Prie politiko namų – karstas, prie mokyklos – laužas: ar tai dar protestas?

Protestuoti prieš politiką demokratinėje valstybėje yra normalu. Galima jį kritikuoti, išjuokti, laikyti plakatus ir skanduoti jam „lauk“. Tačiau kai politinė kova persikelia prie politiko namų slenksčio ir prie mokyklos vartų, kur stovi jo vaikas, kalbame jau ne apie protestą.

Lapkričio 2 d. OpTV laidoje „Paskutinė instancija“ „Nemuno aušros“ pirmininkas Remigijus Žemaitaitis papasakojo, kaip, anot jo, atrodo spaudimas jo šeimai. Pasak politiko, prie mokyklos, kurioje mokosi jo vyresnysis vaikas, išėjus iš pamokų, vaiko akivaizdoje buvo sudegintas jo plakatas su išbadytomis akimis ir velnio ragais. Prie namų, jo teigimu, buvo nešami vainikai ir žvakės, mėtomi kadagiai, o kartą atneštas ir mažas karstas. R. Žemaitaitis sako, kad visą medžiagą su vaizdo įrašais ir konkrečiomis pavardėmis perdavė policijai, tačiau nė vienas asmuo nenubaustas.

Redakcijos pastaba: tai politiko pasakojimas. Nepriklausomų pranešimų apie šiuos įvykius ar oficialios policijos informacijos apie tyrimų eigą viešai rasti nepavyko. Tačiau klausimai, kuriuos šis pasakojimas kelia, yra svarbūs nepriklausomai nuo to, kurio politiko šeimą jie liestų.

Kur baigiasi protestas

Demokratija leidžia daug. Plakatas su piktu užrašu, karikatūra, net simbolinis politiko atvaizdo sudeginimas daugelyje šalių laikomi saviraiškos laisve, kad ir kokie nemalonūs jie būtų. Politikas yra viešas asmuo, ir jo kritikos ribos platesnės nei eilinio piliečio.

Tačiau yra du dalykai, kurie šią ribą aiškiai peržengia.

Pirma – namai. Vainikai, žvakės ir karstas yra mirties simboliai. Atnešti prie žmogaus namų, jie nebėra politinė nuomonė. Tai žinutė: „žinome, kur gyveni“. Tokia žinutė gąsdina ne tik politiką, bet ir visus, kurie gyvena kartu su juo.

Antra – vaikai. Vaikas nėra politikas. Jis nebalsavo už jokį įstatymą, nerašė jokio įrašo feisbuke ir nepasirinko, kieno šeimoje gimti. Jei kas nors sąmoningai pasirenka vietą prie mokyklos ir laiką, kai vaikas išeina iš pamokų, tai jau ne protestas prieš politiką, o spaudimas per jo artimuosius.

Ir čia svarbu pasakyti aiškiai: ši riba galioja visiems. Ji vienodai saugo ir R. Žemaitaičio, ir jo aršiausių oponentų, ir bet kurio kito politiko šeimą. Jei ji galioja tik „saviems“, tai jau nebe principas, o eilinis politinis ginklas.

Kodėl tai įmanoma teisinėje valstybėje

Teisinė valstybė nereiškia, kad joje neįvyksta nieko blogo. Ji reiškia, kad blogi dalykai ištiriami ir į juos reaguojama. Tad klausimas ne tiek „kaip tai galėjo nutikti“, kiek „kas po to“.

Atsakymą sunkina keli dalykai. Pirma, simbolinių veiksmų teisinis vertinimas nėra paprastas. Plakato sudeginimas savaime nebūtinai yra nusikaltimas. Kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas, reikia įrodyti grasinimą, viešosios tvarkos pažeidimą ar bauginimo tikslą. Antra, reikia nustatyti asmenis ir surinkti įrodymus. Trečia, tyrimai užtrunka, o visuomenė apie jų eigą dažnai nieko negirdi.

Tačiau pavojingiausia čia ne teisinės subtilybės, o tai, kaip žmonės suvokia teisėsaugos darbą. R. Žemaitaitis sako, kad prieš jį ir jo partiją bylos keliamos noriai, o skundai dėl jo šeimos lieka be atsako. Jo oponentai tvirtina atvirkščiai: kad politikui ilgai leista daug ko, kas paprastam piliečiui nebūtų atleista. Kai abi stovyklos įsitikinusios, kad teisėsauga dirba ne jų naudai, pasitikėjimas institucijomis tirpsta. O kai žmonės nebetiki, kad teisingumą užtikrins valstybė, kai kurie pradeda jį „vykdyti“ patys.

Iš kur tiek nepakantumo

Politika kaip karas. Lietuvoje, kaip ir daugelyje Europos šalių, politiniai oponentai vis dažniau suvokiami ne kaip varžovai, su kuriais galima nesutikti, o kaip priešai, kuriuos reikia sunaikinti. Kai politinis kitaminčis tampa „išdaviku“, „vatniku“, „sorošistu“ ar „šėtono tarnu“, nebelieka su kuo kalbėtis. Lieka tik su kuo kovoti.

