O tai, kas atrodė nepajudinama, būtų įgiję visai kitą prasmę. Ir neabejoju, kad per tą laiką pasikeistų ne tik mano pašnekovai, bet ir mano pačios požiūris.

Man taip pat būtų svarbu, kad tokio tyrimo rezultatai neliktų vien mokslininkų rankose. Norėčiau, kad surinkti pasakojimai, įrašai, nuotraukos būtų prieinami ir patiems žmonėms, jų šeimoms, bendruomenėms. Kad kas nors galėtų išgirsti seniai mirusio artimojo balsą, atpažinti žmogų senoje fotografijoje ar sužinoti šeimos istoriją, apie kurią iki tol nieko nežinojo. Tokie atradimai kartais būna svarbesni už bet kokią mokslinę publikaciją.

O jeigu paklaustumėte, kodėl man visa tai taip rūpi, atsakyčiau labai paprastai. Nes pati esu ne tik mokslininkė, bet ir mama. Ir šiandien, stengdamasi perduoti savo vaikams tai, ką pati gavau iš ankstesnių kartų, matau, kad kartu kuriame ir kažką naujo. Galbūt po daugelio metų jie prisimins visai ne tuos dalykus, kuriuos aš šiandien laikau svarbiausiais. Galbūt išsaugos kokį nors mūsų šeimos juokelį, kelionės nuotykį ar visai paprastą įprotį, apie kurį dabar net nesusimąstau. Ir tai taip pat bus mūsų šeimos istorijos dalis.

Kai pradėjau savo mokslinį kelią, labiausiai rūpėjo suspėti užrašyti tai, kas nyksta. Šiandien vis labiau norisi suprasti ir tai, kas gimsta. Juk tradicija nėra vien tai, ką paveldime. Ji keičiasi kartu su mumis, o kartais pasuka visai netikėta kryptimi.

Turbūt todėl ir norėčiau tokio tyrimo, kuriame nebūtų iš anksto žinomų atsakymų. Nes kuo daugiau žmonių istorijų išgirstu, tuo aiškiau suprantu, kiek daug dar nežinau. O tai, ko gero, ir yra geriausia priežastis tęsti tyrinėjimus!

Dėkojame dr. Kristinai Blockytei-Naujokei už pokalbį ir nuotraukas.