Kodėl Lietuvai verta leisti dvigubą pilietybę: skaičiai, pavyzdžiai ir argumentai

Kasmet maždaug tūkstantis žmonių netenka Lietuvos pilietybės ne dėl to, kad nusigręžė nuo Lietuvos, o todėl, kad šalyje, kur gyvena, dirba ir augina vaikus, tapo piliečiais. Du referendumai dėl pilietybės išsaugojimo žlugo, nors „už“ balsavo beveik trys ketvirtadaliai atėjusiųjų. Seime vėl užregistruotos pataisos, o Lietuvoje gimsta mažiausiai vaikų nuo 1990 metų. Ši analizė bando atsakyti, kodėl leisti lietuviams išsaugoti Lietuvos pilietybę būtų naudinga pačiai Lietuvai: demografijai, ekonomikai, saugumui ir valstybės ryšiui su milijonu žmonių už jos ribų.

Tai analitinis tekstas, kuriame pateikiami argumentai už pilietybės išsaugojimą. Jo pabaigoje aptariami ir svarbiausi priešingi argumentai.

Kur esame dabar

Konstitucijos 12 straipsnis numato, kad niekas negali būti kartu Lietuvos ir kitos valstybės pilietis, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus. Konstitucinis Teismas 2006 m. ir 2013 m. išaiškino, kad tokie atvejai turi būti „ypač reti – išimtiniai“, o dviguba pilietybė negali tapti „paplitusiu reiškiniu“. 2017 m. spalio 20 d. Teismas pridūrė: vien ES ir NATO narystė šio principo nekeičia, todėl leisti po 1990 m. kovo 11 d. išvykusiems ir ES ar NATO šalių pilietybę įgijusiems žmonėms išsaugoti Lietuvos pilietybę galima tik pakeitus Konstituciją referendumu.

Pilietybės įstatymo 7 straipsnyje šiuo metu yra 11 išimčių. Dvi pilietybes gali turėti, pavyzdžiui, tie, kurie abi įgijo gimdami, kurie išvyko iki 1990 m. kovo 11 d., ištremtieji ir jų palikuonys, pabėgėliai. Tačiau didžiausia emigrantų grupė, išvykusi po Nepriklausomybės atkūrimo, šiose išimtyse nepatenka.

Bandymai pakeisti Konstituciją buvo du. Abu kartus aiški rinkėjų dauguma pritarė, bet pakeitimas nepriimtas, nes 12 straipsniui keisti reikia, kad „už“ balsuotų daugiau kaip pusė visų šalies rinkėjų, ne tik atėjusiųjų.

2024 m. trūko vos 157 tūkst. balsų. Seimas jį paskelbė vienbalsiai, 111 balsų prieš 0. Vadinasi, politinis sutarimas yra, trūksta tik konstitucinio slenksčio įveikimo.

2026 m. rugsėjo 23 d. Seime užregistruoti nauji projektai. Konservatorė Dalia Asanavičiūtė-Gružauskienė su daugiau kaip dešimčia kolegų iš įvairių frakcijų siūlo 12-ąją išimtį: Lietuvos pilietybę galėtų išsaugoti po 1990 m. išvykę piliečiai, įgiję NATO valstybės ar ES valstybės, kuri yra NATO partnerė, pilietybę. Kitas projektas plečia tremtinio sąvoką, trečiasis siūlo, kad pilietybės netekimas įsigaliotų tik įvertinus pasekmes ir priėmus galutinį sprendimą, o terminas pranešti apie kitą pilietybę būtų pratęstas nuo dviejų mėnesių iki penkerių metų. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas spalio 1 d. išvadoje nurodė, kad pirmasis projektas kelia abejonių dėl atitikties Konstitucijos 12 straipsniui.

Apie kokį mastą kalbame

1992 m. Lietuvoje gyveno 3,706 mln. žmonių. 2026 m. pradžioje – apie 2,887 mln. Rytų studijų centras (OSW, Varšuva) skaičiuoja, kad 1990–2023 m. iš Lietuvos emigravo apie 1,166 mln. piliečių. Užsienio reikalų ministerija neoficialiai vertina, kad už Lietuvos ribų gyvena apie 1,3 mln. lietuvių kilmės žmonių, maždaug 30 % tautos. Pagal 2014 m. duomenis, daugiausia jų buvo Jungtinėje Karalystėje, Rusijoje, Lenkijoje, Kanadoje, Vokietijoje, Airijoje, JAV ir Norvegijoje.

