Ar bus krizė ir ką vertėtų pirkti, auksą ar kriptovaliutas?

„Tačiau visada išlieka rizika, kad situacija gali būti blogesnė, nei mes prognozuojame“, – sako jis.

Interviu ekonomistas taip pat įvardijo grėsmę ekonomikai, apie kurią kalbama per mažai. Be to, nurodė, ką rinktųsi investavimui – auksą ar kriptovaliutas.

– Kas jums visų pirma šauna į galvą išgirdus žodį „Lietuva“?

– Artumas su įvykiais, kurie vyksta Rusijoje ir Ukrainoje. Taip pat atsparumas. Man atrodo gana įspūdinga, kaip per dešimtmetį ar du buvo atsitraukta nuo energetinės ir kitokios priklausomybės nuo Rusijos. Manau, Lietuva turi augimo galimybių ir per pastaruosius dvejus metus parodė atsparumą bei didelį ryžtą.

Lietuva turi augimo galimybių ir per pastaruosius dvejus metus parodė atsparumą bei didelį ryžtą.

– Ekonomikos srityje dirbate jau daug metų. Ar dar kas nors jus stebina, kalbant apie finansų rinkas ar žmonių ekonominius pasirinkimus?

– Taip, mane nuolat stebina įvairūs dalykai. Todėl ir patinka būti ekonomistu. Niekada nenustoji stebėtis tuo, kas vyksta. Akivaizdu, kad pasaulinėje politikos ir ekonomikos erdvėje, ypač turint labai impulsyvų JAV prezidentą, daugiau ar mažiau nustembi beveik kiekvieną dieną.

Mane stebina, kokios stiprios akcijų rinkos išlieka visoje šioje matomoje turbulencijoje.

Mane stebina, kokios stiprios akcijų rinkos išlieka visoje šioje matomoje turbulencijoje. Taip pat šiek tiek stebina rinkų požiūris į centrinių bankų veiksmus, reaguojant į infliacijos impulsą, kylantį dėl naftos ir energetikos sektoriaus.

– Nuo karo su Iranu pradžios viešojoje erdvėje girdime ne tik pasisakymų apie galimą recesiją, bet ir apie ekonominę krizę. Paklausiu paprastai – ar pasaulis juda link krizės, kokios iki šiol nematėme?

– Remiantis mūsų pagrindiniu prognozuojamu ekonominiu scenarijumi – ne. Tačiau visada išlieka rizika, kad situacija gali būti blogesnė, nei mes prognozuojame. Vis dėlto nematau kol kas prielaidų pasaulinei krizei kilti ar kad ji būtų panaši į tą, kuri kilo 2008 metais.

Visada išlieka rizika, kad situacija gali būti blogesnė, nei mes prognozuojame. Vis dėlto nematau kol kas prielaidų pasaulinei krizei kilti.

Dabartinės sąlygos labai skiriasi nuo tuomečių. Taigi, nors manau, kad situacija tikrai gali pablogėti labiau, nei numato mūsų gana optimistinis pagrindinis scenarijus, nemanau, kad dėl to sulauksime pasaulinės recesijos ar globalios krizės.

– Jūs dažnai pabrėžiate daugybę tarpusavyje persidengiančių rizikų, tokių kaip infliacija, geopolitinė įtampa, skolos ir panašiai. Kaip manote, kuri rizika šiuo metu yra labiausiai neįvertinama?

– Man atrodo, viena iš pamatinių problemų yra skolų situacija. Per daug šalių yra pernelyg įsiskolinusios, ir tai tikrai galioja Europai. Galbūt tai negalioja jums ar kitoms Baltijos ar Šiaurės šalims. Gal Suomija turi šiokių tokių problemų, tačiau tikrai ne Norvegija, Švedija ar Danija. Tačiau jei žiūrime į didžiąsias žemyninės Europos valstybes, daugelis jų dabar yra labai įsiskolinusios. Tą patį galima pasakyti ir apie JAV.

Man atrodo, viena iš pamatinių problemų yra skolų situacija. Per daug šalių yra pernelyg įsiskolinusios, ir tai tikrai galioja Europai.

Manau, tai gali tapti problema. Jau dabar tai riboja vyriausybių galimybes veikti, siekiant sušvelninti galimą krizę. Kai skola mažesnė, turi daugiau erdvės manevruoti. Esant didesnei skolai, tiek daug padaryti jau nebegali.

