Išteisinta, bet byla nesibaigė: ką iš tikrųjų nusprendė Vilniaus apygardos teismas

Rugsėjo 16 dieną Vilniaus apygardos teismas paskelbė apeliacinį sprendimą 2021 metų riaušių prie Seimo byloje. Mokytoja Astra Genovaitė Astrauskaitė išteisinta visiškai. Tą pačią dieną ji parašė savo socialinio tinklo paskyroje, kad nei 2021-ųjų rugpjūčio 10-osios riaušių, nei spalio 16-osios karinio perversmo neorganizavo, ir padėkojo teisėjų kolegijai.

Žinia greitai pasklido, o kartu su ja — ir dvi labai skirtingos jos interpretacijos. Vieniems tai įrodymas, kad visa byla buvo politinė. Kitiems — kad teismas suklydo. Todėl verta ramiai išdėstyti, kas iš tikrųjų buvo nuspręsta, o kas ne.

Kas buvo 2021-aisiais

2021 metų rugpjūčio 10 dieną prie Seimo vyko protestas prieš tuomet planuotus ribojimus nepersirgusiems ir nepasiskiepijusiems nuo COVID-19 — vadinamuosius galimybių pasus. Akciją inicijavo Astrauskaitė. Dieną protestas vyko taikiai, o vakare peraugo į susirėmimus: į pareigūnus buvo mėtomi buteliai ir akmenys, leidžiamos signalinės raketos. Astrauskaitė nuo pat pradžių tvirtino, kad tuo metu, kai kilo neramumai, jos prie Seimo jau nebuvo.

Tų pačių metų spalio 16 dieną prie Vyriausybės ji surengė dar vieną mitingą. Jo metu kreipėsi į, kaip pati sakė, sąžiningą Lietuvos kariuomenės generolą ir paragino imtis karinio perversmo, jei valdžia neklausanti tautos. Prokuratūra dėl šių žodžių pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl viešų raginimų smurtu pažeisti Lietuvos suverenitetą.

Taip susiformavo dvi kaltinimų dalys, dėl kurių ji ir buvo teisiama: riaušių organizavimas ir viešas raginimas.

Astra Genovaitė Astrauskaitė

Pirmosios instancijos sprendimas

Vilniaus miesto apylinkės teismas nuosprendį paskelbė 2025 metų rugsėjo 22 dieną. Byla buvo milžiniška — 247 tomai, kaltinimai pareikšti 87 asmenims.

Iš jų 84 pripažinti kaltais dėl riaušių, du išteisinti, o vienos kaltinamosios veika perkvalifikuota iš dalyvavimo riaušėse į pasipriešinimą policijos pareigūnams. Recidyvistais pripažinti 17 kaltinamųjų. Šeši asmenys atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, dviem skirtos laisvės apribojimo bausmės, trims — realios laisvės atėmimo bausmės, o 75 kaltinamiesiems laisvės atėmimo vykdymas atidėtas.

Astrauskaitė buvo pripažinta kalta dėl riaušių ir dėl viešo raginimo smurtu pažeisti Lietuvos suverenitetą. Jai skirta dvejų metų ir dviejų mėnesių laisvės atėmimo bausmė, atidedant jos vykdymą pusantrų metų.

Ką nusprendė apeliacinė instancija

Vilniaus apygardos teismas gavo 67 apeliacinius skundus — didžiąją dalį jų parašė patys nuteistieji, siekdami išteisinimo. Nuosprendį apskundė ir Vilniaus apygardos prokuratūra: ji prašė vieną išteisintą asmenį pripažinti kaltu, panaikinti bausmės vykdymo atidėjimą recidyvistais pripažintiems nuteistiesiems ir priteisti iš jų valstybės apmokėtų advokatų išlaidas.

Apeliacinis nuosprendis surašytas 571 puslapyje.

Astrauskaitės atžvilgiu pirmosios instancijos sprendimas panaikintas visiškai. Teisėjų kolegijos narys Ramūnas Keidūnas teisme paaiškino, kad kolegija nenustatė, jog ji turėjo tyčią išprovokuoti ar sukurstyti žmonių sambūrį ir atlikti visus veiksmus, aprašytus pirmosios instancijos nuosprendyje. O dėl raginimo įvykdyti karinį perversmą kolegija, vertindama bendrą kontekstą, taip pat nepadarė išvados, kad ji turėjo tokią tyčią.

Kartu visiškai išteisinta ir buvusi Seimo nario Petro Gražulio padėjėja Laura Leščinskaitė.

Ko apeliacinė instancija nepakeitė

Šią dalį svarbu pasakyti taip pat aiškiai, nes viešojoje erdvėje ji dažnai nuskęsta.

Didžioji dauguma nuteistųjų liko kalti. Kaip teisme sakė teisėjas Keidūnas, didžiosios daugumos nuteistųjų apeliaciniai skundai atmesti, nustačius, kad asmenys kalti dėl dalyvavimo riaušėse ir šiurkščių viešosios tvarkos pažeidimų.