OSW taip pat atkreipia dėmesį, kad užsienyje gimusių emigrantų vaikų gali būti daugiau kaip 300 tūkstančių. Dalis jų Lietuvos pilietybę turi nuo gimimo, bet kiek jų bus su Lietuva susiję po dešimties ar dvidešimties metų, priklauso nuo to, ar jų tėvai liks Lietuvos piliečiais.

Kiek žmonių netenka pilietybės

Migracijos departamento ir Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, dėl kitos pilietybės įgijimo Lietuvos pilietybės netenkama:

2022 m. daugiausia jų įgijo Norvegijos (132), Vokietijos (127), Jungtinės Karalystės (117) ir Švedijos (90) pilietybę. Tai NATO ir ES valstybės, Lietuvos sąjungininkės. Šiemet iki spalio pilietybės neteko 388 žmonės.

Skaičius gali atrodyti nedidelis, bet jis rodo tik tuos, kurie oficialiai pranešė. Valdžios institucijos pripažįsta nežinančios, kiek piliečių turi kitą pilietybę apie tai nepranešę. Dar svarbiau, kad daug žmonių kitos šalies pilietybės nesiekia būtent tam, kad neprarastų Lietuvos. Užsienyje jie lieka gyventojais su ribotomis teisėmis: negali balsuoti, kai kur negali dirbti valstybės tarnyboje, jų teisės priklauso nuo leidimų gyventi. „Brexit“ šią problemą parodė labai aiškiai: lietuviai Jungtinėje Karalystėje (bendruomenės vertinimu, jų ten gyveno apie 200 tūkst.) turėjo rinktis tarp saugumo šalyje, kurioje gyvena, ir ryšio su tėvyne.

Demografija: kodėl kiekvienas pilietis svarbus

2025 m. Lietuvoje gimė apie 17,5–18 tūkst. vaikų, mažiausiai nuo 1990 m. Palyginimui, 1994 m. gimė 42 376. Suminis gimstamumo rodiklis nukrito iki maždaug 1,04 vaiko vienai moteriai, nors kartų kaitai reikia 2,1. Daugiau kaip penktadalis gyventojų (20,3 %) yra vyresni nei 65 metų.

Valstybės duomenų agentūros prognozė: 2050 m. Lietuvoje gyvens apie 2,68 mln., 2100 m. – apie 2,15 mln. žmonių. Eurostato 2025 m. prognozė dar niūresnė: iki 2100 m. gyventojų sumažėtų trečdaliu.

Tuo pačiu metu yra ir gera žinia. Nuo 2020 m. į Lietuvą grįžta daugiau piliečių nei išvyksta:

2025 m. grįžo beveik dvigubai daugiau piliečių nei išvyko, o daugiau kaip ketvirtadalis grįžusiųjų (5 059) buvo 25–34 metų, t. y. pačiame darbingumo ir šeimos kūrimo amžiuje. 2024 m. bendras migracijos saldo buvo teigiamas, +23 099, kai natūrali gyventojų kaita buvo neigiama, −18 771. Kitaip tariant, šiuo metu migracija ir yra pagrindinis veiksnys, kuris stabdo gyventojų mažėjimą.

Kaip čia susijusi dviguba pilietybė? Ji nesukurs naujų gimimų ir nėra stebuklinga demografijos problemos išeitis. Tačiau ji veikia trimis būdais:

• Išlaiko grįžimo kelią atvirą. Lietuvos pilietis gali grįžti bet kada, be leidimų ir biurokratijos, su šeima. Žmogus, praradęs pilietybę, tampa užsieniečiu, ir grįžimas jam jau yra imigracija. Kuo daugiau piliečių užsienyje, tuo didesnis potencialių grįžtančiųjų ratas.
• Išsaugo ryšį su kita karta. Vaikai, kurių tėvai išlieka Lietuvos piliečiais, dažniau mokosi lietuvių kalbos, atvyksta vasaroms, studijuoja ar dirba Lietuvoje. Pilietybė yra ne tik dokumentas, bet ir signalas: tu esi mūsų.
• Leidžia „apykaitinę“ migraciją. Šiandien daug žmonių gyvena dviem šalimis: dirba nuotoliu, grįžta keleriems metams, vėl išvyksta. Dviguba pilietybė tokį gyvenimo būdą palengvina, o ne baudžia už jį.