Pati aktualiausia problema, kurią matėme pastaruoju metu, manau, yra susijusi su muitais ir tam tikru deglobalizacijos procesu arba bent jau regionalizacija. Matome, kaip JAV vis labiau traukiasi iš pasaulinių rinkų – tiek politinio saugumo, tiek prekybos ir ekonomikos prasme.

Donald Trump

Pati aktualiausia problema, kurią matėme pastaruoju metu, manau, yra susijusi su muitais ir tam tikru deglobalizacijos procesu.

– Tikėtina, kad jau birželį Europos Centrinio Banko Valdančioji taryba 0,25 proc. punkto padidins bazinę palūkanų normą. Kur matote didesnę riziką – nedidinti palūkanų ar per daug padidinti?

– Tai klasikinė dilema centriniams bankams. Jei ekonomikos augimas yra lėtas, nenorima kelti palūkanų normų, nes tai gali dar labiau slopinti augimą. Kita vertus, taip pat nesinori leisti infliacijos procesui per daug įsibėgėti, nes tuomet gali būti jau per vėlu, ir vėliau tektų galbūt dar labiau kelti palūkanų normas, siekiant ją suvaldyti.

Frankfurtas

Manau, dabar centriniai bankai, ypač Europos Centrinis Bankas, yra šiek tiek išsigandęs to, ką matėme prieš trejus ar ketverius metus, ir nenori kartoti tos pačios klaidos. Todėl jie nenori per ilgai delsti su palūkanų kėlimu, ir yra rizika, kad jie palūkanas ims didinti per anksti.

Manau, kad tai, ką jie greičiausiai darys, yra atsargumo principu pagrįstas palūkanų normų kėlimas birželį, bet nesu visiškai tikras, kad to iš tikrųjų reikia. Tačiau jie vis tiek, tikėtina, tai padarys.

– Kalbant plačiau apie centrinių bankų politiką, ar manote, kad centriniai bankai vis dar kontroliuoja ekonomikos ciklus, ar jie tiesiog reaguoja į juos? Prisimenu 2023 m. ekonomisto Raimundo Kuodžio, kuris tuo metu dar buvo Lietuvos banko valdybos narys, pasakymą apie Europos Centrinio Banko monetarinę politiką energetinės krizės metu. Jis neigiamai vertino keliamas palūkanas ir sakė, kad tai primena šuns, žiūrinčio į pilnatį, lojimą. „Jeigu jūs pradėsite ant jos loti, tai ji praeis, bet tai nereiškia, kad ji praeis dėl jūsų“, – 2023 m. pavasarį sakė R. Kuodis.

– Tai labai gera analogija ir iš tiesų puikus klausimas. Akivaizdu, kad jei įvyksta, pavyzdžiui, naftos šokas ir energijos kainos pakyla, centriniai bankai labai mažai ką gali padaryti, kad tai iš esmės ištaisytų.

Žiūrint į didįjį infliacijos impulsą, kurį matėme 2021–2022 metais, visi centriniai bankai kėlė palūkanų normas ir infliacija vėliau sumažėjo. Tačiau, kaip jūs sakote, galbūt ji būtų sumažėjusi ir savaime, nes po pandemijos išnyko tiekimo grandinių sutrikimai ir panašūs veiksniai.

Vis dėlto nesakyčiau, kad centriniai bankai neturi jokios įtakos ekonomikai. Manau, jie ją tikrai turi. Jei palūkanų normos pakyla, tarkime, nuo 2 iki 4 proc., nemaža dalis namų ūkių tai pajunta per būsto paskolas, o įmonės mažiau investuoja. Tai, savo ruožtu, daro tiek dezinfliacinį poveikį, tiek neigiamai veikia augimą.

Taigi, per palūkanų normų nustatymą tikrai galima paveikti ekonomiką, tačiau nereikėtų manyti, kad centriniai bankai gali tiksliai sureguliuoti ekonominius ciklus.

– Trumpai pakalbėkime apie dolerį. Jis tebeišlieka rezervine valiuta didžiajai daliai valstybių. Vis dėlto dolerio, kaip rezervinės valiutos, vaidmuo kiek sumenko. Kaip manote, ar ir toliau matysime dolerio, kaip rezervinės valiutos, smukimą?

– Taip, matome smukimą. Šiuo metu daugiau nei 50 proc. pasaulinių užsienio valiutų atsargų yra laikoma doleriais, todėl kiekvienas centrinis bankas pasaulyje turi dolerių. Tačiau anksčiau šis rodiklis siekė apie 70 proc., tad per dešimtmečius jis sumažėjo.

