Kazys Bradūnas: poetas, kuris žemę nešiojosi savyje

2027 m. vasario 11 d. sukaks 110 metų, kai Suvalkijoje, Kiršų kaime, gimė Kazys Bradūnas – poetas, kuris pusę gyvenimo praleido toli nuo gimtosios žemės, bet visą gyvenimą rašė tik apie ją. Jis buvo vienas iš tų, kurie išeivijoje išsaugojo lietuvių literatūrą gyvą, ir vienas iš nedaugelio, kuriems pavyko sugrįžti. Jo kūryba, redaguoti leidiniai ir laiškai šiandien yra tiltas tarp dviejų Lietuvos literatūrų – tos, kuri gyveno namuose, ir tos, kuri gyveno svetur.

Iš Kiršų į Vilnių

Kazys Bradūnas gimė 1917 m. vasario 11 d. Kiršuose, Alvito valsčiuje, ūkininkų šeimoje. Eilėraščius spausdinti pradėjo dar penkiolikmetis, 1932 m. Studijavo Vytauto Didžiojo universitete Kaune, o 1943 m. baigė Vilniaus universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą. Studijų metais Vilniuje jis būrė jaunuosius rašytojus. Jo draugų rate buvo ir Vytautas Mačernis – poetas, kurio likimas vėliau taps neatsiejamas nuo Bradūno vardo.

Pirmasis jo rinkinys „Vilniaus varpai“ (1943) buvo skirtas Vilniui, ką tik sugrįžusiam Lietuvai. Po metų pasirodė „Pėdos arimuose“. Abiejose knygose jau girdėti tai, kas liks Bradūno kūrybos pagrindu visam gyvenimui: žemė, darbas, protėviai, šventumas, kurį jis matė kasdieniame žemdirbio gyvenime.

„Svetimoji duona“

1944 m., artėjant antrajai sovietų okupacijai, Bradūnas kartu su tūkstančiais lietuvių pasitraukė į Vakarus. Vokietijos pabėgėlių stovyklose jis ne tik rašė. 1945–1948 m. redagavo žurnalą „Aidai“, kuris tapo vienu svarbiausių išeivijos kultūros leidinių. Šio laikotarpio rinkiniai vadinasi iškalbingai: „Svetimoji duona“ (1945), „Maras“ (1947), „Apeigos“ (1948).

1949 m. jis su šeima atvyko į JAV ir apsigyveno Baltimorėje. Kaip ir dauguma išeivių intelektualų, pradėjo nuo fizinio darbo. Dukra Elena Bradūnaitė-Aglinskienė prisimena, kad tėvas dirbo akmentašiu fabrike ir stengėsi mintimis atsiriboti nuo staklių triukšmo, galvoti apie kūrybą. Iš to laikotarpio, kai rankos dirbo vieną darbą, o galva – kitą, gimė ir jo stipriausios knygos.

„Žemė“ – antologija, davusi vardą kartai

1951 m. Bradūnas sudarė ir išleido poezijos antologiją „Žemė“. Ji suvienijo jaunus išeivijos poetus ir padarė jiems vardą. Taip gimė žemininkų karta: Bradūnas, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Henrikas Nagys, Juozas Kėkštas, kartu su jais leidžiamas ir 1944 m. žuvusio Vytauto Mačernio palikimas. Šiuos poetus jungė bendras klausimas: kaip žmogus, netekęs savo žemės, gali ją išlaikyti savyje ir kokią reikšmę ji įgyja, kai lieka tik atmintyje.

1952–1959 m. Bradūnas redagavo žurnalą „Literatūros lankai“, aplink kurį susibūrė lankininkai – dar vienas ryškus išeivijos literatūros sambūris. Taigi Bradūnas buvo susijęs ne su vienu, o su dviem išeivijos literatūros sąjūdžiais ir abiem padėjo susiformuoti.