Mokslinių įrodymų, kad dviguba pilietybė tiesiogiai padidina grįžimą, nėra daug. Vilniaus universiteto 2025 m. tyrimas rodo, kad pilietybė nėra pagrindinė grįžimo priežastis, bet ji palengvina reintegraciją. Tarptautiniai tyrimai, kurie aptariami toliau, rodo, kad dviguba pilietybė didina ketinimą grįžti. Ketinimas dar nėra sprendimas, bet be jo sprendimo nebūna.

Ekonominė nauda

Emigrantų perlaidos į Lietuvą 2024 m. sudarė apie 1,24 % BVP. Lietuvos bankas skaičiavo, kad ankstesniais metais jos siekė maždaug 1 mlrd. eurų per metus, arba 2,6–4 % BVP. Tai pinigai, kurie išlaiko šeimas regionuose, finansuoja būstus ir smulkų verslą.

Tarptautiniai tyrimai rodo, kad dviguba pilietybė šį ryšį stiprina:

• Davidas Leblangas (2017, „Comparative Political Studies“), tyrinėdamas migrantus šešiose priimančiose šalyse ir kilmės šalių duomenis 1980–2009 m., nustatė, kad migrantai, kurių kilmės šalis leidžia dvigubą pilietybę, dažniau siunčia perlaidas ir dažniau ketina grįžti.
• Tas pats autorius (2010, „American Political Science Review“) parodė, kad diasporos tinklai statistiškai reikšmingai didina tiek portfelines, tiek tiesiogines užsienio investicijas į kilmės šalį.
• Francesca Mazzolari (2009, „Demography“) tyrė Kolumbijos, Dominikos Respublikos, Kosta Rikos, Ekvadoro ir Brazilijos reformas, leidusias dvigubą pilietybę. Šių šalių imigrantai JAV po reformų dažniau tapo JAV piliečiais (apie 10 procentinių punktų), dažniau dirbo, daugiau uždirbo ir rečiau naudojosi pašalpomis. Kitaip tariant, stipresnė, labiau integruota diaspora, kuri vis dar jaučiasi susijusi su tėvyne.
• Tarptautinė migracijos organizacija (2023) nurodo, kad šalyse, turinčiose diasporos politiką, perlaidos sudaro vidutiniškai 7,3 % BVP, o neturinčiose – 3,3 %. Tai koreliacija, ne įrodytas priežastinis ryšys, bet kryptis aiški.

Lietuvai dar svarbiau ne perlaidos, o žmonės, kurie užsienyje pasiekė aukštų pozicijų: inžinieriai, gydytojai, mokslininkai, verslininkai, finansininkai. Kai jie išlieka Lietuvos piliečiais, jiems paprasčiau kurti verslą Lietuvoje, investuoti, dalyvauti valstybės projektuose ar sugrįžti į viešąjį gyvenimą. Kai jie tampa užsieniečiais, ryšys tampa labiau sentimentalus nei praktinis.

Politinė ir saugumo nauda

Lietuvos išeivija ne kartą buvo valstybės ginklas. Išeiviai, ypač JAV, dešimtmečius palaikė Baltijos šalių okupacijos nepripažinimo politiką, prisidėjo prie Nepriklausomybės pripažinimo ir narystės NATO. Pasaulio lietuvių bendruomenė, įkurta 1958 m., šiandien veikia 55 šalyse.

Piliečiai užsienyje yra ir rinkėjai. 2024 m. Seimo rinkimuose užsienyje užsiregistravo daugiau kaip 52 tūkst. rinkėjų, balsavo 37 811. Kiekvienas pilietybės netekęs lietuvis Jungtinėje Karalystėje, Norvegijoje ar JAV yra ir vienu balsu mažiau Lietuvos demokratijai, ir vienu žmogumi mažiau, kuris savo šalyje gali kalbėti kaip Lietuvos pilietis.

Saugumo požiūriu pilietis sąjungininkėje šalyje yra ne rizika, o tiltas. Lietuviai, kurie yra ir Norvegijos, Vokietijos, JAV ar Jungtinės Karalystės piliečiai, gali dirbti tų šalių institucijose, kariuomenėse, politikoje ir kartu išlikti susiję su Lietuva. Tai yra tai, ką kitos šalys sąmoningai kuria per diasporos politiką.