Antanui Kandrotui, pravarde Celofanas, palikta galioti reali ketverių metų laisvės atėmimo bausmė. Jam ir dar dešimčiai nuteistųjų panaikinta sunkinanti aplinkybė, kad nusikalto būdami recidyvistais, bet pačios bausmės nepakeistos.

Sigitai Repšytei bausmė sušvelninta iki vienerių metų laisvės atėmimo lygtinai — teisėjas paaiškino, kad ji atliko mažiau intensyvius veiksmus, padavinėjo akmenis kitiems riaušių dalyviams.

Kitaip tariant, teismas neatmetė pačios riaušių kvalifikacijos ir nepaneigė, kad 2021 metų rugpjūčio 10-osios vakarą prie Seimo įvyko tai, kas baudžiamojoje teisėje vadinama riaušėmis. Pakeista buvo konkrečių asmenų atsakomybė, o vienu atveju — jos visai nenustatyta.

Kas vyksta toliau

Apeliacinės instancijos nuosprendis įsiteisėjo iš karto. Tai reiškia, kad realia laisvės atėmimo bausme nuteisti asmenys bus pristatyti į įkalinimo įstaigas.

Bet procesas dar nebūtinai baigtas. Sprendimą galima kasacine tvarka apskųsti Lietuvos Aukščiausiajam Teismui. Kasacija nagrinėja ne faktines aplinkybes iš naujo, o teisės taikymo klausimus, ir ar kas nors šia teise pasinaudos, kol kas nežinia.

Dvi šios istorijos skaitymo versijos

Astrauskaitė ir jos rėmėjai nuo pradžių laikėsi pozicijos, kad byla buvo politinio pobūdžio. Duodama interviu šių metų pavasarį ji sakė esanti persekiojama už kritiką valdžiai, pabrėžė, kad jos organizuoti renginiai visada buvo taikūs, ir kartojo, kad riaušių metu prie Seimo jos jau nebuvo. Jos šalininkai atkreipdavo dėmesį ir į tai, kad kaltinimas viešu raginimu pažeisti valstybės suverenitetą mokytojai atrodo neproporcingas.

Kita pusė remiasi tuo, kad spalio 16-osios žodžiai buvo pasakyti viešai, mitinge, ir kad valstybė negali nereaguoti, kai kviečiama kariuomenė nuversti rinkimais išrinktą valdžią. Šiuo požiūriu tyrimas buvo ne persekiojimas, o įprasta institucijų pareiga.

Teismas iš esmės nepasisakė nė už vieną iš šių politinių vertinimų. Jis sprendė siauresnį, bet baudžiamajai teisei lemiamą klausimą — ar buvo tyčia. Ir konstatavo, kad, vertinant bendrą kontekstą, jos nenustatė.

Čia verta priminti principą, kuris galioja nepriklausomai nuo to, kam kas simpatizuoja. Išteisinamasis nuosprendis nereiškia, kad įvykių nebuvo. Jis reiškia, kad konkretaus žmogaus kaltė dėl konkrečios nusikalstamos veikos neįrodyta. Teisinėje valstybėje abejonė aiškinama kaltinamojo naudai, ir būtent tai yra sistemos stiprybė, o ne silpnybė — nesvarbu, ar kaltinamasis mums patinka.

Kodėl tai svarbu ir už Lietuvos ribų

Šis procesas peržengė vienos bylos ribas. Jis apėmė 87 žmones ir truko penkerius metus, o jame susikirto du dalykai, dėl kurių ginčijasi visos demokratinės visuomenės: kur baigiasi teisė protestuoti ir kur prasideda atsakomybė už smurtą; ir kiek toli gali eiti aštrus žodis mitinge, kol tampa nusikaltimu.

Vienareikšmio atsakymo į šiuos klausimus neturi nė viena šalis. Todėl ir šią bylą verta stebėti ne kaip kovą, kurioje kažkas laimėjo, o kaip procesą, kuriame valstybė ilgai ir sunkiai aiškinosi, ką tiksliai padarė kiekvienas iš dešimčių žmonių.

Vienam iš jų šiandien atsakymas yra: nieko, kas būtų nusikaltimas.

Straipsnyje remtasi rugsėjo 16 d. teismo posėdyje paskelbtais teisėjų kolegijos nario Ramūno Keidūno paaiškinimais, ELTA ir BNS pranešimais bei viešai skelbtais bylos duomenimis.

Komentarai skelbiami tik peržiūrėjus. Mielai skelbiame nuomones — ir tas, kurios nesutampa su redakcijos požiūriu ar su straipsnio autoriaus vertinimais.

Neskelbiame komentarų, kuriuose kaltinama konkrečius žmones nusikaltimais ar nesąžiningumu be teismo sprendimo, įžeidinėjama, skatinama neapykanta, įvardijami byloje nedalyvavę asmenys arba skelbiami privatūs duomenys. Komentarų neredaguojame — jie arba paskelbiami, arba ne.