Kuo pildyti tusčius bakus, jei dyzelinas artėja prie ribos, kai busakivaizdus trūkumas.

Siūlomas modelis iš pirmo žvilgsnio primena kitose Europos šalyse taikomas praktikas, tačiau detaliau įsigilinus matyti, kad Lietuva renkasi savitą kelią. Skirtingai nei Belgijoje, kur reguliuojamos tik mažmeninės maržos, Lietuvoje siūloma kainas skaičiuoti pagal sudėtingesnę formulę, atsispiriant nuo „Brent“ naftos kainos ir įvairių papildomų dedamųjų.

Būtent čia, pasak specialistų, slypi didžiausia rizika. Jei formulė neatitiks realių rinkos sąlygų, gali susidaryti situacija, kai didmeninė degalų kaina Lietuvoje taps mažesnė nei tarptautinė rinkos kaina. Tokiu atveju tiekėjams, tarp jų ir pagrindiniam gamintojui „Orlen“, paprasčiausiai neapsimokės parduoti degalus Lietuvoje – kur kas logiškiau būtų juos eksportuoti ten, kur galima gauti didesnę grąžą.

ai reikštų ne kainų stabilizavimą, o visai kitą scenarijų – degalų trūkumą. Degalinėse teoriškai galėtų atsirasti situacijų, kai kainos „įšaldytos“, bet pačių degalų nėra. Kitaip tariant, vairuotojai matytų ne aukštas kainas, o tuščias kolonėles.

Pavojus slypi ir mažmeninėje grandyje. Jei degalinių operatoriai bus priversti pirkti kurą brangiau, nei leidžiama jį parduoti, kiekvienas parduotas litras reikš nuostolį. Tokiu atveju natūralu, kad dalis prekybininkų apskritai sustabdytų prekybą, nes dirbti „į minusą“ ilgai niekas negali.

Parlamente kelią skinasi Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos siūlymas įstatymu įtvirtinti galimybę šalyje kasdien nustatyti degalų kainų lubas. Tačiau specialistai įspėja – pagal dabartinę skaičiavimo formulę, galima matyti, kad išradinėjamas dviratis. O dėl netinkamo skaičiavimo, pasak specialistų, gali atsitikti ir taip, kad degalinių švieslentėse vairuotojai matys „nuliukus“, o ne degalų kainas, mat dyzelino tiekimas gali sutrikti.