Ką daro kitos šalys

Maastrichto universiteto MACIMIDE duomenų bazė, apimanti 200 šalių, rodo, kad 2020 m. 76 % pasaulio valstybių leido emigrantams išsaugoti pilietybę įgijus kitą. 1960 m. tokių buvo apie 38 %. Per pastaruosius dešimtmečius beveik visi pokyčiai vyko liberalizavimo kryptimi. Europos Sąjungoje dvigubą pilietybę emigrantams iš esmės draudžia tik kelios šalys: Lietuva, Austrija, Nyderlandai ir Estija. Net Nyderlandų valdančioji koalicija 2025 m. gruodį pažadėjo, kad olandai užsienyje „nepraras pilietybės greičiau nei kaimyninių šalių piliečiai“.

Latvijos pavyzdys Lietuvai artimiausias. Ji turi panašią istoriją, panašią emigraciją ir tą pačią saugumo situaciją. 2013 m. Latvija leido dvigubą pilietybę su sąjungininkėmis ir artimomis šalimis, bet ne su Rusija ar Baltarusija. Kitas šalis Vyriausybė gali patvirtinti tik dėl svarbaus valstybės intereso. Be to, dvigubos pilietybės turėtojas negali būti išrinktas Latvijos prezidentu. Tai rodo, kad dvigubą pilietybę galima leisti protingai, su aiškiais saugikliais.

Šiaurės šalių patirtis rodo ir kitą dalyką: kai pilietybės nebereikia atsisakyti, žmonės aktyviai ja naudojasi. Suomijoje per dvejus metus pilietybę susigrąžino daugiau kaip penki tūkstančiai išeivių ir jų palikuonių, daugiausia iš JAV, Švedijos, Kanados ir Australijos.

Kaip suderinti su saugumu

Rimčiausias argumentas prieš dvigubą pilietybę yra saugumas. Estijos saugumo policija 2024 m. įspėjo, kad Rusijos žvalgyba taikosi į Estijos ir Rusijos dvigubus piliečius, o apie 10 tūkstančių žmonių abi pilietybes turi neteisėtai. Tačiau ši rizika susijusi su priešiškomis valstybėmis, ne su sąjungininkėmis. Pasaulio praktika siūlo aiškius sprendimus:

• Tik su sąjungininkėmis. Kaip Latvijoje ir kaip buvo siūloma Lietuvos 2023 m. pataisų projekte: leisti dvigubą pilietybę su ES, NATO ir artimomis šalimis, aiškiai uždraudžiant ją su Rusija, Baltarusija ir jų karinėmis bei ekonominėmis sąjungomis.
• Apribojimai aukščiausioms pareigoms. Latvijoje dvigubos pilietybės turėtojas negali būti prezidentu, Izraelyje Kneseto nariai nuo 1958 m. turi atsisakyti kitos pilietybės, Australijoje parlamentarais negali būti kitų šalių piliečiai. Panašūs reikalavimai galėtų būti taikomi Lietuvos prezidentui, Seimo nariams, ministrams, aukščiausiems kariuomenės ir žvalgybos pareigūnams.
• Pilietybės atėmimas už nelojalumą. Lietuva jau dabar gali atimti pilietybę už neteisėtą tarnybą kitai valstybei. 2024 m. tai padaryta pirmą kartą nuo Nepriklausomybės atkūrimo, trims asmenims. Šis įrankis veikia nepriklausomai nuo dvigubos pilietybės.
• Karo prievolė. 1997 m. Europos pilietybės konvencija numato principą, kad kelių šalių pilietis karo tarnybą atlieka vieną kartą, paprastai ten, kur nuolat gyvena. Tokius klausimus galima spręsti dvišalėmis sutartimis su sąjungininkėmis.

Apžvalgos vertinimas. Saugumo argumentas yra pagrįstas, bet jis kalba prieš dvigubą pilietybę su Rusija ar Baltarusija, ne su Norvegija, Vokietija ar JAV. Dabartinė tvarka baudžia būtent lojaliausius: tuos, kurie gyvena sąjungininkėse šalyse ir nori išlaikyti abu ryšius. Tuo metu tie, kurie Lietuvai gali kelti realią grėsmę, apie kitą pilietybę paprasčiausiai nepraneša.

