Lietuviai Airijoje.Viskas prasidėjo nuo mokyklėlės, kurioje nebuvo net ambasados

Yra data, kurią daugelis mūsų prisimena savaip. 2004 metų gegužės 1-oji. Vieniems tai buvo iškilmės ir vėliavos, kitiems – tyliai supakuotas lagaminas ir bilietas į vieną pusę.

Tą pavasarį iš penkiolikos senųjų Europos Sąjungos narių tik trys – Airija, Jungtinė Karalystė ir Švedija – iškart atidarė savo darbo rinkas. Be pereinamųjų laikotarpių, be kvotų, be „palaukit dar septynerius metus“. Ir tai vienu ypu nulėmė, kur artimiausiais metais keliaus šimtai tūkstančių Vidurio ir Rytų Europos gyventojų.

Airija tuo metu dar džiaugėsi „keltų tigro“ metais. Statybos, gamyklos, mėsos perdirbimas, viešbučiai – darbo buvo. Skaičiuojama, kad per keliolika metų į salą trumpiau ar ilgiau atvyko nuo 120 iki 150 tūkstančių lietuvių. Iki 1990-ųjų apie lietuvius Airijoje beveik nieko nebuvo girdėti.

Pirma buvo mokykla

Įprastai tokios istorijos pasakojamos taip: susirinko žmonės, įkūrė bendruomenę, o paskui, kai jau atsirado vaikų, atidarė ir mokyklėlę.

Airijoje viskas buvo atvirkščiai.

2004-ųjų rugsėjį tuometės Lietuvos atstovybės patalpose Dubline – ambasados dar nebuvo, tik atstovybė – duris atvėrė lituanistinė mokykla „Keturi vėjai“. Tėvai vedė vaikus, laukdami gerdavo kavą koridoriuje, šnekučiuodavosi. Iš tų šeštadienio pokalbių ir gimė mintis, kad reikėtų kažko daugiau.

Po metų bendruomenė buvo įregistruota oficialiai. Tai savo prisiminimuose yra pabrėžęs ilgametis jos pirmininkas Arūnas Teišerskis: bendruomenė išaugo iš mokyklėlės, o ne atvirkščiai.

„Keturi vėjai“ veikia iki šiol ir tebėra didžiausia lituanistinė mokykla Airijoje – daugiau nei pusantro šimto vaikų.

Kiek mūsų ten iš tikrųjų?

Sausi surašymų skaičiai kartais pasako daugiau nei bet koks pasakojimas. Pažiūrėkite į šią kreivę – joje telpa visas dvidešimtmetis.

Paskutinio, 2022 metų surašymo duomenimis, Airijoje nuolat gyveno 31 177 Lietuvos piliečiai. Penkta pagal dydį ne airių bendruomenė šalyje – po lenkų, britų, indų ir rumunų.

Bet įdomiausia ne vieta sąraše, o kryptis. Nuo 2016-ųjų lietuvių sumažėjo daugiau nei penkiais tūkstančiais. Lenkų – net ketvirtadaliu. Tuo pačiu metu Airijoje sparčiai daugėjo indų, rumunų, brazilų.

Kitaip tariant, ta didžioji banga, kuri prasidėjo 2004-ųjų gegužę, jau nuslūgo. Ir dalis jos apsisuko namo.

Ne viena bendruomenė, o daug mažų

Per du dešimtmečius ALB išsiplėtė beveik per visą salą. Dublinas, Korkas, Golvėjus, Meato ir Mejo grafystės, Dundalkas, Kilarnis. Savo būreliai susikūrė ir Karlo bei Lišo grafystėse, Mulingare, Tuloroje.

Kai kurie jų turi savo tradicijas, kurių niekur kitur nerasi. Mejo grafystės lietuviai nuo 2007-ųjų kasmet renkasi į sąskrydį „Mums vis dar reikia sparnų“. 

 Ir čia prasideda istorija, kuri turbūt labiausiai turi dominti būtent Čikagos lietuvius.

1935 metų rugsėjo 22-ąją, pritrūkęs degalų ir kovojęs su apledijimu, „Lituanica II“ nusileido atvirame lauke Klungoulos vietovėje prie Balinrobo miestelio, Mejo grafystėje. Prie vairo sėdėjo Feliksas Vaitkus – gimęs 1907 metų birželio 20 dieną Čikagos Bridporte, lietuvių išeivių šeimoje. Jo tėvas Antanas, kilęs iš Lukošaičių kaimo prie Gruzdžių, Čikagoje laikė santechnikos prekių parduotuvę ir palaidotas Lietuvių tautinėse kapinėse.

