Kokia darbo kultūra Norvegijoje?Visi lygūs ir laisvi? Tai kodėl rezultatas-chaosas?

Ne diskusija, o chaosas

Realybėje ne vienoje darbo vietų kalbėjimas vyksta „i mun på hverandre“ (kalbėjimas vienu metu), o garsiau rėkiantys žmonės dominuoja nenumalšinamai ir užima 80 +90 % susirinkimo eterio. Susirinkimai tampa chaotiški, kur vyrauja nebe skandinaviškas santūrumas, o kaip visur kitur ar ir dar blogiau. Nes Lietuvoje rėksniui būtų paskyta: „Užsičiaupk”, o čia tai nepadaroma.

Tai ypač dažna, kai darbo grupė jau seniai pažįsta vieni kitus, atmosfera neformali o hierarhija  labai silpna.

Tokioje aplinkoje diskusija tampa beveik „skandinavišku chaosu“ ir gali nustebinti užsienietį, kuris tikėjosi skandinaviško santūrumo.

Norvegijoje yra labai stipri neformali kultūra. Grūdimasis prie stalų, (kai vaišinama nemokamai), irgi gana tipiška kai kuriose norvegiškose darbo vietose. Førstemann til mølla, (kas pirmesnis tas greitesnis) – ir jokio skandinaviško kuklumo ar elementarios  lygybės nebėra. Įžūlus nustums mandagų, o stiprus – silpnesnį. Juk niekas nenori „organizuoti eilės“, visi yra lygūs. Tada žmonės elgiasi labai spontaniškai.

Tad dažniausiai  mandagieji atsitraukia, o durniams ir chamams duodamas kelias. Rezultatas – chaosas.

Neegizistuojanti socialinė kontrolė

Norvegijoje dažnai yra labai nepastebima ir suniveliuota hierarhija ir praktiškai neliko arba yra  mažai formalios kontrolės. Situacija tokia, nei vienas neturi kažkokios rolės reguliuoti ir tramdyti nemandagiuosius.  Todėl, jei grupėje yra žmonių, kurie kalba garsiai, pertraukia, grūdasi prie maisto, niekas jų nepristabdys,nepadarys pastabos ar paprašys būti kultūringesniu. Jie turi patys susiprasti, bet taip ir nesusipranta. Ir rėkia, reiškiasi toliau, gal būt įsitikinę kad jie yra patys protingiausi. O mandagieji lenda į savo kiautą ir frustruoja. Kritikuoti negalima, nes bus tuomet konfliktas. Šito vengiama bet kokia kaina.

Kitose kultūrose vadovas galėtų pasakyti „Palaukime savo eilės“, „Leiskite kalbančiam užbaigti mintį”. Norvegijoje dažnai vadovas to nesako, kad neatrodytų „autoritarinis“.

Kai kurių darbo vietų kultūra gali skirtis nuo nacionalinės kultūros. Tai labai svarbus sociologinis faktas. Kiekviena darbo vieta turi savo mikrokultūrą. Pavyzdžiui viename ofise visi ramūs, kitame – triukšmingi ir chaotiški, trečiame – labai formalūs.

Jei dirbate nekvalifikuotą darbą, nors turite magistro laipsnį, galite patekti į jums nepriimtiną kultūrą – nesvarbu kad darbo vieta yra Norvegijoje. Čia gali būti kitų kultūrų atstovų, su savomis tradicijomis ar vitinių gyventojų  norvegų, kurie linkę prie mažiau kultūringo bendravimo. Tai suformuoja bendrą darbo vietos kultūrą. Kartais tai priklauso nuo stipraus lyderio, senos tradicijos, darbuotojų charakterių.

Dar vienas paradoksas Norvegijoje: norvegai dažnai asmeniškai labai mandagūs, bet grupėje gali būti gana chaotiški. Tai skamba keistai, bet daug tyrimų apie Skandinavijos darbo kultūrą tai pažymi. Žmogaus elgesys grupėje nebūtinai reiškia, kad jis -nekultūringas žmogus. Labiau tikėtina, kad veikia neformali darbo kultūra, silpna susirinkimų moderacija, stiprios asmenybės, esantčio grupėje, diktuojančios elgesį kitiems.

Tai aiškinama šiomis priežastimis:

„Per daug lygybės“ darbo vietoje

Skandinavijos darbo kultūra remiasi labai stipria lygybės idėja. Ji dažnai siejama su socialine norma, vadinama Janteloven. Idėja gera. Visi lygūs, niekas nėra „aukščiau“ kitų, vadovas nėra autoritetas, o kolega. Tačiau praktikoje kartais atsiranda šalutinis efektas, nes vadovai vengia kontroliuoti elgesį, kolegos nenori kritikuoti vienas kito, niekas nenustato aiškių ribų.

Rezultatas – organizacinis chaosas.

Kai kuriose institucijose tai tampa norma kad žmonės pertraukia vieni kitus, vaikšto per prezentacijas, susirinkimai primena diskusijų klubą.

Tai nėra oficiali kultūros norma – tai silpnos moderacijos pasekmė.

 „Žmogaus asmenybės“ fenomenas

Norvegijoje gana stipri idėja, kad „Darbas negali kontroliuoti žmogaus išvaizdos ar gyvenimo būdo“ Todėl aprangos kodai, net ofise, dažnai beveik neegzistuoja, o higienos ar stiliaus klausimai laikomi „privataus žmogaus reikalas“. Elgesys ir asmens savybės – taip pat. Vadovai dažnai vengia apie tai kalbėti, nes bijo būti apkaltinti diskriminacija ir moralizavimu.