Istorikas A. Kasparavičius: kai didieji tarsis, Lietuvos prie stalo nebus

Kai didžiosios valstybės sėda prie derybų stalo, mažosioms belieka laukti, ką jos nuspręs. Būtent tokį jausmą penktadienio vakarą OpTV laidoje „Paskutinė instancija“ išsakė istorikas Algimantas Kasparavičius. Jo atsakymas į laidos klausimą, ar Lietuvai dar liko geras scenarijus, buvo niūrus, bet ne beviltiškas. Pokalbį verta išgirsti ir tiems, kurie su istoriku nesutinka, nes jis kelia klausimus, apie kuriuos Lietuvoje kalbama per mažai.

Laida vyko savaitę, kai taikos derybos dėl Ukrainos staiga vėl pajudėjo. Antradienį JAV pasiuntinys Steve’as Witkoffas Osle susitiko su Ukrainos atstovais, o trečiadienį Sankt Peterburge jau kalbėjosi su Vladimiru Putinu. Kremlius sutiko atnaujinti trišales JAV, Ukrainos ir Rusijos derybas, kurios, pasak „Reuters“, gali vykti Abu Dabyje. Prabilta ir apie galimą Donaldo Trumpo, Si Jinpingo ir V. Putino susitikimą Kinijoje. Volodymyras Zelenskis pareiškė, kad Ukraina pasirengusi įšaldyti karą ties dabartine fronto linija. Europos lyderiai tuo metu skubėjo pabrėžti savo poziciją. Vokietijos kancleris Friedrichas Merzas Berlyne sakė, kad Ukrainos kapituliacija „reikštų mūsų visų kapituliaciją“.

Istorikas nemato nieko netikėto

Daugelis šią savaitę kalbėjo apie lūžį, o A. Kasparavičius – apie dėsningumą. „Nevyksta nieko stebuklingo, nieko netikėto, nieko neįmanomo. Vyksta tai, kas iš esmės negali nevykti“, – sakė jis. Istoriko požiūriu, Vakarai, ypač Joe Bideno administracija, tikėjosi, kad karas greitai ir galutinai susilpnins Rusiją. Kai to neįvyko, prasidėjo tai, kuo dažniausiai baigiasi tokie konfliktai, – didžiųjų valstybių derybos. Pats save jis netgi pavadino „tam tikra prasme trumpistu“, nes pritaria D. Trumpo kritikai ankstesnės administracijos atžvilgiu.

Kanclerio F. Merzo žodžius istorikas vertino griežtai. Jo manymu, kancleris pasakė tiesą, bet pačiu netinkamiausiu metu: tokiu pareiškimu Europa pati prisipažįsta ir dalyvaujanti kare, ir esanti silpna. A. Kasparavičius jau kelerius metus kartoja, kad šį karą vadinti „mūsų karu“ visomis prasmėmis – politine, ideologine, juridine – yra klaida.

F. Merz

Redakcijos pastaba. Tai, kad karai dažniausiai baigiasi derybomis, istoriškai teisinga. Tačiau kur kas svarbiau, kokiomis sąlygomis jos baigiasi, o tai dar neaišku. F. Merzo pareiškimą galima skaityti ir kitaip: ne kaip silpnumo pripažinimą, o kaip bandymą sustiprinti Ukrainos ir Europos poziciją prieš derybas. Kuris aiškinimas teisingesnis, paaiškės tik pamačius jų rezultatus.

Prie stalo – be mūsų

Bene skaudžiausia pokalbio mintis paliečia kiekvieną lietuvį, kad ir kur jis gyventų. Kai kalbama apie tai, kas galėtų atstovauti Europai derybose, minimi Europos Vadovų Tarybos pirmininkas António Costa, Suomijos prezidentas Alexanderis Stubbas, Danijos premjerė, Italijos premjerė Giorgia Meloni, Čekijos prezidentas Petras Pavelas. Apie Baltijos šalių atstovą, pasak istoriko, niekas net neužsimena. „Mes neturime nė vieno potencialaus derybininko, kuris galėtų dalyvauti šitose derybose“, – sakė jis. O net jei Lietuvos atstovas ir būtų pakviestas, greičiausiai tik tam, kad jam būtų parodyta jo vieta prie stalo.