Priešingi argumentai

Sąžininga analizė turi pateikti ir kitą pusę. Dvigubos pilietybės oponentai pateikia rimtų argumentų:

• Pilietybė yra ryšys su viena valstybe. Pasak kritikų, tarp jų publicisto Jono Vaiškūno, pilietybė yra politinis ir teisinis ryšys su viena valstybe, o ne kelionės dokumentas ar tautinės tapatybės ženklas. „Pilietybės išsaugojimas“, jų nuomone, yra ta pati dviguba pilietybė kitu vardu.
• Konstitucinis slenkstis yra apsauga. Aukštas referendumo slenkstis sukurtas tam, kad pagrindiniai valstybės principai nebūtų keičiami lengvai. Bandymai apeiti jį įstatymo pataisomis, oponentų teigimu, griauna konstitucinę tvarką. Konstitucinis Teismas šį principą patvirtino ne kartą.
• Balsavimas be atsakomybės. Kyla klausimas, ar žmonės, kurie Lietuvoje negyvena, moka mokesčius kitur ir nepatiria sprendimų pasekmių, turėtų lemti Lietuvos politiką.
• Grįžimo įrodymai silpni. Tyrimai rodo, kad dviguba pilietybė didina ketinimą grįžti, bet tiesioginio poveikio grįžimui įrodymų nedaug.
• Kitų šalių patirtis ne vienakryptė. Italija 2025 m. apribojo pilietybę pagal kilmę dėl silpno palikuonių ryšio su šalimi, saugumo Šengeno erdvėje ir konsulatų perkrovos. Vokietijoje kai kurie politikai siūlo grįžti prie griežtesnės tvarkos.

Į šiuos argumentus galima atsakyti. Konstitucijos keitimas referendumu yra būtent tas demokratinis kelias, kurio reikalauja oponentai, ir dauguma rinkėjų jam du kartus pritarė. Dėl balsavimo: užsienyje gyvenantys piliečiai ir dabar balsuoja, o jų įtaką riboja viena Pasaulio lietuvių apygarda. Italijos atvejis susijęs su tolimais palikuonimis, kurie niekada negyveno Italijoje, o Lietuvos diskusija vyksta dėl žmonių, kurie gimė, augo ir mokėsi Lietuvoje. Vis dėlto oponentų argumentus verta girdėti, nes jie padeda sukurti saugesnį ir tvirtesnį modelį.

Kokie keliai galimi

1. Įstatymo išimtys. Dabar Seime registruoti projektai bando išplėsti išimtis nekeičiant Konstitucijos. Tai greičiausias kelias, bet ir rizikingiausias: Teisės departamentas jau išreiškė abejonių, o Konstitucinis Teismas 2017 m. aiškiai pasakė, kad be referendumo to padaryti negalima.
2. Procedūrinės pataisos. Pratęsti terminą pranešti apie kitą pilietybę, reikalauti vertinti pasekmes prieš atimant pilietybę, supaprastinti jos atkūrimą. Tai pagrindinės problemos neišsprendžia, bet sumažina skubotų praradimų skaičių.
3. Trečiasis referendumas. Vienintelis kelias, kuris problemą išspręstų iš esmės. Kad jis pavyktų, reikia, kad referendumas vyktų kartu su rinkimais, kuriuose rinkėjų aktyvumas didžiausias, kad klausimas būtų paprastas ir aiškus, o kampanija prasidėtų gerokai anksčiau. Svarbu ir patikslinti rinkėjų sąrašus: juose yra nemažai išvykusių, bet išvykimo nedeklaravusių žmonių, kurie automatiškai didina reikalingų „už“ balsų skaičių.

Išvada

Lietuva per tris dešimtmečius išleido į pasaulį daugiau kaip milijoną savo žmonių. Dabar, kai gimstamumas mažiausias istorijoje, o grįžtančiųjų daugėja, valstybė kasmet atsisako dar maždaug tūkstančio piliečių, ir daugiausia būtent tų, kurie gyvena sąjungininkėse šalyse. Daugiau kaip trys ketvirtadaliai pasaulio valstybių tokios politikos jau atsisakė.

Dviguba pilietybė neišspręs demografijos krizės ir nepripildys tuščių kaimų. Tačiau ji išlaiko atviras duris: grįžimui, investicijoms, vaikų ryšiui su Lietuva, išeivijos balsui pasaulyje. Su aiškiais saugikliais – tik sąjungininkės, apribojimai aukščiausioms pareigoms, griežtos sankcijos už nelojalumą – ji būtų ne grėsmė, o Lietuvos stiprybė. Klausimas ne tas, ar Lietuva gali sau leisti dvigubą pilietybę, o ar ji gali sau leisti kasmet prarasti savo piliečius.