Čikagos dešimtmečiai

Iš kairės: dailininkas P. Osmolskis A. Nyka-Niliūnas B. Gražulis, K. Bradūnas, S. Santvaras, B. Brazdžionis, S. Lenktaitis (owner of the publishing house Patria), V. Ramonas, A. Škėma and H. Nagys. Photo by Don Šulaitis.

Didžiąją dalį išeivijos metų Bradūnas gyveno Čikagoje. Čia 1961–1981 m. jis redagavo dienraščio „Draugas“ kultūrinį priedą. Du dešimtmečius kiekvieną šeštadienį šis priedas buvo vieta, kur išeivijos skaitytojai susitikdavo su naujomis knygomis, eilėraščiais, kritika ir diskusijomis. Daugelis vėliau žinomais tapusių autorių pirmą kartą buvo išspausdinti būtent ten.

Čikagoje jis inicijavo ir ateitininkų korporacijos „Šatrija“ atkūrimą, kad jaunimas galėtų pažinti ankstesnių kartų kūrėjus ir dalytis savo kūryba. Su kompozitoriumi Dariumi Lapinsku sukūrė operą „Magnus Dux“: Bradūnas parašė libretą, opera pastatyta 1984 m.

Šiuo laikotarpiu pasirodė brandžiausi jo rinkiniai: „Devynios baladės“ (1955), „Morenų ugnys“ (1958), „Sidabrinės kamanos“ (1964), „Sonatos ir fugos. Susitikimai su Čiurlioniu“ (1967), „Donelaičio kapas“ (1970), „Pokalbiai su karaliumi“ (1973), „Alkana kelionė“ (1976), „Užeigoje prie Vilniaus vieškelio“ (1981), „Prierašai“ (1983), „Krikšto vanduo Joninių naktį“ (1987).

Šeimos gyvenime eilės turėjo savo tvarką. „Visą gyvenimą tėtė parašydavo eilėraštį, o mamytė sudėdavo kablelius“, – su šypsena prisimena dukra. Žmoną Kazytę poetas mini ir laiškuose draugui Lietuvoje.

Laiškai per Atlantą

Viena jautriausių Bradūno gyvenimo istorijų – draugystė su poetu Eugenijumi Matuzevičiumi, kurį literatūrologė Viktorija Daujotytė pavadino „žemininkų broliu“. Jie abu gimė 1917 m. ir susipažino dar gimnazistai – laiškais, kaip tuomet buvo įprasta jauniesiems literatams, jau spausdinusiems savo kūrybą moksleivių spaudoje. Matuzevičius vėliau prisiminė: „Parašai laišką, kad skaičiau žinutę, kad patiko, gal susirašinėsim.“ 1937 m. abu įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą Kaune ir kartu su Mamertu Indriliūnu, Broniumi Krivicku, Alfonsu Čipkumi (būsimuoju Nyka-Niliūnu) įsitraukė į ateitininkų meno draugijos „Šatrija“ veiklą. Nuo 1940 m. studijas tęsė Vilniuje.

Po karo draugai atsidūrė skirtingose Atlanto pusėse. Bradūnas – išeivijoje, Matuzevičius – sovietų okupuotoje Lietuvoje, kur jį pokario kritika ne kartą barė ir spaudė. Susirašinėti jie vėl pradėjo tik po daugiau nei dešimtmečio. Literatūrologė Donata Mitaitė, ištyrusi šiuos laiškus, nurodo, kad Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugoma apie 30 Bradūno laiškų Matuzevičiui ir apie 70 Matuzevičiaus laiškų Bradūnui, dar keli – Lietuvos literatūros ir meno archyve. Laiškai rašyti 1956–1990 m., daugiausia 1957–1959 m.