Matėme, kaip dolerio atsargas mažino Rusija, Kinija ir kitos šalys. Tai yra laipsniškas procesas. Manau, šis mažėjimas vyksta toliau.

Doleriai

Tačiau tai nereiškia, kad per penkerius ar dešimt metų kita valiuta taps pasauline rezervine valiuta. Šiuo metu realios alternatyvos JAV doleriui nėra. Todėl manau, kad jis dar gana ilgai išliks labai svarbus pasaulinėje ekonomikoje. Vis dėlto dabar stebime dolerio, kaip rezervinės valiutos, smukimą, o ši tendencija turėtų ir toliau tęstis.

Tai nereiškia, kad per penkerius ar dešimt metų kita valiuta taps pasauline rezervine valiuta. Šiuo metu realios alternatyvos JAV doleriui nėra.

– Jeigu reikėtų santaupas laikyti doleriais arba eurais, kurią valiutą pasirinktumėte?

– Turbūt didesnę dalį laikyčiau eurais. Nebūtinai todėl, kad manau, jog Europos akcijų rinkos pasirodys geriau nei Amerikos, bet labiau dėl to, kad tuos pinigus reikės keisti į Švedijos kroną.

Taip pat manau, kad po metų ar dvejų euras bus šiek tiek stipresnis JAV dolerio atžvilgiu. Taigi, taip, didžioji dalis santaupų būtų laikoma eurais. Bet esu atsargus žmogus, todėl pasitikiu diversifikuotu portfeliu ir stengčiausi turėti abiejų valiutų.

– Daug metų buvome įpratę manyti, kad ekonomika yra pagrindinis veiksnys, formuojantis rinkas. Ar tai keičiasi, ir galbūt dabar geopolitika tapo pagrindiniu rinkas formuojančiu veiksniu?

– Na, tai tikrai tapo svarbiu veiksniu. Turiu omenyje, kad prieš 10 metų labai nedaug ekonomistų per daug kreipė dėmesį į politiką ar net geopolitiką. Tačiau per pastaruosius kelerius metus beveik neliko ekonomikos konferencijų, kur bent pusė darbotvarkės nebūtų vienaip ar kitaip susijusi su geopolitika.

Hormuzo sąsiauris

Taigi, visi buvome priversti daugiau ar mažiau tapti geopolitikos ekspertais arba bent jau labiau klausytis geopolitikos ekspertų. Todėl jos svarba tikrai išaugo. Vis dėlto nesakyčiau, kad tai visiškai perėmė dominuojantį vaidmenį. Yra nemažai įprastų ekonominių temų, kurios tebeišlieka svarbios, o verslo ciklai taip pat niekur nedingo.

Manau, norint suprasti pasaulį tokį, kokį jį matome, tikriausiai reikia abiejų kompetencijų – ir ekonomikos, ir geopolitikos.

– Pabaigoje turiu kelis labai trumpus klausimus, kai atsakant reikės pasirinkti vieną iš dviejų pateiktų atsakymų.

Jeigu reikėtų rinktis tarp spartaus augimo su aukštesne infliacija ir lėto augimo su maža infliacija, ką pasirinktumėte?

– Turbūt dabar mums daugiau reikia augimo, tai pasirinkčiau pirmąjį variantą. Tačiau viskas priklauso nuo to, kokio dydžio yra infliacija. Tikrai negalime grįžti į 2022 m., kur euro zonoje infliacija buvo apie 10 proc., o Baltijos šalyse – daugiau nei 20 proc. Tačiau tikrai galėčiau gyventi su 3–4 proc. infliacija ir solidžiu ekonomikos augimu.

– 5 proc. savo investicinio portfelio skirtumėte auksui ar kriptovaliutoms?

– Auksui. Šiek tiek nerimauju dėl kriptovaliutų rinkos.

– Kur matote didesnę riziką – per daug valstybės intervencijos ar per mažai?

– Na, tai 100 proc. priklauso nuo perspektyvos ir nuo to, ką tiksliai turite omenyje. Visgi, žvelgiant iš Europos perspektyvos, mes greičiausiai esame arčiau per didelio kišimosi. JAV galbūt jo yra per mažai, todėl tiesa turbūt yra kažkur per vidurį.

– Ar būsimos kartos ekonomiškai gyvens geriau ar blogiau nei mes šiandien?

– Gyvens geriau.