Amerika ir pasaulis 2026-ųjų rudenį: kur veda „Amerika pirmiausia“

Dar prieš metus JAV užsienio politiką buvo galima apibūdinti keliais žodžiais: muitai, spaudimas sąjungininkams ir pažadas baigti karus. Šiandien vaizdas kur kas sudėtingesnis. Amerika kariauja su Iranu, jos kariuomenė sulaikė Venesuelos vadovą, o prekybos karas su artimiausia kaimyne Kanada pasiekė precedento neturintį mastą. Kartu Vašingtonas tarpininkauja Ukrainos taikos derybose ir prižiūri Gazos taikos plano įgyvendinimą. Šiame straipsnyje bandome sudėlioti visą paveikslą: kas vyksta, kodėl ir kaip tai vertina rėmėjai bei kritikai.

Strateginis pagrindas: pirmiausia – savas pusrutulis

Norint suprasti 2026 metų įvykius, verta pradėti nuo 2025 m. gruodį paskelbtos JAV nacionalinio saugumo strategijos. Joje svarbiausiu Amerikos prioritetu paskelbtas Vakarų pusrutulis. Strategijoje daug dėmesio skiriama migracijai stabdyti ir kovai su vadinamaisiais „narkoteroristais“, o JAV dominavimą regione ketinama užtikrinti vadinamuoju „Trumpo papildiniu“ Monro doktrinai. Dokumente rašoma, kad JAV neleis kitų regionų varžovams dislokuoti savo pajėgų šiame pusrutulyje ar valdyti čia strategiškai svarbių objektų.

Vertinimai išsiskyrė iš karto. „Brookings“ analitikai rašė, kad strategija iš esmės įtvirtina neoimperinį JAV buvimą regione. Anot jų, toks požiūris ir nenoras pripažinti praeities klaidų ilgą laiką kurstė Lotynų Amerikos gyventojų nepasitenkinimą Jungtinėmis Valstijomis. „Council on Foreign Relations“ ekspertai atkreipė dėmesį, kad strategijoje Europa kaltinama cenzūra ir politinės opozicijos slopinimu. Rėmėjai atsako, kad dokumentas tiesiog atvirai įvardija, kas Amerikai svarbiausia, ir atsisako iliuzijos, jog JAV gali būti vienodai aktyvi visame pasaulyje.

D. Trump

Venesuela ir Kuba: nuo žodžių prie veiksmų

Pirmą kartą ši strategija ryškiai virto veiksmais jau sausio pradžioje. 2026 m. sausio 3 d. per JAV karinę operaciją buvo sulaikytas Nicolásas Maduro. Jis atgabentas į JAV, kur jam pateikti kaltinimai narkoterorizmu. Maduro pašalinus, laikinosios prezidentės pareigas perėmė jo viceprezidentė Delcy Rodríguez. Tuo metu Edmundo Gonzálezas Urrutia, kuris, tikėtina, laimėjo 2024 m. prezidento rinkimus, ir opozicijos lyderė María Corina Machado tebėra tremtyje. Valstybės sekretorius Marco Rubio paskelbė trijų etapų planą: pirmiausia stabilizuoti padėtį, tada atkurti ekonomiką ir siekti politinio susitaikymo, o galiausiai įvykdyti politinę pertvarką.

Šios operacijos vertinimai ypač prieštaringi. CSIS analitikas ją pavadino puikia taktine karine sėkme ir, dar svarbiau, strateginiu signalu visam regionui. Kritikai klausia, kas iš tikrųjų pasikeitė. „Foreign Affairs“ autoriai svarsto, kad persitvarkęs Maduro režimas galėtų tiesiog priimti daugiau iš JAV deportuojamų asmenų ir perduoti Vašingtonui naftos išteklių kontrolę, tačiau iš esmės mažai kas pasikeistų.

Kitas taikinys – Kuba. 2026 m. sausio 29 d. prezidentas Trumpas pasirašė įsaką, kuriuo numatyti papildomi muitai prekėms iš bet kurios šalies, tiesiogiai ar netiesiogiai tiekiančios naftą Kubai. Pasekmės skaudžios. Spaudimo kampanija prisidėjo prie elektros tiekimo sutrikimų saloje, ten pradėjo trūkti būtiniausių prekių, taip pat vaistų. Kovą JT ekspertai perspėjo, kad kuro blokada prilygsta neteisėtam „energetiniam badui“.