Pirmąjį išlikusį laišką, rašytą 1956 m. gruodžio 7 d., Matuzevičius pradėjo draugo eilėraščio „Paminklas“ posmu – „Mano protėviai šį kampą rinkosi / Ir užmigo pilkapiuos ramiai“ – ir žodžiais: „Po tiek laiko... Vėl lyg pajutau, išgirdau Tavo gyvą balsą.“ Tame pačiame laiške jis prisiminė jų jaunystės Vilnių, bendrus pokalbius apie literatūrą ir dainą „Kur tas šaltinėlis?..“, kurią, anot jo, „be Tavęs ir be Vytauto M. – dabar jos niekas taip gražiai, širdingai nebedainuoja“.

Abu žinojo, kad jų laiškus skaito ne tik jie. Sovietų saugumas tikrino tarptautinę korespondenciją, siuntos su knygomis dingdavo. Poetai sudarinėjo ilgus išsiųstų ir gautų knygų sąrašus, Matuzevičius prašė siuntas registruoti ir ieškojo saugesnių adresų. 1957 m. rugsėjo 8 d. jam trūko kantrybės: dalis Bradūno siųstų knygų, rašė jis, „matyt, patenka į „cenzūrinius krematoriumus...““.

Kaip buvo išgelbėtas Mačernis

Svarbiausia šio susirašinėjimo tema buvo Vytauto Mačernio kūryba. Mačernis žuvo 1944 m., o didelė jo rankraščių dalis liko Lietuvoje. 1957 m. sausio 12 d. Bradūnas rašė draugui: „Turiu vieną didelį, turbūt patį didžiausią ir patį brangiausią prašymą.“ Jis prašė nurašyti ir atsiųsti Mačernio „Metų sonetus“. Kad laiškai nedingtų, patarė elgtis atsargiai: „siųski ne visus iš karto, bet po kelis, kukliai savo ranka surašęs ant atviručių ir šiaip laiškuos. Siųsdamas juos sunumeruoki. Jeigu vienas kitas pakeliui dingtų, žinosime kurie.“

Eilėraščiai, kurie cenzoriams galėjo pasirodyti įtartini, buvo siunčiami atskiruose vokuose: jei dingtų vienas, kiti pasiektų adresatą. Taip, dalimis, Mačernio sonetai atkeliavo į Čikagą. 1957 m. birželio 6 d. Bradūnas rašė: „Skaitau Vytauto sonetus. <...> Jais aš dabar tik ir tebegyvenu.“ Iš šių siuntų jis sudarė Mačernio „Poeziją“, išleistą 1961 m. Čikagoje. Viena svarbiausių XX a. lietuvių poezijos knygų pirmą kartą pasirodė ne Vilniuje, o Čikagoje – dėl dviejų poetų, kurie nebijojo rašyti vienas kitam.

Mačernio nuotrauka visą gyvenimą kabojo virš Bradūno rašomojo stalo Čikagoje. „Aš senstu, o jis amžinai lieka jaunas“, – sakydavo poetas dukteriai.

Žiupsnelis žemės iš Gedimino kalno

Asmeniškų dalykų laiškuose nedaug, bet kai jie atsiranda, skamba labai stipriai. 1957 m. sausį Bradūnas paprašė: „jei laiške įmanoma, atsiųsk man žiupsnelį žemių iš Gedimino kalno. Gal tai ir sentimentas? Bet, mielas Eugenijau, mano, Kazytės ir mūsų vaikų atveju jis toks, dėl kurio dar yra prasmės gyventi.“ Matuzevičius 1958 m. kovo 27 d. atsakė: „visad atmink, kad Lietuva gyvena, šventoji tėvų žemė gyva“.