Žodžiai iš viršaus. Visuomenė mokosi iš savo lyderių. Kai politikai kalba agresyviai, šaipydamiesi ir žemindami, jų šalininkai tai priima kaip leidimą elgtis taip pat. Ir šioje istorijoje to negalima nutylėti. Pats R. Žemaitaitis yra vienas aštriausių Lietuvos politikų. Teismas jį pripažino kaltu dėl neapykantos kurstymo prieš žydus, o šią vasarą jis pralaimėjo apeliaciją. Seimo Etikos ir procedūrų komisija šiais metais ne kartą konstatavo jo elgesio kodekso pažeidimus: dėl apstumdyto protestuotojo Vilkaviškyje, dėl pasisakymų apie protestuose dalyvavusius moksleivius ir dėl pasidalytos suklastotos protestuotojos nuotraukos, po kurios mergina sulaukė įžeidinėjimų lavinos.

Tai jokiu būdu neteisina bauginimo prie mokyklos. Bet tai parodo, kaip veikia eskalacijos grandinė: kiekvienas aštrus žodis sulaukia dar aštresnio atsako, ir kiekviena pusė savo veiksmus aiškina tuo, kad „jie pradėjo pirmi“.

Socialiniai tinklai. Feisbuko ir „YouTube“ algoritmai labiausiai apdovanoja pyktį. Įrašas, kuris piktina, pasiekia daugiau žmonių nei ramus ir argumentuotas. Anonimiškumas leidžia parašyti tai, ko žmogus niekada nepasakytų į akis, o uždaros bendraminčių grupės sukuria jausmą, kad „visi taip galvoja“.

Nusivylimas ir nuoskaudos. Daliai visuomenės atrodo, kad jų niekas negirdi: nei valdžia, nei žiniasklaida. Kitai daliai atrodo, kad populistai griauna tai, kas buvo kurta tris dešimtmečius. Abi pusės jaučiasi gindamos valstybę, ir abi jaučiasi užpultos. Tokioje atmosferoje kraštutiniai veiksmai atrodo pateisinami.

Tie, kuriems naudingas susiskaldymas. Lietuvos žvalgybos institucijos ne kartą perspėjo, kad priešiškos valstybės sąmoningai stiprina visuomenės susipriešinimą. Joms nebūtina nieko sugalvoti, užtenka padidinti tai, kas jau yra. Kiekvienas skandalas, kiekvienas sudegintas plakatas ir kiekvienas atsakomasis įrašas joms tinka.

Kur tai veda

DI iliustracija

Europos istorija rodo, kad politinis smurtas retai prasideda staiga. Paprastai jis auga palaipsniui: nuo žodžių prie simbolių, nuo simbolių prie grasinimų, nuo grasinimų prie veiksmų.

2016 m. Didžiojoje Britanijoje prieš „Brexit“ referendumą buvo nužudyta parlamentarė Jo Cox. 2019 m. Lenkijoje labdaros renginio scenoje mirtinai subadytas Gdansko meras Pawełas Adamowiczius. 2024 m. Slovakijoje pašautas premjeras Robertas Fico. Kiekvienu atveju po tragedijos buvo kalbama apie tai, kaip ilgai prieš ją kaupėsi neapykantos atmosfera, ir kaip visi manė, kad „pas mus taip nebus“.

Net jei iki smurto neprieinama, kaina vis tiek didelė. Kai politikų šeimos tampa taikiniu, į politiką ateina vis mažiau padorių žmonių. Kas norės kandidatuoti, jei žinos, kad jo vaikui teks eiti pro degantį tėvo plakatą? Politikoje lieka tie, kurių tai negąsdina, o dažnai ir tie, kuriems tokia atmosfera patinka.

Be to, kiekvienas toks įvykis tampa politiniu kapitalu. Nukentėjusi pusė jį naudoja mobilizuodama savo šalininkus, o kita pusė abejoja, ar viskas iš tiesų buvo taip. Tiesa dingsta tarp dviejų versijų, o visuomenė dar labiau susiskaldo.

Ką galima padaryti

Teisėsauga turi reaguoti greitai ir vienodai. Kiekvienas pranešimas apie bauginimą, ypač susijusį su vaikais, turi būti įvertintas, o visuomenė – informuota, kas padaryta. Net jei tyrimas nutraukiamas, žmonės turi suprasti kodėl. Tylėjimas tik maitina įtarimus.

Politikams reikia bendros ribos. Paprasto susitarimo tarp visų partijų: šeimos ir vaikai yra už politinės kovos ribų. Tokio bauginimo smerkimas neturėtų priklausyti nuo to, kieno šeima nukentėjo. O kartu politikai turėtų prisiimti atsakomybę ir už savo žodžius, nes jie nustato toną visai visuomenei.

Žiniasklaida neturėtų rinktis, kieno skausmą rodyti. Jei bauginimas vienos stovyklos politiko šeimai būtų pirmaujanti žinia, o kitos – nutylimas, tai irgi būtų dalis problemos.

Ir patys piliečiai. Protestuoti galima ir reikia, bet aikštėje, prie Seimo, susitikime su rinkėjais. Ne prie mokyklos ir ne prie namų durų.

Vietoj pabaigos

Dėl R. Žemaitaičio politikos visuomenė nesutaria, ir tai normalu. Bet yra klausimų, dėl kurių sutarti privalome. Vaikas, kuris išeina iš mokyklos ir mato, kaip deginamas jo tėvo atvaizdas, yra ne politinės diskusijos dalyvis, o jos auka. Jei to nesugebėsime pasakyti vienu balsu, kitą kartą prie mokyklos vartų gali stovėti kito politiko vaikas. O po to – bet kurio iš mūsų.

R.S. / Čikagainfo