Rugpjūtį JAV įvedė naujas sankcijas Kubos kasybos ir statybų sektoriams, jas grįsdamos atsakomybe už represijas. Kubos vyriausybė tvirtina, kad nuo 2025 m. kovo iki 2026 m. vasario embargas šalies ekonomikai kainavo 8 mlrd. dolerių.

Iranas: karas, kuris pakeitė visus planus

Svarbiausias šių metų įvykis – karas su Iranu. 2026 m. vasario 28 d. Izraelis ir JAV surengė antskrydžius prieš Iraną. Abi šalys skelbė siekiančios pakeisti Irano režimą ir sunaikinti jo branduolinę bei balistinių raketų programas. Per smūgius žuvo aukščiausiasis Irano vadovas Ali Khamenei. Iranas atsakė smūgiais JAV bazėms regione, Izraeliui ir kaimyninių šalių objektams, taip pat uždarė Hormūzo sąsiaurį.

Pastarasis žingsnis sukrėtė visą pasaulį, nes iki karo per sąsiaurį buvo gabenama apie ketvirtadalis visos jūra transportuojamos pasaulio naftos ir penktadalis suskystintųjų gamtinių dujų. Tolesni įvykiai priminė amerikietiškuosius kalnelius. Balandžio 7–8 d. Pakistano tarpininkavimu buvo paskelbtos paliaubos. Balandžio 11–12 d. Islamabade JAV viceprezidentas J. D. Vance'as tiesiogiai derėjosi su Irano parlamento pirmininku. Tai buvo aukščiausio lygio tiesioginis JAV ir Irano kontaktas nuo 1979 m. revoliucijos. Derybos žlugo ir prezidentas įsakė laivynui blokuoti į Irano uostus plaukiančius laivus. Birželį šalys pasirašė memorandumą dėl karo užbaigimo, tačiau liepą konfliktas atsinaujino: Irano pajėgos ėmė atakuoti Teherano reikalavimų nevykdančius komercinius laivus.

Šiuo metu padėtis tebėra įtempta ir nepastovi. Pastarosiomis savaitėmis, JAV karo laivams lydint tanklaivius, per sąsiaurį jų praplaukia gerokai daugiau, tačiau Iranas ir toliau atakuoja laivus. Kyla klausimas, kiek ilgai JAV kariuomenė pajėgs skirti šiai misijai tiek laivų ir kitų išteklių. Iranas su Omanu derasi dėl naujų laivybos maršrutų. Regioninis susitikimas Salaloje, kuriame JAV nebūtų dalyvavusios, rugsėjo 13 d. buvo atidėtas neribotam laikui. Tą pačią dieną JAV pareigūnas pareiškė, kad Iranas nekontroliuoja Hormūzo sąsiaurio ir niekada jo nekontroliuos.

Amerikiečių visuomenė karą vertina skeptiškai. Naujausioje „The New York Times“ ir Sienos koledžo apklausoje 64 proc. amerikiečių teigia, kad sprendimas pradėti karą su Iranu buvo klaidingas. Vis dėlto karas turi ir šalininkų: kovą atliktas „Pew Research Center“ tyrimas parodė, kad maždaug septyni iš dešimties respublikonų pritarė prezidento veiksmams. Rėmėjai teigia, kad Irano branduolinė grėsmė buvo tokia rimta, jog delsti nebuvo galima. Kritikai pabrėžia, kad karas pabrangino degalus ir atitraukė JAV jėgas nuo kitų regionų.

Ukraina: derybos atgyja, bet proveržio nėra

Karas su Iranu pakenkė ir Ukrainos taikos procesui. Sausį ir vasarį Jungtiniuose Arabų Emyratuose bei Šveicarijoje vykę trys JAV, Ukrainos ir Rusijos pareigūnų derybų raundai proveržio nedavė. Kovo pradžioje numatytos derybos buvo atidėtos, JAV ir Izraeliui pradėjus karinius veiksmus prieš Iraną.