Laiškuose atsiveria ir Bradūno kūrybos virtuvė. 1958 m. rugpjūčio 3 d. jis prisipažino: „Tautosaka ir visais kitais senos lietuviškos kultūros pradais aš dabar esu tiesiog pamišęs.“ Jį kankino klausimas, kodėl „tautos dvasios kūrybinio genijaus gemalas paliktas glūdėti tik nuostabiame liaudies žodžio primityve, nepakeltas į individualios kūrybos aukštumas“. Šis ieškojimas tapo jo poezijos šerdimi. Matuzevičius jo rinkinį „Morenų ugnys“ apibūdino taip: „dažnokai paskaitau ir vis labiau pamilstu. Kaskart atsiveria nauja, gaivesnė prasmė.“

Paskutinį laišką Bradūnas parašė 1990 m. kovo 8 d., rengdamasis pirmajai kelionei į laisvėjančią Lietuvą: „su Kazyte norėsime nukeliauti ir į Šarnelę ir prie Tatulos ir nulenkti galvas prie Vytauto ir Mamerto kapų“. Šarnelė – Mačernio gimtinė, Tatula – Mamerto Indriliūno kraštas. Po pusės amžiaus Bradūnas grįžo pirmiausia aplankyti jaunystės draugų.

Matuzevičius mirė 1994 m. Literatūrologas Vytautas Kubilius jo laidotuvių dieną dienoraštyje užrašė: „Buvo ištikimas savo kartai – siuntė Bradūnui knygas, kai tai buvo pavojinga. Pasiuntė kone visus Mačernio eilėr. nuorašus.“ Šiandien Bradūnas – neginčijamas lietuvių literatūros klasikas, o Matuzevičius vis labiau lieka jo šešėlyje. Tačiau be šių laiškų tiek Bradūno, tiek Mačernio istorija būtų kitokia.

Grįžimas

Atkūrus nepriklausomybę, Bradūnas grįžo į Lietuvą ir nuo 1992 m. gyveno Vilniuje. „Sugrįžę po 50 okupacijos metų jautėmės lyg vakar būtume išvažiavę iš Vilniaus“, – vėliau pasakojo jis. Tais pačiais 1992 m. jam skirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, išleistas rinkinys „Lietuvoje – duona ir druska“. 1997 m. pasirodė „Apie žemę ir dangų“. 1998 m. poetas apdovanotas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi, 2002 m. tapo „Poezijos pavasario“ laureatu.

Kazys Bradūnas mirė 2009 m. vasario 9 d. Vilniuje, likus dviem dienoms iki 92-ojo gimtadienio.

Ką jis paliko Lietuvai

Pirma – poeziją, kuri jungia senąjį ir naująjį pasaulį. Visuotinės lietuvių enciklopedijos žodžiais, jo poetinio pasaulio centre yra žemdirbio kultūra, o eilėraščiai pasižymi santūrumu ir klasikine forma. Bradūnas vienoje poetinėje erdvėje sujungė pagoniškąją ir krikščioniškąją tradiciją, tautosakos ritmą ir modernią mintį. Jo poezija moderni, bet ištikima žemei ir tradicijai.

Antra – įtaką poetams, kurie jo niekada nebuvo sutikę. Nors sovietmečiu išeivijos knygos Lietuvoje buvo draudžiamos, jos vis tiek pasiekdavo skaitytojus. Literatūrologai pastebi Bradūno poezijos poveikį Justino Marcinkevičiaus, Marcelijaus Martinaičio, Juditos Vaičiūnaitės, Sigito Gedos kūrybai. Tai liudijo ir amžininkas. 1989 m. vasario 27 d. Matuzevičius rašė Bradūnui: „Tavo poezija turėjo įtakos Just. Marcinkevičiui, Sigitui Gedai, Marc. Martinaičiui ir kai kuriems kitiems poetams. <...> Dabar, ačiū Dievui, susilieja, susijungia visa lietuvių literatūra, kuriama (ar sukurta) ir Lietuvoje, ir kituose kontinentuose.“ Tai retas atvejis, kai išeivio balsas tapo okupuotos tėvynės literatūros dalimi.

Trečia – išsaugotą literatūrą. Redaktorius, antologijų sudarytojas, Mačernio leidėjas, du dešimtmečius „Draugo“ kultūrinio priedo širdis – be Bradūno išeivijos literatūra būtų buvusi kur kas mažesnė ir išblaškytesnė. Jis ne tik rašė, bet ir sudarė sąlygas rašyti kitiems.