Istorikas priminė ir tai, kad Europa nėra vieninga: lenkai savo interesus mato vienaip, skandinavai ir britai kitaip, vokiečiai ir prancūzai dar kitaip. Kas šiame chore užtars Vilnių, Rygą ir Taliną, jam lieka atviras klausimas. Rusiją jis, priešingai, apibūdino kaip veikiančią nuosekliai ir kantriai. Pavyzdžiui jis pateikė naują istorinį filmą apie Petrą I, kurį V. Putinas pasiūlė rodyti moksleiviams ir pensininkams nemokamai, ir palygino jį su Stalino laikais sukurtu „Aleksandru Nevskiu“. „Tie patys metodai kartojasi, nes jie duoda rezultatų“, – sakė istorikas. Lietuva, jo žodžiais, net apie savo valstybės gimimą ar žlugimą panašių filmų neturi.

Redakcijos pastaba. Tai, kad Baltijos šalys derybose tiesiogiai nedalyvauja, yra faktas. Tačiau Lietuvos įtakos kanalas visada buvo ne atskiras derybininkas, o ES ir NATO bendra pozicija. Todėl tikrasis klausimas – ne tai, ar prie stalo sėdės lietuvis, o tai, ar Europos derybininkai iš tiesų atstovaus ir Baltijos šalių interesams. Šį klausimą verta užduoti mūsų diplomatams, juolab kad 2027 m. pirmąjį pusmetį Lietuva pirmininkaus ES Tarybai.

Konstitucija ir 137 straipsnis

Daugiausia aistrų istorikas parodė kalbėdamas apie Seimo sprendimą išbraukti iš Konstitucijos 137 straipsnį, kuris skelbia, kad Lietuvos teritorijoje negali būti masinio naikinimo ginklų ir užsienio valstybių karinių bazių. Jį neramina ne tiek pats sprendimas, kiek būdas, kuriuo jis priimamas. Konstitucija buvo priimta referendumu, o dabar jos straipsnis gali būti panaikintas Seimo narių balsais. Anot istoriko, jei taip galima elgtis su vienu straipsniu, tai teoriškai galima ir su kitais, ir tada lieka klausimas, kas iš Konstitucijos apskritai lieka. Jis priminė, kad prieškario Lietuvoje Konstitucija taip pat buvo keičiama ne kartą, o kaip tai baigėsi 1940 metais, visi žinome.

Istorikas siūlė konkretų žingsnį: tegu bent 29 Seimo nariai, t. y. penktadalis, kreipiasi į Konstitucinį teismą, kad šis įvertintų, ar toks kelias teisėtas. Jo nuomone, tai nebūtų veikimas prieš valstybę, o tiesiog būdas pasidalyti politine ir teisine atsakomybe.

Pataisos šalininkų argumentai kiti. Seimo pirmininkas Juozas Olekas pabrėžia, kad NATO branduolinis atgrasymas yra esminė Aljanso kolektyvinės gynybos dalis. Konservatorių lyderis Laurynas Kasčiūnas sako, kad dabartinis draudimas neleidžia Lietuvai visavertiškai dalyvauti NATO atgrasymo planuose ir pratybose. Socialdemokratas Remigijus Motuzas ir liberalų lyderė Viktorija Čmilytė-Nielsen tikina, kad pataisa nereiškia jokio sprendimo dislokuoti Lietuvoje branduolinius ginklus: tam reikėtų atskirų įstatymų.

Redakcijos pastaba. Laidoje paminėti balsavimo skaičiai netikslūs: pirmajame balsavime už pataisą balsavo 106, prieš – 18 Seimo narių, o susilaikė 6. Galutinis balsavimas numatytas 2027 m. sausio 12 d., jam reikės ne mažiau kaip 94 balsų. Teisiškai Konstitucija reikalauja referendumo tik keičiant pirmąjį skirsnį („Lietuvos valstybė“) ir keturioliktąjį skirsnį (apie pačios Konstitucijos keitimą), o 137 straipsnis yra kitame skirsnyje. Taigi Seimas formaliai turi teisę jį keisti. Tačiau klausimas dėl legitimumo nėra tuščias: kritikai pažymi, kad nė viena už pataisą balsavusi partija šios idėjos neturėjo savo rinkimų programoje, o referendumo iniciatoriai šią savaitę apskundė Vyriausiosios rinkimų komisijos veiksmus. Kreipimasis į Konstitucinį teismą – teisėtas ir civilizuotas būdas šį ginčą išspręsti, kad ir kuo jis baigtųsi.