Rugsėjį procesas vėl pajudėjo. Rugsėjo 5 d. JAV pasiuntiniai Steve'as Witkoffas ir Jaredas Kushneris Maskvoje daugiau nei tris valandas kalbėjosi su Vladimiru Putinu, tačiau apie jokį proveržį nepranešta. Kitą dieną jie pirmą kartą kartu atvyko į Kyjivą. Po susitikimo Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis palankiai įvertino pastangas atnaujinti derybas. Kartu jis pabrėžė, kad teritorijų klausimas lieka neišspręstas, o tokius sudėtingus klausimus galima išspręsti tik valstybių vadovų lygmeniu. Šalys iš principo sutarė dėl trišalių derybų Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Jos turėtų vykti spalį, nors tiksli data dar nepaskelbta.

Patyrę diplomatai optimizmo nerodo. Laisvosios Europos radijo kalbinti trys buvę JAV ambasadoriai Ukrainoje mano, kad Maskva kol kas nėra pakankamai pakeitusi savo pozicijos, jog susitarimas taptų įmanomas. Pagrindinis nesutarimas išlieka tas pats. Ukraina siekia saugumo garantijų, kurios atgrasytų Rusiją nuo naujo puolimo, o Kremlius reikalauja teritorijų ir kaip tik tokių garantijų siekia išvengti.

NATO ir Baltijos šalys: Aljansas, kuris turi sustiprėti pats

Lietuvių skaitytojams bene svarbiausia tema – NATO ateitis. Pavasarį nerimo netrūko. Balandį Trumpui užsiminus apie galimą JAV pasitraukimą iš NATO, Baltijos šalys dar kartą suprato, kad pasiruošti joms liko nedaug laiko. Trumpas taip pat užsiminė, kad gali išvesti karius iš šalių, kurios nepadėjo JAV Artimuosiuose Rytuose. Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda į tai reagavo ramiai. Pasak jo, naujienų apie JAV karius Lietuvoje nėra, o šiuo atveju tai gera naujiena, nes, jo manymu, amerikiečių kariai čia liks.

Vis dėlto ilgalaikė kryptis aiški. Gegužę NATO vyriausiasis jungtinių pajėgų Europoje vadas generolas Alexusas Grynkewichius sakė, kad Europa turėtų tikėtis, jog JAV išves dar daugiau karių, nes Europos sąjungininkės stiprina savo pajėgumus. Pasak generolo, šis procesas truks kelerius metus, nors tikslaus grafiko nėra.

Liepos 7–8 d. Ankaroje vyko NATO viršūnių susitikimas. Dėl transatlantinės įtampos, kurią kėlė Grenlandijos klausimas, karas su Iranu ir Europos gynybos išlaidos, lūkesčiai buvo kuklūs. Vis dėlto lyderiai priėmė trumpą komunikatą, kuriame, beje, neįsipareigota kitais metais vėl susitikti. NATO generalinis sekretorius Markas Rutte susitikimą pavadino sėkmingu. Jo teigimu, sąjungininkai palankiai vertina Trumpo vadovavimą, kuris keičia Aljansą ir daro jį stipresnį. Pats Trumpas didžiąją dalį viešų pasisakymų skyrė sąjungininkių kritikai: jo teigimu, jos nepadėjo JAV ir Izraeliui kare su Iranu.

Baltijos šalys atsako didindamos gynybos biudžetus. 2026 m. Lietuva gynybai skiria 5,38 proc. BVP – tai vienas didžiausių rodiklių visame Aljanse. Administracijos šalininkai sako, kad būtent tokio rezultato ir buvo siekiama: spaudimas privertė Europą pagaliau rimtai investuoti į savo gynybą. Kritikai perspėja, kad jei JAV kariai bus išvesti anksčiau, nei Europa užpildys spragas, atgrasymas susilpnės.

Grenlandija: krizė, kuri nurimo, bet neišnyko

Metų pradžioje Grenlandijos klausimas grėsė suskaldyti NATO. Sausio 17 d. Trumpas paskelbė, kad nuo vasario 1 d. įves muitus Danijai, Norvegijai, Švedijai, Prancūzijai, Vokietijai, Jungtinei Karalystei, Nyderlandams ir Suomijai, kol nebus susitarta dėl visiško Grenlandijos įsigijimo. Tačiau sausio 21 d., kalbėdamas Pasaulio ekonomikos forume Davose, jis pareiškė neketinantis naudoti karinės jėgos.