Vaitkus tapo šeštuoju pasaulyje lakūnu, vienas perskridusiu Atlantą, ir vieninteliu, kuriam tai pavyko 1935-aisiais. Į Kauną jis nenuskrido, tačiau Airijoje tapo bene pirmuoju plačiai žinomu lietuviu. To meto airių spaudoje rasta daugiau nei 80 straipsnių apie jį ir Lietuvą.

Todėl Mejo grafystėje susidaro keista ir graži simetrija: Čikagoje gimęs lietuvis netikėtai nusileidžia Airijoje, o po devyniasdešimties metų jo skrydį ten mini lietuviai, atvykę visai kitomis aplinkybėmis. Trys taškai – Lietuva, Čikaga ir Airija – sujungti vieno žmogaus.

Lituanistinių mokyklų tinklas irgi platus – ir kiekviena iš jų kažkada prasidėjo nuo kelių tėvų, kurie nusprendė, kad verta pabandyti:

Jubiliejaus vakaras

Gegužės 16-osios šventė Dubline sukvietė tuos, kurie buvo nuo pat pradžių, ir tuos, kurie prisijungė vakar. Sveikinimus atvežė Seimo narė Dalia Asanavičiūtė-Gružauskienė ir užsienio reikalų viceministras Taurimas Valys, perdavęs ir ministro Kęstučio Budrio laišką.

Vakaro metu įteiktos keturios balto paukščio skulptūros – jas sukūrė alytiškis skulptorius, dailininkas ir poetas Kęstutis Benedikas. Apdovanoti Monagano lituanistinė mokykla, Jurgita Čepkauskė, Rasa Kochanauskaitė-Raižienė bei Arūnas ir Aušra Teišerskiai.

Bet įsimintiniausia vakaro dalis, ko gero, buvo ne apdovanojimai. Vyko loterija, kurios prizus steigė lietuviškos ir airiškos įmonės, privatūs asmenys bei ambasada. Visos surinktos lėšos skirtos dviejų mažų mergaičių gydymui Lietuvoje.

Yra kažkas labai tikslaus tame, kaip bendruomenė pažymi savo dvidešimtmetį: susirenka švęsti savęs, o pinigus išleidžia vaikams tėvynėje. Per du dešimtmečius pasikeitė daug kas, bet šis refleksas – ne.

„Visą šį laikotarpį būrėtės draugėn, puoselėjote lietuvybę, buvote matomi ir atpažįstami.“ Iš sveikinimo bendruomenei

O kas toliau?

Dvidešimtmetį bendruomenė pasitinka visai kitokia nei penkiolikmetį. Ji nebeauga. Ji sensta ir keičiasi.

Į mokyklas dabar ateina antroji karta – vaikai, gimę Airijoje. Jiems Lietuva nėra namai, kuriuos paliko; ji yra vieta, kur vasarą važiuoja pas senelius. Lietuvių kalba daugeliui – ne pirmoji, o antroji. Tai visai kitas darbas mokytojams ir visai kitas pokalbis tėvams.

Tuo pat metu vyksta grįžimas. Palyginimui: iš Jungtinės Karalystės 2019–2024 metais namo sugrįžo daugiau nei 43 tūkstančiai Lietuvos piliečių. Priežastys visur panašios – atlyginimų skirtumas susitraukė, vaikus norisi auginti arčiau senelių, o tėvai ten, Lietuvoje, sensta.

Airijoje prie to prisideda dar vienas dalykas, kurio 2004-aisiais niekas nenumatė – būsto krizė. Nuomos kainos Dubline tapo viena skaudžiausių šalies temų, ir labiausiai jos kerta būtent jaunoms šeimoms. Ar tai paspartins grįžimą, parodys kitas surašymas.

Jubiliejaus metu bendruomenė kalbėjo apie norą labiau įtraukti jaunimą. Logiška: organizacija, prasidėjusi nuo vaikų mokyklėlės, dabar turi rasti bendrą kalbą su tų vaikų vaikais. Tai bene sunkiausias uždavinys iš visų, kuriuos ji kada nors sprendė – ir kartu vienintelis, nuo kurio priklauso, ar bus apie ką rašyti po dar dvidešimties metų.

Parengta pagal LRT, Lietuvos Respublikos ambasados Airijoje, Airijos centrinės statistikos tarnybos (CSO), Visuotinės lietuvių enciklopedijos ir „Pasaulio lietuvio“ informaciją. Duomenys 2026 m. rugpjūčio 9 d.