• 2026 m. spalio 1 d.

Tačiau tai jau seniai nebe išsibarsčiusių darbininkų tinklas. Tai brandi bendruomenė, turinti daugiau nei šimtmetį skaičiuojančią lietuvišką parapiją Londone, dešimtis lituanistinių mokyklų, savo prekybos rūmus ir net Londono Sičio lietuvių klubą. O gyvenimas joje verda ištisus metus: nuo Kaziuko mugės Lidse iki festivalio Portsmute, kurio eisenoje plazda 30 metrų ilgio trispalvė.

Istorija: trys bangos

Pirmasis lietuvis, apie kurį žinoma Anglijoje, – Biblijos vertėjas į lietuvių kalbą Samuelis Boguslavas Chylinskis. Londone jis gyveno 1657–1668 metais. XIX amžiuje čia prieglobstį rado 1830–1831 ir 1863–1864 metų sukilimų dalyviai, o po Krymo karo – į nelaisvę patekę lietuviai.

Tikroji emigracijos banga prasidėjo XIX a. pabaigoje. Vieni bėgo nuo tarnybos carinėje kariuomenėje, kiti – nuo skurdo ar persekiojimų. Londono rytinėje dalyje lietuviai dirbo siuvėjais ir baldžiais, Škotijoje leidosi į anglies šachtas. Vien Škotijoje jų buvo susibūrę apie 7 tūkstančius, o dar maždaug 15 tūkstančių čia tik stabtelėjo pakeliui į Ameriką. Kai kurie, pasakojama, išlipę Glazge net buvo įsitikinę, kad jau pasiekė Jungtines Valstijas. Apie 1900-uosius vien Londone gyveno nuo 3 iki 9 tūkstančių lietuvių.

Kartu gimė ir organizuotas gyvenimas. 1890 m. Londone įkurta Šv. Kazimiero draugija, pirmoji lietuvių organizacija mieste. Škotijoje 1899 m. pasirodė laikraštis „Vaidelytė“, Belšilyje leisti „Rankpelnis“ (1907–1923) ir „Išeivių draugas“ (1914–1982). 1901 m. įkurta Šv. Kazimiero lietuvių parapija, o 1912 m. kardinolas Francisas Bourne’as pašventino jos bažnyčią. Ji tebestovi iki šiol.

Antroji banga atplūdo po Antrojo pasaulinio karo. Vien 1947 m. iš britų okupacinės zonos Vokietijoje karo pabėgėlių (DP) stovyklų į Didžiąją Britaniją atvyko apie 6000 lietuvių. Daugelis jų priklausė inteligentijai ir buvo pasitraukę nuo sovietinių represijų. Dar tais pačiais metais Londone įsikūrė Didžiosios Britanijos lietuvių sąjunga (DBLS), kurios pirmuoju pirmininku tapo verslininkas Petras Varkala. Sąjunga sparčiai augo, steigė skyrius visoje šalyje, įsigijo Lietuvių namus Londone, o 1954 m. – Lietuvių sodybą Headley Parke (Hampšyro grafystė), kuri ilgus dešimtmečius buvo bendruomenės širdis. DBLS leido laikraštį „Britanijos lietuvis“, nuo 1953 m. pervadintą „Europos lietuviu“. Šios kartos istoriją įamžino rašytojas Kazimieras Barėnas knygose „Britanijos lietuviai 1947–1973“ ir „Britanijos lietuviai 1974–1994“.

Trečioji, didžiausia banga kilo Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, o ypač po 2004 m. gegužės 1 d., kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą. Jungtinė Karalystė kartu su Airija ir Švedija atvėrė savo darbo rinką naujųjų narių piliečiams iškart, be pereinamojo laikotarpio, ir tapo lietuvių kryptimi numeris vienas. 2005-aisiais Lietuvą paliko 57 885 žmonės – tuometinis rekordas, kurį 2010-aisiais, ekonominės krizės metais, aplenkė dar didesnė banga. Rytų Londono Bektono rajonas tuomet gavo pravardę „Bektoniškės“. Didžiausią lietuvių skaičių šalyje – apie 200 tūkstančių – Jungtinės Karalystės statistikos tarnyba (ONS) fiksavo apie 2018 metus.

Tada atėjo „Brexit“. Dešimtims tūkstančių lietuvių šeimų teko tvarkytis teisę likti šalyje pagal ES piliečių įsikūrimo schemą (EUSS), o dalis nusprendė grįžti: 2019–2024 m. iš Jungtinės Karalystės į Lietuvą sugrįžo daugiau nei 43 tūkstančiai mūsų piliečių, daugiausia jaunos šeimos su vaikais.

Bendruomenė šiandien

Pagal 2021–2022 m. surašymus Jungtinėje Karalystėje gyvena 182 423 Lietuvoje gimę žmonės: Anglijoje – 161 596, Šiaurės Airijoje – 10 451, Škotijoje – 7 814, Velse – 2 562. Tai gerokai daugiau nei bet kurioje kitoje Europos šalyje.

Bendruomenės stuburas – Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenė (JKLB). Taip nuo 2009 m. vadinasi 1947 m. įkurta DBLS. Jai vadovauja Alvija Černiauskaitė, Londone įkūrusi lietuvišką darželį ir mokyklą. Greta veikia Lietuvos prekybos rūmai Jungtinėje Karalystėje (LCCUK, prezidentė Laura Budrienė), Londono Sičio lietuvių klubas (Lithuanian City of London Club), Britanijos lietuvių sporto asociacija, Lietuvos šaulių sąjungos JK padalinys ir daugybė mažesnių klubų. Legendinė Headley Parko sodyba, kurioje dešimtmečius vykdavo didžiosios šventės, buvo uždaryta ir parduota, tad šiandien bendruomenės renginiai išsibarstę po visą šalį.

