Kas bus sekantis JK premjeras po K. Starmerio atsistatydinimo?

K. Starmeris prie Downing Streeto 10 paskelbė, kad jo įpėdinis turėtų būti pasirinktas iki Parlamento vasaros pertraukos pabaigos rugsėjį. Tai reiškia, kad Jungtinė Karalystė artimiausius mėnesius gyvens pereinamuoju politiniu režimu. Formali valdžios kaita priklausys nuo Leiboristų partijos procedūrų, bet politinė kryptis jau aiški: A. Burnhamas yra žmogus, aplink kurį dabar sukasi pagrindinės derybos.

A. Burnhamo pranašumas atsirado ne vien dėl apklausų ar žiniasklaidos simpatijų. Praėjusią savaitę jis laimėjo Makerfieldo papildomus rinkimus ir grįžo į Parlamentą. Tai buvo būtina sąlyga, nes premjeru Jungtinėje Karalystėje paprastai tampa Bendruomenių Rūmų narys, galintis užsitikrinti daugumos pasitikėjimą.

Makerfieldo pergalė A. Burnhamui atvėrė kelią į Downing Streetą

A. Burnhamas Makerfielde laimėjo plačia persvara ir po kelerių metų regioninėje politikoje vėl tapo nacionalinio Parlamento nariu. DW cituoja jo žodžius po pergalės, kai jis sakė, kad visi jaučia, jog šalis nėra ten, kur turėtų būti, ir žadėjo atkurti viltį. Toks tonas skambėjo ne kaip eilinio naujai išrinkto parlamentaro kalba, o kaip pretendento į premjero postą pareiškimas.

Sky News birželio 23 d. skelbė, kad A. Burnhamas gali įžengti į Downing Streetą jau liepos viduryje, jeigu niekas rimtai nemėgins blokuoti jo iškilimo. Tuo pat metu dalis Leiboristų parlamentarų nenori, kad procesas atrodytų kaip automatinė „karūnacija“. Minimi galimi alternatyvūs vardai, tarp jų Darrenas Jonesas ir Alas Carnsas, tačiau kol kas A. Burnhamas išlieka aiškiausiu favoritu.

Ši situacija atskleidžia Leiboristų partijos dilemą. Viena vertus, greita valdžios kaita galėtų sustabdyti politinį kraujavimą po K. Starmerio griūties. Kita vertus, premjero skyrimas be platesnės lyderystės kovos sukurtų naują pažeidžiamumą, nes opozicija galėtų teigti, kad šalis gauna dar vieną vadovą be tiesioginio rinkėjų mandato.

Andy Burnham

A. Burnhamas turi ilgą patirtį nacionalinėje ir regioninėje politikoje

A. Burnhamas nėra naujokas, staiga iškilęs ant krizės bangos. Jis pirmą kartą į Bendruomenių Rūmus pateko 2001 m. ir dirbo Leiboristų vyriausybėse. DW nurodo, kad Tony Blairo laikais jis buvo jaunesnysis vidaus reikalų ministerijos pareigūnas, o Gordonas Brownas vėliau jam patikėjo pareigas Finansų ministerijoje, Kultūros departamente ir Sveikatos apsaugos ministerijoje.

A. Burnhamas du kartus siekė Leiboristų partijos lyderio posto – 2010 m. ir 2015 m., bet tada nelaimėjo. 2017 m. jis paliko Parlamentą ir tapo Didžiojo Mančesterio meru. Šiame regione, kuriame gyvena apie 2,8 mln. žmonių, jis laimėjo perrinkimus du kartus, o paskutinį kartą surinko beveik du trečdalius balsų.

Būtent merystės laikotarpis pakeitė jo politinį įvaizdį. Vietoje dar vieno Westminsterio politiko jis tapo šiaurės Anglijos balsu, kuris kalba apie transportą, būstą, sveikatą, viešąsias paslaugas ir regioninę nelygybę. COVID-19 pandemijos metu jo konfliktas su Boriso Johnsono vyriausybe dėl paramos Mančesteriui sustiprino jo kaip „Šiaurės karaliaus“ įvaizdį.

