Vasarą prisiminus: Joninių nuotaika Beverly Shores, Indianoje

Vieta, kuri pati pasakoja istoriją

Lituanikos parkas nėra paprastas parkas. 1968 metais jis pavadintas Dariaus ir Girėno lėktuvo vardu. Tvenkinio viduryje stovi Juozo Bakio skulptūra, vaizduojanti sulaužytą „Lituanicos“ sparną. Beverly Shores ne veltui vadinamas „Lietuvių Rivjera“: čia maždaug kas aštuntas gyventojas turi lietuviškas šaknis. Švęsti Jonines prie šio paminklo reiškia švęsti ne tik vasarą, bet ir atmintį.

Šiemet parką buvo sunku atpažinti. Menininkės Rasa Sutkus ir Ula Davitt sukūrė scenografiją, kuri atrodė tarsi išaugusi iš pačios žemės. Aplink sceną buvo išdėliotos nendrės, vandens lelijos ir drebulės. Baltų beržų kamienai su pakabintais žolynų pluoštais virto natūralia šventės dekoracija. Prie įėjimo svečius pasitiko Joninių ir Rasų šventės arka, papuošta kupolėmis ir pačių dalyvių atsineštomis gėlėmis. „Beachside Gardens“ padovanojo dvidešimt kabančių gėlių krepšių, o vakarui artėjant jaukią nuotaiką kūrė medinių fakelų liepsnos.

Šventė, kurią nešė žmonės

Šventės širdimi ir šį kartą buvo Indrė Biskis. Ji jau daugiau nei tris dešimtmečius organizuoja Jonines Lietuvoje, Vašingtone ir Čikagos apylinkėse. Jai talkino šokių grupės „Vaivora“ šokėja Deimantė Komskienė ir Beverly Shores užaugęs Jonas Nekus. Gražus sutapimas: ir Jonas, ir Indrė gimtadienį švenčia birželio 23-iąją, pačiose Joninėse.

Tokio masto šventė neįmanoma be savanorių, o jų šiemet buvo daugiau nei septyniasdešimt. Jie puošė parką, dalijo maistą, pardavinėjo bilietus, registravo atvykusius, rodė, kur statyti automobilius, o po šventės viską sutvarkė. John Rose rūpinosi daugiau nei 140 automobilių stovėjimu, Randy Jonas svečius vežiojo golfo mašinėle, o prie vartų visus pasitiko Karolina Stiglich. Vartai turėjo atsiverti 17 valandą, bet pirmieji svečiai atvyko dar dviem valandomis anksčiau. Matyt, laukė.

Prisidėjo ir kaimynai. Beverly Shores ugniagesiai paskolino 150 kėdžių, dar tiek pat klubui buvo padovanota. „Matey's Bar and Restaurant“ komanda aptarnavo „Jono barą“ su lietuvišku alumi ir pasirūpino garso aparatūra.

Lietuviškas stalas

Indrė Thomas koordinavo 260 vakarienės porcijų. Jas paruošė „Lithuanian Plaza Bakery and Catering“: kugelis, dešrelės, agurkai su krapais ir lietuviškos salotos. Tai tas skonis, kurį atpažįsti iš pirmo kąsnio, net jei gyveni už tūkstančių kilometrų nuo namų. Vakarienę reikėjo užsisakyti iš anksto. Tiems, kurie jos nepirko, buvo pastatytos aukų dėžutės šventės išlaidoms padengti.

Kai prasideda apeigos

Šventę pradėjo klubo prezidentas Marius Kasniūnas. Jis pasveikino susirinkusius ir pristatė garbų svečią – Lietuvos Respublikos generalinį konsulą Čikagoje Regimantą Jablonską, kuris taip pat tarė sveikinimo žodį. Netrukus nuaidėjęs avino rago garsas paskelbė: Joninės prasidėjo.

Maždaug valandą trukusią programą atliko penkiolika „Vaivoros“ šokėjų, vadovaujamų Birutės Kugaudos, ir aštuoni folkloro ansamblio „Sutara“ dainininkai, vadovaujami Mindaugo Braslausko. Baltais drabužiais, su žolynų vainikais ant galvų jie atrodė tarsi atėję iš senųjų dainų. Skambėjo senosios melodijos, buvo atkurtos autentiškos apeigos, pagerbti penki vasaros saulėgrįžos simboliai: žolynai, vainikai, saulė, vanduo ir ugnis.

Vienas jautriausių momentų buvo pernykščio vainiko sudeginimas laužo liepsnose. Paprastas gestas, bet jo prasmė gili: atsisveikini su praėjusių metų rūpesčiais ir negandomis ir leidi jiems išeiti su dūmais.

Šimtas vainikų

Jei reikėtų vienu žodžiu apibūdinti šį vakarą, tas žodis būtų „vainikai“. Jų buvo visur: iš ąžuolo lapų ir ramunių, iš pievų žolynų ir sodo rožių, kuklūs ir tokie įspūdingi, kad po jais vos matėsi veidai. Gražiausio vainiko konkurse varžėsi beveik šimtas dalyvių, o komisija išrinko penkis nugalėtojus.

Vėliau vainikų pynėjos šoko su vyrais, kurie jų vainikus pagavo plaukiančius vandeniu. Pabaigoje buvo papasakota paparčio žiedo legenda. Sutemus ant vandens plaukė vainikai su uždegtomis žvakutėmis, o virš jų švietė mėnulis. Tai buvo dienos ir nakties susitikimas, dėl kurio ši šventė ir egzistuoja.

Ratelis iki vidurnakčio

Po apeigų prasidėjo vakaronė. Lietuvišką ir amerikietišką muziką grojo Aurelijus Žemaitis ir Darius Udrys, ir šokių aikštelė greitai prisipildė. Rateliuose sukosi ne tik lietuviai, bet ir kiti Beverly Shores gyventojai. Pro objektyvą buvo matyti daugiausia šypsenų: susikibusios rankos, pakrypę vainikai, veidai, kuriuose nebeliko jokio skirtumo, ar žmogus kalba lietuviškai, ar ne.

Šventė baigėsi likus vos kelioms minutėms iki vidurnakčio. Tvarkymas prasidėjo iškart ir tęsėsi kitą rytą. Vėliau Beverly Shores gyventojai negailėjo gerų žodžių už tvarką, mandagumą ir pagarbų svečių elgesį. Tai irgi savotiškas pripažinimas: lietuviai čia laukiami.

Jaunoji karta ir Lietuva ant marškinėlių

Bene gražiausiai šventės prasmę apibendrino Leonardas Bičiūnas, atvykęs su dvylikos narių šeima. Anot jo, mama įspūdžiais gyvena iki šiol, o jaunesni broliai, seserys ir dukterėčios pirmą kartą taip arti susipažino su lietuvių kultūra ir suprato, kaip smagu būti lietuviais.

Šios šventės esmė yra ne vainikai, laužas ar net dainos. Tai akimirka, kai jaunas žmogus, užaugęs Amerikoje, stovi su žolynų puokšte rankose ir staiga pajunta, kad šis paveldas priklauso ir jam. Kol taip būna, Joninės prie Mičigano ežero degs dar ilgai.

Straipsnyje remtasi Indrės Indreikos publikacija „Drauge“ (2026 m. liepos 9 d.) ir autoriaus įspūdžiais.

Nuotraukos – Arūno Šatkaus