Kalbą ir tapatybę saugo lituanistinių mokyklų tinklas. Žinomiausias jų – „Gintarėliai“: tinklo vadovė Gintarė Ulevičiūtė Jungtinėje Karalystėje yra įkūrusi keturias lituanistines mokyklas, o 2026 m. vasaros stovyklose dalyvavo beveik 600 vaikų. Veikia ir Londono „Kodėlčius“, Spaldingo lietuvių mokykla, Kardifo vaikų klubas „Velso Gintarėlis“ bei daugelis kitų.

Dvasinio gyvenimo centras – Londono lietuvių Šv. Kazimiero bažnyčia (The Oval, Hackney Road). Lietuviškos pamaldos čia nenutrūksta nuo 1901 m. sausio 13 d., kai pirmosios mišios buvo aukotos laikinoje patalpoje. Dabartinę bažnyčią suprojektavo architektas ir kunigas Benediktas Viljamsonas (Benedict Williamson). Viduje stovi maždaug 1851 m. Tirolio meistrų išdrožtas altorius, o 2009 m. šalia jo atsirado skulptoriaus Antano Žukausko sukurtas šv. Kazimiero atvaizdas. Nuo 1999 m. parapijai vadovauja kunigas Petras Tverijonas. Londone taip pat veikia evangelikų sekmininkų Lietuvių krikščionių bažnyčia.

Bendruomenės naujienas pasakoja laikraščiai „Londono žinios“ ir „Mano Anglija“, portalas Anglija.lt. Ilgametis „Europos lietuvis“ ėjo iki 2010 m. Lietuvai Jungtinėje Karalystėje atstovauja ambasadorė Asta Radikaitė, o 2026 m. birželio 19 d. Piterbore atidarytas jau penktasis Lietuvos garbės konsulatas šalyje (garbės konsulas Matthew Johnas Daltonas).

Bendruomenės kalendorius 2025–2026

Lietuvių gyvenimas Britanijoje – vienas judriausių visoje diasporoje. Štai artimiausias renginys ir keli ryškiausi šių metų akcentai:

Žymūs žmonės

Seras Montague Burtonas (tikr. Mešė Davidas Osinskis, gim. 1885 m. Kurkliuose) – bene garsiausias lietuvių kilmės vardas Britanijos verslo istorijoje. Penkiolikmetis emigrantas įkūrė drabužių parduotuvių tinklą „Burton“, kuris gyvuoja iki šiol, 1931 m. už nuopelnus pramonei buvo įšventintas į riterius, o jo siuvykla Lidse ketvirtajame dešimtmetyje tapo didžiausia Europoje.

Aaronas Klugas (gim. 1926 m. Želvoje) – 1982 m. Nobelio chemijos premijos laureatas, dešimtmečius dirbęs Kembridže. Svetlana Beriosova, gimusi Kaune, tapo Londono Karališkojo baleto primabalerina.

Laurence’as Harvey (tikr. Zvi Mosheh Skikne, gim. 1928 m. Joniškyje) – britų kino žvaigždė. Už vaidmenį filme „Room at the Top“ (1959) jis buvo nominuotas „Oskarui“, o legendiniame trileryje „The Manchurian Candidate“ (1962) suvaidino seržantą Raymondą Shaw.

Šiandien bendruomenės vardą garsina ir kūrėjai: menininkė Emilija Škarnulytė, kurios paroda 2026 m. veikė „Tate St Ives“ galerijoje, režisierius Romas Zabarauskas, kurio filmas „Aktyvistas“ šį pavasarį buvo rodomas Londone. O sovietmečiu Lietuvai Londone atstovavę diplomatai Bronius Kazys Balutis (1934–1967) ir Vincas Balickas (1967–1993) ilsisi Londono Šv. Patriko kapinėse, netoli poeto Vlado Šlaito.

Įdomūs faktai ir ryšiai su Lietuva

Okupacija niekada nepripažinta. Didžioji Britanija nė vienos dienos nepripažino Baltijos šalių įjungimo į SSRS teisėtu. Lietuvos pasiuntinybė Londone veikė per visą sovietmetį, o diplomatiniai santykiai su atkurtąja Lietuva atnaujinti 1991 m. rugsėjo 4 d. Šiandien abi šalys – NATO sąjungininkės.

Lietuviškas kapinių kampelis. Londono Šv. Patriko kapinėse Leitonstoune Šv. Kazimiero parapija 1963 m. įsigijo atskirą sklypą. Jame amžinojo poilsio atgulė apie 200 tautiečių, tarp jų ir minėtieji diplomatai.

Netikėtos šaknys. Buvusio Didžiosios Britanijos premjero Boriso Johnsono prosenelis iš motinos pusės, paleografas Eliasas Avery Lowe’as (Loewas), gimė 1879 m. Kalvarijoje. Kai kurie šaltiniai nurodo Žemaičių Kalvariją, kiti – Kalvariją Suvalkijoje.

Litvakų dienos. Nuo 2011 m. Lietuvos ambasada kasmet Londone rengia „Litvakų dienas“ ir pristato britų publikai Lietuvos žydų paveldą.