Nuo tada JAV, Danija ir Grenlandija derasi. Birželį Danijos užsienio reikalų ministras Larsas Løkke Rasmussenas sakė, kad susitarimą galima pasiekti iki metų pabaigos. Vis dėlto Ankaroje Trumpas vėl prabilo apie Grenlandiją, o Danijos premjerė Mette Frederiksen ne kartą pabrėžė, kad Grenlandija neparduodama.

Prekyba: teismai, nauji muitai ir karas su Kanada

Muitų politika šiais metais patyrė rimtą teisinį smūgį. Vasario 20 d. JAV Aukščiausiasis Teismas šešių teisėjų balsais prieš tris nusprendė, kad Tarptautinis nepaprastųjų ekonominių įgaliojimų įstatymas nesuteikia prezidentui teisės įvesti muitų. Taip buvo panaikinti tiek vadinamieji abipusiai muitai, tiek su fentanilio kontrabanda susiję muitai.

Administracija sureagavo greitai. Dar tą pačią dieną buvo paskelbtas laikinas 10 proc. muitas visam importui. Jo galiojimui pasibaigus liepos 24 d., įsigaliojo nauji muitai 60 ekonomikų. Jie įvesti pagal 1974 m. Prekybos įstatymo 301 skirsnį, remiantis tyrimu, kuris nustatė, kad šios šalys nepakankamai draudžia priverstiniu darbu pagamintų prekių importą. Iš šių šalių atkeliauja 99,4 proc. JAV importo. Vienoms taikomas 10 proc., kitoms – 12,5 proc. muitas, o Europos Sąjungai ir Taivanui bendras muito tarifas paprastai neviršija 10 proc.

Labiausiai stebina tai, kas vyksta santykiuose su Kanada. Liepos 20 d. Trumpas pasirėmė 1930 m. Muitų įstatymo 338 skirsniu, kuris muitams įvesti anksčiau niekada nebuvo panaudotas. Motyvuodamas tuo, kad Kanada diskriminuoja amerikietiškus pieno produktus, alkoholinius gėrimus ir automobilius, jis įvedė papildomus 50 proc. muitus kanadietiškoms prekėms, kurių JAV per metus importuoja beveik už 20 mlrd. dolerių. Rugpjūčio 21-osios vakarą derybos žlugo ir kitą dieną muitai įsigaliojo. Kanados premjeras Markas Carney sakė, kad amerikiečiai „paprašė per daug ir pasiūlė per mažai“. Rugsėjo 8 d. įsigaliojo Kanados atsakomieji 15, 25 ir 50 proc. muitai daugiau nei 700 rūšių JAV prekių. Baltieji rūmai teigia, kad taip ginami amerikiečių darbuotojai ir sudaromos vienodos sąlygos svarbiausiems JAV eksporto produktams. Kanados prekybos rūmai tai vadina skaudžiu smūgiu visos Šiaurės Amerikos konkurencingumui.

Kinija: atšilimas be sprendimų

Su Kinija, priešingai, šiais metais daugiau kalbamasi nei konfrontuojama. Gegužės viduryje Trumpas lankėsi Pekine ir tai buvo pirmasis JAV prezidento vizitas Kinijoje beveik per dešimtmetį. Šalys sutarė plėtoti „konstruktyvaus strateginio stabilumo“ santykius, o grįžęs Trumpas kalbėjo apie puikius prekybos susitarimus. Tačiau Xi Jinping aiškiai perspėjo: jei Taivano klausimas nebus sprendžiamas tinkamai, abiejų šalių laukia susidūrimai ir net konfliktai, o visiems santykiams iškils didelis pavojus.

Xi Jinping

„Brookings“ ekspertų nuomone, Kinijos vadovybė susitikimo rezultatais vis labiau patenkinta, nes Trumpas padarė retorinių nuolaidų dėl Taivano. Ekspertai įvardija ir administracijos dilemą: tolesni konkurencinio spaudimo žingsniai gali sukelti naują įtampos ratą, o santūrumas atrodytų kaip nuolaidžiavimas Pekinui.

