Vokietija rugsėjį: žemė sudrebėjo Rytuose, o rugsėjo 20-ąją ar bus antras smūgis(?)

Rugsėjo 6-oji: Saksonijos-Anhalto rinkimai, apie kuriuos kalba visa Europa

Rugsėjo 6 dieną Saksonijoje-Anhalte, nedidelėje rytinėje federalinėje žemėje, įvyko krašto parlamento rinkimai. Rezultatas — toks, kokio nebuvo per visą laikotarpį nuo Vokietijos susivienijimo.

„Alternatyva Vokietijai“ (AfD) su savo kandidatu Ulrichu Siegmundu surinko 43,8 procento balsų. Krikščionys demokratai (CDU) su dabartiniu krašto vadovu Svenu Schulze nukrito iki 17,2 procento — istorinio minimumo. Socialdemokratai gavo 9,3 proc., žalieji — 8,9 proc., kairieji — 8,6 proc. Sahros Wagenknecht sąjunga (BSW) su 5,3 proc. pateko į parlamentą, o liberalai (FDP) penkių procentų barjero neįveikė.

Rinkimų aktyvumas — rekordinis, 77,8 procento. Palyginimui: prieš penkerius metus CDU čia buvo laimėjusi su 37,1 proc., o AfD turėjo 20,8 procento. Vadinasi, AfD savo rezultatą padvigubino.

Absoliučios daugumos vietų AfD vis dėlto nepasiekė. Tai ir yra visos dramos esmė: partija laimėjo įtikinamai, bet valdžios sudaryti viena negali, o kitos partijos su ja koalicijos sudaryti nesiruošia. Siegmundas viešai pasakė, kad dėl koalicijų partija savo pozicijų neatsisakys ir kad mažumos vyriausybėje ar toleravimo schemose nedalyvaus, nes tai nestabilu. Prireikus, pasak jo, tegul būna nauji rinkimai.

Iki šiol Saksonijai-Anhaltui vadovavo CDU, SPD ir FDP koalicija — po šių rinkimų ji daugumos nebeturi. Nauja vyriausybė kol kas nesudaryta.

Kanclerį Friedrichą Merzą rezultatas, jo paties žodžiais, giliai sukrėtė — jis kalbėjo apie sunkiausią CDU pralaimėjimą per dešimtmečius. Bet pasitraukti neketina ir sako, kad pasiduoti jam nėra išeitis.

 Rugsėjo 20-oji: dar dveji rinkimai, ir jie bus visai kitokie

Kitą sekmadienį, rugsėjo 20 dieną, balsuos Berlynas ir Meklenburgas-Pomeranija. Įdomiausia tai, kad padėtis šiose dviejose vietose visiškai nepanaši.

Meklenburge-Pomeranijoje viską lemia asmenybė. Dabartinė krašto vadovė Manuela Schwesig (SPD) tiesioginiame palyginime su AfD kandidatu Leifu-Eriku Holmu turi aiškią persvarą: ją būsimu vadovu norėtų matyti 61 procentas apklaustųjų, jį — 28 procentai. Tačiau ketvirtadalis rinkėjų dar nežino, už ką ar ar apskritai balsuos. Prieš penkerius metus čia SPD laimėjo su 39,6 proc., AfD turėjo 16,7 proc., CDU — 13,3 procento.

Berlyne — priešingai. Nė vienas iš kandidatų į miesto burmistro postą rinkėjų neįkvepia: CDU kandidatą Stefaną Eversą norėtų matyti 25 proc., kairiųjų kandidatę Elif Eralp — 23 proc., žaliųjų Wernerį Grafą — 9 procentai. 18 procentų nenori nė vieno iš trijų, o 25 procentai sako tų kandidatų pakankamai nepažįstantys. Panašiai miglota ir dėl koalicijų: populiariausias variantas (kairieji, SPD ir žalieji) sulaukia 37 proc. pritarimo, bet 55 procentai jį vadina blogu.

Vienas įspėjimas, kurį šiomis dienomis kartoja patys vokiečių apžvalgininkai: Saksonijos-Anhalto rinkimai parodė, kad apklausomis galima pasitikėti tik iš dalies. BSW ten buvo prognozuojami maždaug keturi procentai — partija gavo 5,3 ir pateko į parlamentą.

 Merzas po apgultimi

Kanclerio padėtis nepavydėtina. „Bloomberg“ rugsėjo 11-ąją rašė, kad Merzas pasiryžęs išsilaikyti poste nepaisydamas augančio skaičiaus partiečių, norinčių jį pakeisti. Nepasitenkinimą kelia komunikacijos klaidos ir tai, kad jam nepavyksta nei įtikinti visuomenės, nei pajudinti ekonomikos.

CDU, CSU ir SPD koalicija Vokietijoje išpopuliarėjo tuo, ko nė viena valdžia nenori — barniais. Pati vyriausybė ir pats kancleris apklausose yra nepopuliarūs, o AfD nacionaliniu mastu pasiekė rekordinius rodiklius.

 Reformų paketas, kuris turėjo tai sustabdyti

Liepos 2-ąją koalicija pristatė „Atgimimo ir užimtumo programą“ — 34 priemonių paketą, kuriuo bandoma pajudinti didžiausią Europos ekonomiką.