„Proverslininkiškas socializmas“ ir kritika socialinių išlaidų karpymui formuoja jo politinį profilį

A. Burnhamas save apibūdina kaip „proverslininkiško socializmo“ šalininką. Ši formulė nėra detali ekonominė programa, bet ji leidžia suprasti jo politinę kryptį: daugiau valstybės vaidmens viešosiose paslaugose ir infrastruktūroje, bet be atviro konflikto su verslu. Didžiajame Mančesteryje jis daug dėmesio skyrė prieinamesniam viešajam transportui, būsto klausimams ir sveikatos apsaugai.

DW nurodo, kad pastaraisiais metais pagrindinė jo kritika K. Starmeriui buvo nukreipta į socialinių išlaidų mažinimą. Tai svarbu, nes K. Starmerio Vyriausybė prarado dalį partijos palaikymo būtent dėl welfare politikos, gyvenimo kainų spaudimo ir rinkėjų nusivylimo viešosiomis paslaugomis. A. Burnhamas šioje vietoje gali bandyti atkurti ryšį su tradicine Leiboristų partijos baze.

Tačiau jo programa nacionaliniu lygiu dar nėra iki galo apibrėžta. „Reuters Breakingviews“ vertinime pabrėžiama, kad kitam Jungtinės Karalystės premjerui teks susidurti su sunkia fiskaline realybe: silpnu augimu, ribotu biudžeto manevru, spaudimu socialinėms išlaidoms ir poreikiu išlaikyti finansų rinkų pasitikėjimą. Tai reiškia, kad A. Burnhamo socialiniai pažadai greitai susidurs su skaičiais.

A. Burnhamo šiaurietiškas įvaizdis gali padėti kovoti su Reform UK

Vienas pagrindinių A. Burnhamo politinių pranašumų yra jo ryšys su šiaurės Anglijos darbininkiškomis ir postindustrinėmis bendruomenėmis. DW primena, kad jis gimė 1970 m. Aintree, netoli Liverpulio, augo Culcheth kaime, o jo tėvas dirbo techniku, motina – medicinos asistente. Studijuodamas anglų kalbą Kembridže jis vėliau sakė jautęsis svetimas elitinėje aplinkoje.

Toks biografinis fonas Leiboristų partijai dabar politiškai labai svarbus. Reform UK ir Nigelio Farage’o judėjimas bando perimti dalį darbininkiškos, provincinės ir postindustrinės Britanijos rinkėjų, kurie nusivylė tiek konservatoriais, tiek leiboristais. A. Burnhamo įvaizdis gali padėti partijai kalbėti su šiais rinkėjais ne vien iš Londono perspektyvos.

Tačiau vien kilmės ir regioninio populiarumo neužteks. Jei A. Burnhamas taps premjeru, jam reikės greitai įrodyti, kad Mančesterio merystės politinis stilius gali veikti nacionaliniu mastu. Vietinė transporto, būsto ir sveikatos darbotvarkė turės būti paversta valstybės valdymo programa, kuriai pritartų ne tik šiaurės Anglija, bet ir Londonas, Škotija, Velsas, verslas bei finansų rinkos.

Britanija gali turėti septintą premjerą per dešimtmetį

Jeigu A. Burnhamas pakeis K. Starmerį, Jungtinė Karalystė turės septintą premjerą nuo 2016 m. „Brexit“ referendumo. Šalis per šį laikotarpį jau matė Davido Camerono, Theresos May, Boriso Johnsono, Liz Truss, Rishi Sunako ir K. Starmerio premjeravimą. Toks vadovų kintamumas tapo vienu ryškiausių britų politinės sistemos nestabilumo ženklų.

DW pabrėžia, kad ministro pirmininko postas po „Brexit“ tapo itin nesaugus. Kiekvienas naujas lyderis žada stabilumą, bet pats lyderių keitimo dažnis siunčia priešingą signalą. Jungtinė Karalystė vis dar ieško politinio centro po „Brexit“, pandemijos, infliacijos, energetikos šoko ir viešųjų paslaugų krizės.

A. Burnhamo iškilimas būtų bandymas šią grandinę nutraukti per kitokį politinį akcentą: daugiau regioninės kalbos, daugiau socialinės infrastruktūros ir mažiau technokratiško K. Starmerio stiliaus. Tačiau jo laukia tas pats klausimas, kuris nuvertė ankstesnius lyderius: ar britų premjeras dar gali greitai atkurti pasitikėjimą šalimi, kurioje rinkėjai jau priprato prie griūvančių pažadų?

Šaltiniai:

Deutsche Welle. 2026 / Reuters.2026 / The Guardian.2026