Gaza: planas, kuris juda lėtai

Artimuosiuose Rytuose toliau įgyvendinamas 20 punktų Gazos taikos planas, dėl kurio pirmojo etapo šalys sutarė praėjusių metų spalį. Pagal susitarimą „Hamas“ turi nusiginkluoti, o Gazą turėtų valdyti palestiniečių technokratų komitetas. Tačiau procesas vyksta lėtai, o valstybių indėlis į Tarptautines stabilizavimo pajėgas kol kas menkas. Liepą Izraelis sutiko įsileisti šias pajėgas į Gazą, o rugsėjį susitarimą dėl dalyvavimo misijoje pasirašė Kosovas. JAV pareigūnai nuolat pabrėžia, kad amerikiečių kariai į Gazą nebus siunčiami.

Užsienio pagalba ir JT: mažiau pinigų, daugiau sąlygų

Viena ryškiausių permainų – atsitraukimas nuo tradicinės užsienio pagalbos. Oficialiais duomenimis, 2025 m. JAV užsienio pagalbai skyrė 32 mlrd. dolerių, t. y. mažiau nei pusę 2024 m. sumos (68 mlrd.). JAV tarptautinės plėtros agentūra (USAID) uždaryta. JAV paskelbė, kad JT humanitarinei pagalbai skirs tik 2 mlrd. dolerių, nors anksčiau, būdama didžiausia rėmėja, skirdavo iki 17 mlrd.

Vis dėlto Kongresas pritarė ne viskam. Administracija 2026 finansiniams metams prašė didelių mažinimų, tačiau įstatymų leidėjai patvirtino gerokai didesnę bendrą sumą. Administracija tokią politiką grindžia siekiu mažinti švaistymą ir nuostata, kad pagalba turi tarnauti Amerikos interesams. Humanitarinės organizacijos perspėja, kad labiausiai nukentės pažeidžiamiausi žmonės.

Komentaras: ką visa tai reiškia

Pažvelgus į šiuos įvykius kartu, išryškėja keli bendri bruožai.

Galia vietoj taisyklių. Ši administracija kur kas labiau pasikliauja jėga ir spaudimu – kariniu, ekonominiu ir diplomatiniu – nei tarptautinėmis institucijomis. Šalininkų akimis, tai realizmas: pasaulis taisyklių nesilaiko, tad Amerika neturėtų savęs varžyti labiau nei kiti. Kritikų nuomone, tai kelias į pasaulį, kuriame visada teisus stipresnis, o toks pasaulis pavojingiausias mažoms valstybėms, tokioms kaip Lietuva.

Spaudimas duoda rezultatų, bet turi kainą. Neginčytina, kad Europa gynybai skiria rekordines sumas, o buvęs Venesuelos vadovas laukia teismo JAV. Kita vertus, rimtai pablogėjo santykiai su Kanada ir Danija – ilgametėmis ištikimomis sąjungininkėmis. Kyla klausimas, ar sąjungininkų pasitikėjimo užteks tada, kai jo labiausiai prireiks.

Paradoksas, apie kurį verta pagalvoti. Per pirmąją kadenciją Trumpas garsėjo nenoru įsivelti į „begalinius karus“. Antrosios kadencijos metu JAV pradėjo vieną didžiausių savo karinių operacijų per pastarąjį dešimtmetį. Šalininkai sako, kad tai ne prieštaravimas, o ryžtas veikti, kai grėsmė reali. Kritikai klausia, kur baigsis šis ryžtas.

Kongreso vaidmuo. Stimsono centro publikacijoje pastebima, kad po 2001 m. rugsėjo 11-osios Kongresas iš esmės atsisakė savo vaidmens formuojant užsienio politiką, o dabartinės administracijos laikais ypač vengia naudotis savo galiomis. Lapkritį vyksiantys tarpinės kadencijos rinkimai parodys, ar amerikiečių nepasitenkinimas pakeis šią pusiausvyrą. Tačiau publikacijos autorius abejoja: paprastai manoma, kad užsienio politika retai lemia Kongreso rinkimų baigtį.

 Čikagos ir visos Amerikos lietuviams, šie klausimai nėra abstraktūs. Nuo NATO ateities priklauso Lietuvos saugumas, nuo muitų ir karo Persijos įlankoje – kainos parduotuvėse ir degalinėse, o nuo santykių su Kanada – daugelio mūsų tautiečių verslų tiekimo grandinės. Todėl verta sekti ne tik antraštes, bet ir tai, kas slypi už jų.