Amerika, Europa ir mažos valstybės vieta

Paklaustas, ar Amerika dar gali tapti tuo, kuo Antrojo pasaulinio karo metais buvo Churchillis ir Rooseveltas, istorikas atsakė, kad JAV galia jau ne ta. Pasak jo, Vakarai patys užaugino Kiniją – pirmiausia kaip atsvarą Sovietų Sąjungai, vėliau kaip pigią dirbtuvę, – ir dabar Vašingtonas nebegali skirti Europai tiek dėmesio kaip anksčiau. Tarp Amerikos ir Europos Sąjungos jis mato du plyšius: ekonominį, nes JAV nereikia dar vieno konkurento, ir ideologinį, apie kurį garsiai kalba viceprezidentas J. D. Vance’as ir valstybės sekretorius Marco Rubio. Lapkričio 3 d. JAV Kongreso rinkimai, jo manymu, gali šiek tiek pakoreguoti politiką, bet ne iš esmės.

Europos Sąjungos ateitimi istorikas taip pat nesižavi. Kalbėdamas apie Marine Le Pen ir Alice Weidel siūlomas ES reformas, jis abejojo, ar jos greitai įmanomos. Istorijoje, pasak jo, nauji lyderiai dažniausiai iškyla tik tada, kai senoji tvarka sugriūva. Vis dėlto jis sutiko, kad be esminės pertvarkos Europoje niekas nepasikeis, ir kritikavo biurokratiją, kurioje, jo žodžiais, sprendžia „nerinkti pareigūnai“.

Lietuvai istorikas pirmiausia linkėtų susigrąžinti tai, ką jis vadina „subjektiškumu“, t. y. gebėjimą kalbėtis su visais, o ne dalyti valstybes į geras ir blogas. Pradėti, jo manymu, reikėtų nuo žiniasklaidos ir nacionalinio transliuotojo, o didžiausia bėda – kad politiką pakeitė biurokratija. Šią mintį jis iliustravo vaizdžiu palyginimu: „Griovys kasamas ne nuo ten, kur reikia, iki kur reikia, o nuo 9 ryto iki pietų.“

Kalbėta ir apie emigraciją. Istorikas sakė, kad jo paties kaimynai išsibarstė po pasaulį nuo Izraelio iki Portugalijos, o žmonės, jo žodžiais, „teisingai suprato žinią“.

Redakcijos pastaba. Statistika rodo, kad nerimas ne be pagrindo. Išankstiniais duomenimis, šiemet Lietuvos piliečių išvyko maždaug 500 daugiau nei grįžo, nors ankstesnius šešerius metus grįždavo daugiau. Skirtumas dar nedidelis, bet tendencija pasikeitė. Pagrindinės kryptys – Jungtinė Karalystė, Norvegija ir Vokietija. Ekspertai tarp priežasčių mini ne tik karo baimę, bet ir brangstantį būstą bei kur kas didesnius atlyginimus Šiaurės šalyse. Taigi žmones išvykti skatina ne vien geopolitika, bet ir kasdieniai rūpesčiai.

Du scenarijai

Pabaigoje vedėjai paprašė istoriko pasakyti, kokie gali būti optimistinis ir pesimistinis scenarijai. Optimistinis, pasak jo, būtų grįžimas į pasaulį, panašų į buvusį prieš Pirmąjį pasaulinį karą: be naujos geležinės uždangos, kai visi su visais prekiauja, aršiai konkuruoja, bet nekariauja. Pesimistinis, jo manymu, ne mažiau tikėtinas: didesnis konfliktas, į kurį politikai gali ryžtis, „nes kariautų ne patys“. Kaip įspėjamąjį ženklą jis paminėjo tai, kad Lietuvoje, jo vertinimu, daug kalbančių apie pergalę, bet mažai norinčių patiems eiti kariauti.

Paklaustas, kuris scenarijus labiau tikėtinas, istorikas nusišypsojo: „Pesimistinį paliksiu kitam kartui.“

Ne visi sutiks su A. Kasparavičiaus vertinimais. Oficiali Lietuvos pozicija ir dauguma Seimo partijų paramą Ukrainai laiko tiesiogine investicija į Lietuvos saugumą, o narystę NATO ir ES – didžiausia saugumo garantija per visą valstybės istoriją. Tačiau istoriko klausimai, kas atstovaus mūsų interesams, kai didieji tarsis, kaip keičiama Konstitucija ir kodėl žmonės vėl išvyksta, verti atsakymų. Juos turėtų duoti ne laidų svečiai, o tie, kurie šiandien priima sprendimus.

Straipsnis parengtas pagal OpTV laidos „Paskutinė instancija“ (2026 m. spalio 23 d.) įrašą. Laidoje išsakyti vertinimai yra pašnekovų nuomonė, redakcijos pastabos – redakcijos vertinimas.