Pagrindiniai dalykai: apie 10 mlrd. eurų kasmetinių pajamų mokesčio lengvatų mažesnes ir vidutines pajamas gaunantiems, įsigaliosiančių nuo 2027 metų sausio 1 dienos; pensijų sistemos pertvarka; griežtesnės nedarbingumo atostogų taisyklės; biurokratijos mažinimas. Mokesčių lengvatos daugiausia finansuojamos pertvarkant priedą didžiausioms pajamoms.

Merzas tuomet pripažino, kad vyriausybė patiria spaudimą iš daugelio pusių, ir sakė, kad daroma viskas, kad būtų įveiktas struktūrinis šalies ekonomikos augimo silpnumas. Vokietijos verslą slegia trys dalykai iš karto: didelės energijos kainos, konkurencija su Kinija ir amerikietiški muitai.

Ekonomistų vertinimai kuklesni. Per pastaruosius trejus metus Vokietijos ekonomika teturėjo du augimo ketvirčius. LBBW vyriausiasis ekonomistas Moritzas Kraemeris yra sakęs, kad lūkesčiai naujajai vyriausybei buvo turbūt per dideli, o iš žadėto „reformų rudens“ išėjo veikiau „reformėlių savaitės“. Nedarbo lygis šiemet sukasi apie 6,6 proc., bedarbių — apie tris milijonus.

 Kas pasikeitė žmogui, kuris Vokietijoje dirba

Ši dalis konkreti ir tinka išsisaugoti.

Minimalus atlyginimas. Nuo 2026 metų sausio 1 dienos jis yra 13,90 euro už valandą bruto. Nuo 2027 metų sausio 1 dienos kils iki 14,60 euro. Per dvejus metus tai maždaug 13,9 procento augimas. Dirbant 40 valandų per savaitę, nuo 2027-ųjų tai būtų apie 2 530 eurų bruto per mėnesį.

Minijob riba. Kadangi ji susieta su minimaliu atlyginimu, 2026 metais galima uždirbti iki 603 eurų per mėnesį, o 2027-aisiais — iki 633 eurų.

Bürgergeld nebėra. Nuo 2026 metų liepos 1 dienos ši išmoka pervadinta ir pertvarkyta — dabar ji vadinasi „Grundsicherungsgeld“. Pasikeitė ne tik pavadinimas. Vėl galioja įdarbinimo pirmenybės principas: jei darbas yra prieinamas ir priimtinas, jį privaloma priimti, antraip išmokos gali būti mažinamos. Sankcijos už pareigų nevykdymą sugriežtintos. Bazinis dydis vienam gyvenančiam asmeniui 2026 metais liko nepakitęs — 563 eurai per mėnesį, nes įstatyminė perskaičiavimo formulė padidinimo neparodė. Ar tarifai bus keliami 2027-aisiais, spręs įstatymų leidėjai antroje šių metų pusėje.

Kindergeld. Nuo 2026 metų sausio 1 dienos vaiko pinigai padidėjo keturiais eurais — iki 259 eurų per mėnesį.

Aktivrente. Nuo 2026 metų sausio 1 dienos įsigaliojo įstatymas, leidžiantis pensinio amžiaus sulaukusiems ir savanoriškai toliau dirbantiems žmonėms neapmokestinamai papildomai uždirbti iki 2 000 eurų per mėnesį iš samdomo darbo. Tai mokesčių lengvata, o ne pensijų priedas.

Ir tas pats karas, kuris mato visus

Vokietijos problemos neatsiranda tuščioje vietoje. Energijos kainos, kurios slegia vokiečių pramonę, susijusios su tuo pačiu dalyku kaip ir brangstantis benzinas Amerikoje — karu Persijos įlankoje ir praktiškai uždarytu Hormūzo sąsiauriu. „Brent“ nafta rugsėjo viduryje kainavo virš 100 dolerių už barelį.

Vokietijai tai dviguba bėda: brangi energija smaugia gamybą, o gamyba yra pati šalies ekonomikos esmė. Ir būtent ekonominis nepasitenkinimas, apžvalgininkų vertinimu, yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl protesto balsavimas Rytų Vokietijoje pasiekė tokį mastą.

Ko tikėtis?

Vokietija artimiausiais mėnesiais bus nervinga vieta. Saksonijoje-Anhalte reikės kažkaip sudaryti vyriausybę be aiškaus laimėtojo. Rugsėjo 20-ąją balsuos dar dvi federalinės žemės. O Berlyne kancleris bandys išlaikyti ir postą, ir reformų paketą.

Tiems, kas ten gyvena ar planuoja važiuoti, praktinės žinios paprastesnės: minimalus atlyginimas kyla, socialinė parama griežtėja, o mokesčių lengvatos ateis tik 2027-aisiais.

Datos, kurias verta pasižymėti: rugsėjo 17-oji — paskutinė ZDF apklausa prieš rinkimus. Rugsėjo 20-oji — Berlyno ir Meklenburgo-Pomeranijos rinkimai. 2027-ųjų sausio 1-oji — minimalaus atlyginimo kėlimas ir mokesčių lengvatos.