Ketvirta – pavyzdį. Jo gyvenimas parodo, kad tautos kultūra gali gyventi ir už jos ribų, jei ja rūpinamasi kasdien. Kartu Bradūnas niekada nesiūlė užsidaryti. 1962 m. „Draugo“ kultūriniame priede jis paskelbė straipsnį „Nelindėkime kultūros uždarume“, kuriame ragino išeivius skaityti ir pasaulio literatūrą, nes šiuolaikinė lietuvių kultūra pasaulyje „gali drąsiai rodytis kaip lygi tarp lygių“. Šiandien, kai lietuvių bendruomenės išsibarsčiusios po visą pasaulį, ši pamoka tokia pat aktuali kaip ir prieš 70 metų.

Atmintis ir sukaktys

Poeto šimtmečio proga Seimas 2017-uosius paskelbė Kazio Bradūno metais. Siūlymui pritarti kolegas ragino Seimo narys docentas, humanitarinių mokslų daktaras Stasys Tumėnas, daug nuveikęs, kad poeto sukaktis būtų paminėta valstybės mastu. „K. Bradūnas yra vienas ryškiausių ne tik išeivijos, bet ir visos lietuvių literatūros po Antrojo pasaulio karo poetas. K. Bradūnas buvo ne tik poetas, daugelio operų tekstų kūrėjas, publicistas, bet ir literatūrinio gyvenimo išeivijoje JAV organizatorius, įkvėpėjas, telkęs išeivijoje kuriančius poetus, rašytojus, redagavęs literatūrinius leidinius“, – sakė jis Seime.

S. Tumėnas pabrėžė ir tai, iš kur kilo pati iniciatyva: „Šią iniciatyvą – paskelbti K. Bradūno metais – idėją iškėlė ir pateikė pilietiškai nusiteikę mokytojai, tai yra didžiulė mokytojų lituanistų bendruomenė, ir tai yra puikus pavyzdys.“ Taip mokytojų sumanymas, Seimo nario pastangomis, tapo valstybės sprendimu. Tais metais Bradūno vardas skambėjo greta Ievos Simonaitytės – 2017-ieji taip pat buvo paskelbti šios rašytojos metais.

Bradūno metais paskelbė 2017-uosius ir Vilniaus miesto taryba, o sostinės mokyklos poeto gimtadienio išvakarėse rengė jam skirtas pamokas. Bibliotekose ir muziejuose vyko parodos, skaitymai, konferencijos.

Bradūno palikimas tebetyrinėjamas. 2016 m. Maironio lietuvių literatūros muziejus išleido knygą „Kazys Bradūnas. Archyvai“ (sudarytoja Virginija Babonaitė-Paplauskienė), o 2017 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas – jo kritikos ir kultūrinės publicistikos rinktinę „Kertinė paraštė“ (sudarytojas Gediminas Mikelaitis). 2018 m. Donata Mitaitė mėnraštyje „Metai“ pirmą kartą išsamiai aptarė jo laiškus Eugenijui Matuzevičiui.

2020 m. režisierius Justinas Lingys sukūrė dokumentinį filmą „Viltis abipus Atlanto“. Pats pavadinimas tiksliai nusako Bradūno likimą: viltis, kad vieną dieną abi Atlanto pusės – Lietuva ir jos išeivija – vėl taps viena.

Artėja dar viena sukaktis – 2027 m. vasario 11 d. Bradūnui būtų 110 metų. Tai proga ne tik prisiminti poetą, bet ir vėl atsiversti jo knygas. Ypač Čikagos lietuviams: čia jis gyveno ilgiausiai, čia redagavo, rašė ir telkė kitus. Čia gimė ir knyga, kuri išgelbėjo Mačernio poeziją. Kazys Bradūnas – ne tik Lietuvos, bet ir Čikagos lietuvių poetas.